Seinų kunigų seminarijos rūmai

(Pranešimas skaitytas š. m. rugsėjo 1 d. minint Seinų vyskupijos 200 m. įkūrimo jubiliejų)

dr. Algimantas Katilius

Seinų kunigų seminarija įkurta keletu metų vėliau nei vyskupija. Šios seminarijos įsteigimą sąlygojo kelios priežastys. Pirmiausia vyskupijoje turėjo būti įkurta diecezinė seminarija, kaip reikalavo Bažnyčios kanonai. Seinų (Augustavo) vyskupijoje, Tykocine, veikusi kunigų misionierių vadovaujama dvasinė seminarija netenkino vyskupijos poreikių. Kaip žinome, nuo Vygrių vyskupijos įkūrimo trūko dvasininkų pastoraciniam darbui parapijose. Tiesa, ši dvasininkų trūkumo problema buvo sprendžiama sekuliarizavusių vienuolių įtraukimu į pastoracinį darbą. Daugiausia vienuoliai atvykdavo iš Vilniaus vyskupijos įvairių vienuolynų. Tačiau vienuolių įtraukimas į pastoraciją vyskupijos vyresnybei kėlė ir problemų dėl jų skirtingo teologinio išsilavinimo, kildavo nesusipratimų dėl bažnytinės drausmės, moralės trūkumų. Dar viena, mūsų požiūriu gal pati svarbiausia, priežastis, kodėl Seinuose buvo įsteigta kunigų seminarija – tai dvasininkų, mokančių lietuvių kalbą ir galinčių tinkamai kunigauti lietuviškose parapijose, stoka. Seinai geografiniu požiūriu buvo arti lietuvių gyvenamos teritorijos ir tai jaunuoliams palengvino atvykimą į kunigų seminariją. Kita aplinkybė, palengvinusi kelią į seminariją jaunuoliams iš lietuviškos vyskupijos dalies, buvo tai, kad Marijampolėje iš pradžių įsteigta keturklasė apskrities mokykla, o vėliau gimnazija. Ta aplinkybė buvo svarbi, nes Marijampolės mokyklų auklėtinių daugiausia studijavo Seinų kunigų seminarijoje, kai tuo tarpu iš Suvalkų ir Lomžos gimnazijų jų buvo mažiau.

Per visus Seinų kunigų seminarijos veiklos metus iš viso buvo priimti 1196 klierikai. Daugiau klierikų atvyko iš vyskupijos lietuviškosios dalies (Naumiesčio (Vladislavovo), Marijampolės, Vilkaviškio, Kalvarijos, Seinų apskričių arba dekanatų). Mūsų skaičiavimais, klierikai iš lietuviškų parapijų sudarė apie 75,5 % nuo bendro klierikų skaičiaus. Tikėtina, kad iš lietuviškosios vyskupijos dalies kilusių klierikų gimtoji arba tėvų namų kalba buvo lietuvių. Taigi tokie asmenys, gavę kunigystės šventimus, galėjo pilnai įsitraukti į pastoracinį darbą lietuviškose parapijose. Reikia pažymėti, kad seminarijoje lietuvių kilmės klierikai išmokdavo ir lenkų kalbą, ir pilnavertiškai galėjo dirbti vyskupijos lenkiškose parapijose.

Po kelių įvadinių pastabų apie Seinų kunigų seminariją pereikime prie mūsų pranešimo temos. Buvo labai svarbu, kad tautiškai susipratę kunigai susiformuotų dar besimokydami seminarijoje ir po jos baigimo parapijose prisidėtų prie parapijiečių tautinio sąmoningumo kėlimo. Lietuvius klierikus Seinų kunigų seminarijoje imtis lituanistinės veiklos (rinkti liaudies kūrybą, bandyti patiems rašyti) paskatino lenkų kalbos ir literatūros profesorius Stanislovas Jemiolkovskis, kuris seminarijoje dirbo 1864–1872 m. Prasidėjusi lietuvių lituanistinė veikla buvo tęsiama vėlesniais metais. Šis darbas buvo atliekamas įvairiomis formomis ir netgi devintajame dešimtmetyje įkurta slapta lietuvių klierikų organizacija. Lietuvių klierikų lituanistinė veikla tęsėsi iki seminarijos veiklos pabaigos.

Jau seminarijoje tautiškai susipratę kunigai kultūrinį visuomeninį darbą tęsdavo parapijose, taip prisidėdami prie parapijiečių tautinio sąmoningumo kėlimo. Savo ruožtu tai turėjo įtakos būsimos nepriklausomos Lietuvos piliečių ugdymui. Viena iš seminarijos auklėtinių kultūrinio visuomeninio darbo formų buvo dvasininkų įsitraukimas į nelegalios lietuviškos spaudos platinimo darbą. Pagal Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus sudarytą Lietuvos knygnešių ir daraktorių biografinį žinyną pavyko nustatyti, kad šimtas Seinų (Augustavo) vyskupijos kunigų buvo susiję su knygnešyste ir daraktoryste. Daugiausia kunigai prisidėjo prie draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo ir platinimo organizavimo. Tai buvo gana masiškas kunigų įsitraukimas į kultūrinę veiklą (kai kuria prasme ją galima traktuoti kaip politinę – pasipriešinimą oficialiajai carinės valdžios politikai. Plėtodami šią nelegalią veiklą kunigai prisidėjo prie lietuvių tautinio atgimimo stiprinimo.

XX a. pradžioje iki Pirmojo pasaulinio karo svarbiausia dvasininkų kultūrinės veiklos forma buvo dalyvavimas draugijų veikloje. Seinų (Augustavo) vyskupijos dvasininkai lietuviai pirmiausia dalyvavo 1906 m. pradžioje Marijampolėje įsteigtoje visuomeniškai aktyvaus kunigo Justino Staugaičio švietimo draugijoje „Žiburys“. Ši draugija Suvalkų gubernijoje plačiai išvystė savo veiklą lietuviškose parapijose. Iš viso buvo įsteigti 63 skyriai, kuriuose aktyviai reiškėsi Seinų kunigų seminarijos auklėtiniai kunigai. Apie tai byloja faktas, kad Kazio Šapalo surinktais duomenimis, kunigai skyrių valdybų pirmininkais buvo 57 skyriuose. Visai kunigų valdybose nebuvo tik trijuose skyriuose. Kituose skyriuose, kur kunigai nebuvo pirmininkai, jie įėjo į valdybų sudėtį. Parapijose, kur dirbo keli kunigai, valdybos nariais tapdavo du ar trys. Draugijos skyriai reiškėsi švietimo srityje (steigė pradžios mokyklas, Marijampolėje įkūrė mergaičių progimnaziją), organizavo suaugusiųjų kursus, kūrė bibliotekas ir skaityklas, organizavo paskaitas įvairiomis temomis, rengė vakarus su vaidinimais, keletas skyrių buvo suorganizavę chorus ir t. t. Galima sakyti, kad per kultūrinę veiklą draugijose kunigai prisidėjo ir prie parapijiečių politinio sąmoningumo kėlimo. Dėl to šią veiklą reikia vertinti kaip svarbią Nepriklausomos Lietuvos kūrimui.

Kalbant apie dvasininkų tiesioginę politinę veiklą, reikia pradėti nuo to fakto, kad nemažai jų dalyvavo pirmajame lietuvių politiniame forume Didžiajame Vilniaus Seime, kuris vyko 1905 m. gruodžio mėn. Kitas svarbus lietuvių politinio veikimo įvykis, tai 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniaus lietuvių konferencija, kurioje buvo išrinkta Lietuvos Taryba, paskelbusi Lietuvos nepriklausomybę. Vilniaus konferencijoje iš viso dalyvavo 68 katalikų dvasininkai. Seinų (Augustavo) vyskupijai atstovavo 12 kunigų: Stanislovas Čėsna, Vincas Dvaranauskas, Adomas Lastauskas, Juozapas Marma, Antanas Petrauskas, Jonas Reitelaitis, Matas Sakevičius, Juozapas Stankevičius, Justinas Staugaitis, Antanas Šmulkštys, Jonas Totoraitis, Vincentas Vizgirda. Iš Seinų buvo du kunigai Antanas Petrauskas ir Jonas Totoraitis. Biografinėje literatūroje nurodoma, kad konferencijoje dalyvavo Punsko klebonas Motiejus Simonaitis, bet Antano Tylos paskelbtame konferencijos dalyvių sąraše jo pavardės nėra. Tačiau M. Simonaitis buvo konferencijos organizacinio komiteto narys. Kitas organizacinio komiteto narys iš Seinų vyskupijos buvo kun. Justinas Staugaitis. Apie konferencijos pradžios Mišias Vilniaus katedroje kun. Antanas Šmulkštys rašė: „Prisirinko lietuvių, kas tik galėjo. Ir gimnazijos mokiniai, ir kursistai, ir prieglaudų bei mokyklų vaikai, ir galop mes, delegatai. Graudu pasidarė išgirdus „Pulkim ant kelių“. Bandžiau melstis, bet nepavyko. Pritariau giesmei ir kažkokia galinga srovė nunešė mane. Visa pamiršęs, juste jaučiau tąjį Galybių Viešpatį, kuris trupina ginklus ir valdo Karalystes. Jaučiau Apvaizdos kvėpavimą, jaučiau Tėvynės laisvę ir širdis stipriai plakė.“ Konferencijoje buvo priimtas svarbiausias nutarimas, kad Lietuva turi būti nepriklausoma. Į Lietuvos Tarybą iš Seinų (Augustavo) vyskupijos pateko kun. Justinas Staugaitis. Jo veikimas Taryboje buvo žymus – jis buvęs Tarybos vicepirmininkas. Dažnai pasisakydavo posėdžiuose, buvo renkamas į komisijas ir delegacijas, pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Dalyvavo lietuvių konferencijoje Lozanoje, kur svarstyti Lietuvos reikalai.

Lietuvos nepriklausomybei įtvirtinti labai svarbus Steigiamojo Seimo išrinkimas. Į Steigiamąjį Seimą buvo išrinkti keturi Seinų kunigų seminarijos auklėtiniai – Justinas Staugaitis, Mykolas Krupavičius, Antanas Šmulkštys ir Juozapas Vailokaitis. Pirmieji du buvo labai ryškūs Steigiamojo Seimo ir po to buvusių Seimų nariai. Visi šie kunigai atstovavo krikščionims demokratams, kurie Steigiamajame Seime turėjo daugumą.

Dabar trumpai apžvelkime kiekvieno nuopelnus atskirai. Kun. Justinas Staugaitis buvo antrasis, vėliau pirmasis Steigiamojo Seimo vicepirmininkas, dirbo Konstitucijos komisijoje. Dažnai kalbėdavo plenariniuose posėdžiuose, įsitraukdavo į diskusijas vidaus, užsienio politikos, švietimo, žemės reformos, Konstitucijos klausimais. Justino Staugaičio darbas Steigiamajame Seime buvo susijęs ir su Lietuvos diplomatija. 1920 m. spalio mėn. kartu su Mykolu Šleževičiumi, Vincu Čepinskiu ir Maksu Soloveičiku lankėsi Londone, Paryžiuje ir Romoje. Čia susitiko su aukštais užsienio reikalų ministerijų pareigūnais. Ši Steigiamojo Seimo delegacija siekė Lietuvos pripažinimo de jure, supažindindavo Vakarų Europos diplomatus su Vilniaus krašto problema. Kun. J. Staugaitis buvo išrinktas į Pirmąjį ir Antrąjį Seimus. Juose jis užėmė vadovaujamus postus. Pirmajame Seime buvo vicepirmininkas, o Antrajame Seimo pirmininkas. Dalyvavimas politinėje veikloje nesutrukdė kun. J. Staugaičiui kilti bažnytinės hierarchijos laiptais. 1926 m. tapo naujai įkurtos Telšių vyskupijos vyskupu ordinaru. Taigi J. Staugaičio darbas Lietuvos Taryboje ir po to buvusiuose Seimuose byloja apie didelius jo nuopelnus kuriant Lietuvos nepriklausomą valstybę.

Kitas ryškus Steigiamojo Seimo narys buvo kun. Mykolas Krupavičius. Jis vadovavo krikščionių demokratų partijos frakcijai. Pats didžiausias M. Krupavičiaus nuopelnas Lietuvos istorijoje, tai žemės reformos įgyvendinimas. Jis buvo žemės reformos architektas. Žemės reformos įstatymo svarbą rodo tas faktas, kad Steigiamojo Seimo komisijoje šis įstatymas buvo svarstomas net 81 posėdyje ir 27 Steigiamojo Seimo plenariniuose posėdžiuose. Įstatymo svarstymas užtruko pora metų. Per Steigiamojo Seimo dvejų su puse metų veikimo laikotarpį M. Krupavičius kalbėjo daugiau kaip 150 kartų. Jis nebuvo abejingas nė vienam Steigiamojo Seimo svarstyti pateiktam įstatymui. Po Steigiamojo Seimo M. Krupavičius buvo renkamas į visus tris seimus ir buvo žemės ūkio ministras. Taigi ant jo pečių gulė žemės reformos vykdymo rūpesčiai.

Kun. Antanas Šmulkštys dirbo Švietimo ir Krašto atstatymo komisijose, vadovavo Lietuvos gynimo komiteto Propagandos skyriui. Seimo diskusijose A. Šmulkštys dalyvavo gana retai. Dažniausiai kalbėdavo, kai reikėdavo ginti ir plačiau paaiškinti komisijų, kuriose dirbo, redaguotus įstatymų projektus. Po Steigiamojo Seimo buvo renkamas į visus tris seimus. A. Šmulkštys – aktyvus krikščionių demokratų partijos narys: keturias kadencijas CK narys ir netgi partijos pirmininkas.

Kun. Juozapas Vailokaitis dirbo keliose komisijose: Laikinosios valstybės konstitucijos projekto, Ekonominėje (pastarajai vadovavo), Žemės reformos ir Biudžeto. Gana aktyviai pasisakydavo dėl Seime svarstomų įstatymų. Protokoluose užfiksuota, kad kalbėjo 128 kartus. J. Vailokaitis pasižymėjo ūkiniame Lietuvos gyvenime. Buvo didžiausio Lietuvoje komercinio Ūkio banko akcininkas, šio banko valdybos pirmininkas. Su kitais įkūrė daug akcinių bendrovių ir buvo jų dalininkas.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Seinų kunigų seminarijos auklėtinių dalyvavimas nepriklausomos Lietuvos kūrime tam tikra prasme prasidėjo gerokai anksčiau, iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Jis reiškėsi per dalyvavimą knygnešystėje, draugijų veikloje. Keletas dvasininkų prisidėjo prie politinių ir ekonominių nepriklausomos Lietuvos pagrindų kūrimo. Vienas Seinų (Augustavo) vyskupijos atstovas buvo Lietuvos Tarybos narys ir pasirašė Nepriklausomybės aktą. Keturi kunigai buvo išrinkti į Steigiamąjį Seimą. Atskiras klausimas būtų, kaip parapijų kunigai dalyvavo vietos savivaldos kūrime.