Janina Macukonienė, punskas.pl

Janina MACUKONIENĖ

30 metų praėjo nuo to laiko, kai pirmąkart (skaičiuojant nuo pokario) Seinų krašte, Krasnagrūdos mokykloje buvo įkurtos lietuviškos klasės. Tai būtų visai nemažai, jeigu tos klasės veiktų, bet 2005-aisiais Krasnagrūdos pagrindinė mokykla su lygiagrečiomis lietuviškomis ir lenkiškomis klasėmis buvo uždaryta. Seinų valsčius įrodinėjo, jog daro tai dėl finansų mokyklai išlaikyti trūkumo, bet iš tiesų valsčiaus vadovams trukdė ir tai, kad šioje mokykloje sėkmingai veikė lietuviškos klasės. Lietuviška Krasnagrūdos mokykla iš viso gyvavo 17 metų. Lyg ir nedaug, bet jos reikšmė tikrai neįkainojama – šio krašto lietuviai pagaliau galėjo pasijusti pilnaverčiais žmonėmis ir aktyviai įsijungti į mūsų krašto lietuvišką veiklą. Nuo 1988-ųjų lietuvių švietimas Seinų krašte, nepaisant didėjančios tautinės asimiliacijos ir neigiamų demografinių pokyčių, išsilaikė ir suklestėjo Seinų „Žiburio“ mokykloje, kurios įkūrimo pagrindas ir buvo Krasnagrūdos lietuviškos mokyklos bendruomenė. Šiuo metu, kai rimtai pradėta galvoti apie lietuvių švietimo centro įkūrimą Suvalkuose, pravartu prisiminti lietuvių švietimo kūrimo istoriją Seinijoje ir jo pradininkę – Krasnagrūdos mokyklą.

1986-aisiais, įvykus eilinei švietimo reformai Lenkijoje, Krasnagrūdoje vėl pradėjo veikti aštuonmetė pagrindinė mokykla. Suformuotas 7 mokytojų kolektyvas, kuriame atsiradau ir aš, šio straipsnio autorė. Mokyklą tuo metu lankė apie 80 mokinių. Absoliuti jų dauguma (per 80 %) buvo iš grynai lietuviškų šeimų, likusieji iš mišrių. Lietuvių kalbą, kaip neprivalomą dalyką, galėjo lankyti, tėvams tokį norą pareiškus, mokiniai nuo II klasės. Pirmaisiais mano darbo metais iš norinčiųjų lankyti gimtosios kalbos pamokas buvo suorganizuotos 2 grupės: II–IV kl. (keliolika mokinių) ir V–VIII kl. (24 mokiniai). Kiekvienai grupei skirta po 2 val. per savaitę. Šis darbas, šalia lenkų kalbos vyresnėse klasėse ir bibliotekos, atiteko man, nes, kaip buvo pareikšta oficialaus posėdžio metu, daugiau niekas iš įdarbintų mokytojų lietuviškai nemoka. Noriai ėmiausi šio darbo, turėjau pakankamai kvalifikacijų ir šiek tiek patirties, tačiau darbas iškart su keturiomis ar trimis klasėmis buvo be galo sunkus ir… bevaisis. Bendrinės lietuvių kalbos mokėjimo lygis buvo apgailėtinas ir didžiausios mano pastangos nelabai ką galėjo pakeisti. Be to, greit pastebėjusi, kad tikrų lietuvių vaikai per pertraukas tarpusavy kalbasi lenkiškai, ėmiausi veiksmų, kad ši situacija pasikeistų. Tėvai man sakė, kad anksčiau veikusios pradinės mokyklos mokytojai skatino tarpusavy kalbėtis lenkiškai, aiškindami, jog vėliau vaikams lengviau bus mokytis Seinų valsčiaus mokykloje. Tačiau pasikalbėjus daug kas pripažino, kad reikia ginti ir gimtosios kalbos teises. Mokykloje pradėjo drąsiau reikštis lietuviškumo ženklai ir… kai tai maždaug po pusmečio pastebėjo lenkai pedagogai, užvirė tikras katilas. Buvo primenama, kad aš turiu rūpintis lenkų kalba, nes esu lenkų kalbos mokytoja, mokiniams buvo draudžiama lietuviškai su manim sveikintis… Tiksliai aprašyti visą kovą prieš mane ir dalinai prieš mokinius, išdrįsusius pareikšti savo lietuviškumą, prieš jų tėvus būtų per sunku ir… dar per anksti, bet manau, kad tolimesnėje ateity reiks atiduoti tą duoklę Lietuvos istorijai.

Visa tai vyko ypač 1987/1988 m. m. Nors persekiojimai kiek sušvelnėjo po to, kai apie juos sužinojęs tuometinis Seinų viršaitis atkreipė dėmesį mokyklos direktoriui, padėtis vis tiek atrodė be išeities. Tokiomis sąlygomis mokyti lietuvių kalbos ir ugdyti mokinių tautinį sąmoningumą buvo neįmanoma. Aš pati jaučiau, kad ilgiau neištversiu, užtat kreipiausi pagalbos į tuometinę LVKD. Dabar jau visko tiksliai neatsimenu, žinau, kad daug kalbėjomės su J. S. Paransevičiumi, ir Draugijos valdyba, besiremdama įstatymo dėl tautinių mažumų švietimo pakeitimais, nutarė bandyti įkurti Krasnagrūdos mokykloje klases su lietuvių dėstomąja kalba. Svarbiausia, žinoma, buvo tėvų nuomonė šiuo klausimu. Nutarėme Krasnagrūdos mokykloje suorganizuoti LVKD skyriaus susirinkimą 1988 m. birželio 20-osios vakarą. Paprašiau direktoriaus patalpų tokiam renginiui ir jis, nesigilindamas į susirinkimo tikslą, sutiko. Kai kurie labiau patikimi tėvai žinojo, apie ką bus kalbama susirinkime, jiems buvo pranešta žodžiu (tada telefonų dar neturėjome), kitiems įteikiau raštelius per mokinius, ir tėvų susirinko visai nemažai. Atėjo taip pat keletas mūsų mokyklos apylinkės žmonių, kurių vaikai tuo metu mokyklos nelankė. Pagal išlikusią paraišką, kurią, jei gerai atsimenu, visi pasirašė, žmonių susirinkime buvo 37, neskaitant manęs ir atvykusių valdybos narių, tarp kurių tikrai buvo Juozas Sigitas Paransevičius, Bronius Makauskas, Algirdas Nevulis, turbūt Romas Vitkauskas, galbūt dar kas nors. Susirinkimo metu buvo kalbama apie bendrus lietuvių tautinės mažumos reikalus, bet visų pirma apie švietimo gimtąja kalba reikšmę puoselėjant lietuvybę ir konkrečiai apie lietuvių švietimo padėtį Seinų krašte. Kalbėjo daugiausia dr. Bronius Makauskas, pats kilęs iš Seinų krašto, pasisakė kiti valdybos nariai ir susirinkimo dalyviai. Nuotaika buvo pakili. Buvo juntamas visų nuoširdumas ir vieningai nutarta imtis veiksmų, kad būtų įkurtos klasės su lietuvių dėstomąja kalba. Atrodė, visi buvo nusiteikę ryžtingai kovoti dėl gimtosios kalbos vartojimo teisių ir pasirašė Draugijoje anksčiau suformuluotą raštą – prašymą švietimo inspektoriui Seinuose, kad būtų suorganizuotos Krasnagrūdos mokykloje lygiagrečios klasės su lietuvių dėstomąja kalba. Raštas buvo rašomas šios mokyklos apylinkės tėvų vardu ir apie tai oficialiai informuojama LVKD valdyba. Turbūt buvo padaryti (per kalkę) trys šio rašto egzemplioriai ir originalas atiduotas man. Jį iki šiol ir turiu savo namuose, ir pateikiu kaip iliustraciją.

Pavykęs susirinkimas buvo tik džiugi įžanga, po jos prasidėjo sunkus ir sudėtingas darbas 1988-ųjų vasaros atostogų metu. Formalius reikalus su inspektoratu ir švietimo kuratorija tvarkė LVKD valdyba. Aš, jei gerai atsimenu, buvau pakviesta į bendrą susirinkimą su švietimo valdžia jau tada, kai buvo paruoštas konkretus dviejų pradinių klasių su lietuvių dėstomąja kalba veikimo projektas ir jį turėjo patvirtinti, taip pat veikimo principus nustatyti komisija, kurios sudėtyje buvo inspektorė, kuratorijos atstovas, dar keletas valdžios organų atstovų ir LVKD pirmininkas J. S. Paransevičius (galbūt dar kas nors iš Draugijos valdybos; logiškai mąstant turėjo ten būti ir Krasnagrūdos pagrindinės mokyklos direktorius, bet jo mano atmintis neužfiksavo). Susirinkimo metu kalbėta kultūringai, bet buvo juntama ironija, kažkoks nepasitikėjimas ir tariamas, dirbtinis draugiškumas. Man paklausus, ar neplanuojama įdarbinti lietuviškų pradinių klasių mokymui specialisto, kuratorijos atstovas nusijuokė ir pasakė, kad užteks manęs. Paaiškinau, kad niekad nesu mokiusi pradinių klasių, o netolimoje ateityje ruošiuosi į dekretines atostogas, tad geriausiai būtų įdarbinti dar vieną žmogų jau dabar. Pajuokauta, kad taip gerai atrodau, jog tikrai su viskuo susitvarkysiu. Matėsi, jog lenkų valdžia „viliasi“, kad lietuviškos klasės neilgai tegyvuos.

Prieš konkretaus projekto pristatymą reikėjo surinkti iš kiekvienos šeimos atskiras deklaracijas, kad jų vaikas lankys klases su lietuvių dėstomąja kalba. Nors birželio 20-osios susirinkime viskas atrodė labai gražiai, visi matė tokių klasių poreikį, kai pradėjome rinkti deklaracijas, prasidėjo sunkumai. Šešių šeimų tėvai, kurie buvo pasirašę prašymą dėl lietuviškų klasių įkūrimo, neleido vėliau savo vaikų į lietuviškas klases. Daugelio pasirašiusiųjų vaikai buvo jau vyresni ir netiko į I ar III kl., kurios pradėjo veikti nuo 1988/1989 m. m. ir kasmet turėjo pasipildyti vis naujais pirmokais. Per atostogas važinėjant po aplinkinius kaimus man talkino (ir vežiojo savo mašinomis) keletas žmonių. Galbūt daugiausia šeimų aplankėme su Algirdu Nevuliu, bet važinėjome taip pat su Petru Dapkevičiumi, Vitu Vilkeliu, Juozu Skripka. Kai kurių dialogų su tėvais fragmentai iki šiol gyvai išlikę mano atmintyje. Buvo tik kelios šeimos, kurios be didesnių įtikinėjimų pasirašė deklaracijas. Tai vykdavo visų pirma tada, kai vienas iš sutuoktinių buvo kilęs iš Punsko krašto ir pats lankęs lietuviškas klases (nors ir čia pasitaikė viena išimtis). Kiti turėjo daug abejonių, pvz., ar jų vaikas sugebės mokytis lietuviškai iš lenkiškų vadovėlių, kam taip vaikui apsunkinti gyvenimą, o kaip jis vėliau įstos į vidurinę ar aukštąją mokyklą. Kiti tiesiog sakė: „Čia gi Lenkija ir nereikia lenkams įgristi, vis tiek Lietuvos nesugrąžinsim, o kiek vaikai namie lietuviškai išmoko, tiek ir užtenka…“ Kodėl taip sunku buvo tėvams priimti sprendimą dėl savo vaiko mokymo gimtąja kalba? Kodėl taip greitai išblėso pirmasis entuziazmas? Čia, be abejo, ėmė veikti tam tikra agitacija lenkų švietimo ugdytojų, sužinojusių apie mūsų „rezgamus“ planus. Be to, tie, kuriems minėtais ir ankstesniais laikais teko gyventi ar pabuvoti Seinuose, puikiai atsimena, kaip buvo tyčiojamasi gatvėje iš lietuviškai kalbančiųjų, kaip buvo kovojama dėl lietuvių kalbos bažnyčioje. Įbaugintų tėvų noras apsaugoti savo vaikus gal ir natūralus, o bijantis dažnai nesugeba mąstyti racionaliai. Dabar tie patys žmonės visai kitaip žiūri į lietuvių kalbą, bet mūsų situacija pasikeitusi diametraliai ir tik turbūt labai negabūs tautiečiai šito nesupranta.

Vis dėlto kad ir po ilgų įkalbinėjimų atsirado šiame krašte drąsių žmonių. Jie užrašė savo vaikus į lietuviškas klases ir jų dėka kokybiškas lietuvių švietimas Krasnagrūdoje vyko nuo 1988-ųjų iki mokyklos uždarymo 2005-aisiais. Dabar jis tęsiamas modernioje „Žiburio“ mokykloje Seinuose. Nežinia, ar dabar būtų ką tęsti, jeigu ne tada padaryta pradžia.

Vyriausieji mokiniai, užrašyti į lietuviškas klases, buvo 5 trečiokai. Tiesa, tėvai per atostogas užrašė 7 vaikus, tačiau dvi šeimos mokslo metų pradžioje savo deklaracijas dėl vaiko mokymo lietuviškoje klasėje atsiėmė. Pasiliko ir sėkmingai baigė aštuonias klases: Darius Dabulis, Zita Jančiulytė, Petras Maksimavičius, Rasa Akulionytė ir Romas Petruškevičius. II kl. nutarta neorganizuoti, nes susirinko per mažai vaikų, o trečiokai sujungti su I kl., kurioje turėjo mokytis 5 vaikai, bet mokslo metų pradžioje vėl viena deklaracija atsiimta ir pasiliko 4 mokiniai: Vytas Klimasara, Algirdas Kliūčnykas, Teresė Akulionytė ir Juozas Talandis. Taip nuo 9 mokinių ir vienos mokytojos prasidėjo lietuvių švietimo istorija.

Tiesa, su mokytoja buvo kiek blogiau, nes antrojoje lapkričio pusėje reikėjo išeiti į dekretines atostogas, o prieš išeinant rasti pavaduotoją. Mokslo metų vidury nebuvo lengva surasti ne tik kvalifikuotą mokytoją, bet ir lietuvį licėjaus absolventą. LVKD pasiuntė mane pavaduoti Draugijos biuro darbuotoją Dalią Jankauskaitę, o ji, padirbusi pora mėnesių, prikalbino į savo vietą Petrą Jonušką. 1989/1990 m. m. reikėjo jau dviejų mokytojų, nes sudarytas dar vienas skyrius iš 4 mokinių (iš pradžių buvo užrašyti 6), kurie pradėjo mokslą I kl. Petras ilgiau būti pedagogu nepanoro, taigi I kl. mokyti pakviesta Žagarių gyventoja, ką tik baigusi Punsko licėjų, Onutė Kuliešaitė (aš tais metais mokiau jungtas II ir IV kl.). Ji dirbo vienerius metus, nes kaip tik ištekėjo ir persikėlė gyventi į Pelelius. Tuo metu, 1990 m. vasarį, įsidarbino mūsų mokykloje Žemės ūkio akademijos Olštine absolventė Danutė Valukonytė. Ji mokė gamtos dalykų lietuviškose ir lenkiškose klasėse, o pradinių klasių mokymui 1990/1991 m. m. pradžioje pakviesta, tarpininkaujant Aldonai Vaicekauskienei, Asta Veverskytė, kuri taip pat mokė muzikos ir visuomeniškai vadovavo liaudies dainų ir šokių ansambliui.

Danutei ir Astai atėjus žymiai pagerėjo bendra atmosfera mokykloje, suaktyvėjo lietuviška veikla. 1992 m. kovo mėnesį vėl man išėjus ilgesnių atostogų pavaduoti atėjo ir pasiliko ilgesniam laikui Birutė Paškevičienė, kuri buvo dirbusi šioje mokykloje dar prieš valsčiaus centrinių mokyklų reformą, o nuo rugsėjo 1-osios vieneriems mokslo metams lietuvių kalbos mokyti atvyko iš Punsko Alicija Abukauskaitė (dabar Maksimavičienė). Daugėjant lietuvių mokytojų visi jautėmės drąsiau, o lenkiškoji mokyklos bendruomenės dalis sužinojo, kad mes, puoselėdami savo gimtąją kalbą, nepažeidžiame jokių Lenkijos įstatymų. 1994-aisiais vyriausieji lietuviškų klasių mokiniai baigė aštuntą klasę. Merginos pasirinko Punsko Kovo 11-osios licėjų, berniukai Seinų vidurines mokyklas.

Aštuonmetėje Krasnagrūdos lietuviškoje mokykloje ne kasmet susirinkdavo klasės. Pritrūko vaikų I klasei 1994/1995 m. m. ir paskutiniais – 2004/2005 m. m., bet nuo 1994/1995 m. m. išsikovojome, kad lietuviškai būtų mokoma paruošiamojoje klasėje. Tais metais susirinko gana gausi lietuvių nulinukų grupė. Kai valsčiaus viršaitis atsisakė sudaryti tiems vaikams galimybę mokytis lietuviškai, nutarėme su tėvais neleisti jų visiškai į mokyklą. Po apie mėnesį trukusio streiko buvo įdarbinta buvusi Krasnagrūdos mokyklos mokinė, Punsko licėjaus absolventė Onutė Macukonytė, kuri pirmą kartą šios mokyklos istorijoje taip pat ikimokyklinius vaikus ugdė jų gimtąja kalba. Po metų O. Macukonytę pakeitė Alicija Čėplienė, pora metų važinėjusi iš Punsko mokyti mūsų nulinukų. Daugėjant lietuviškų klasių reikėjo daugiau mokytojų. 1993 m. mūsų kolektyvą papildė ką tik baigusi pradinio mokymo specialybę Šiaulių universitete Irena Stoskeliūnaitė-Balulienė, turbūt 1994-ųjų rugsėjį atėjo dirbti į mūsų mokyklą jauna mokytoja Danutė Paškevičienė (Jonuškaitė), o kai 1996 m. direktore tapo Danutė Valukonytė, dar buvo įdarbinti: Vilniaus pedagoginio universiteto absolventė, geografė Alicija Petruškevičiūtė-Nevulienė, matematikė, Punsko licėjaus absolventė Alicija Petruškevičiūtė-Staskiel ir nuo 1996-ųjų ką tik istoriją Vilniaus universitete baigęs Petras Maksimavičius, kuris mokė istorijos 2 metus.

Visiems dirbti ypač tada, kai direktore tapo Danutė Valukonytė, buvo smagu ir malonu, bet pasitaikydavo nesusipratimų tautiniu pagrindu – varžėmės su lenkiškomis klasėmis dėl mokinių, kurių visose mokyklose tuomet nuolat mažėjo. Atsirado įvairių rūpesčių dėl sumažėjusio klasių skaičiaus po švietimo reformos 1999-aisiais, kai mokytojams negalima buvo užtikrinti viso pamokų krūvio, o Seinų valsčius, kaip administruojantis organas, taupymo sumetimais įsakydavo jungti pamokose net po 3 klases. Kai kurie mokytojai papildomai įsidarbino Seinuose įkurtoje gimnazijoje, kur Krasnagrūdos mokyklos pagrindu lietuviams pavyko išsikovoti klases su dėstomąja gimtąja kalba. Tautinis konfliktas mūsų mokykloje kilo, kai reikėjo dėl sumažėjusio valandų skaičiaus atleisti vieną lenkakalbę mokytoją. Problemą prireikė spręsti teisme. Daug įtampos visai mokyklos bendruomenei ir ypač direktorei sukėlė po 2000-ųjų prasidėjęs nuolatinis bandymas mūsų mokyklą uždaryti arba sujungti lietuviškas ir lenkiškas klases, t. y. panaikinti dėstomąją lietuvių kalbą. Pora metų mokyklos gyvavimas buvo pratęstas kuratorijos sprendimu. Kreipėmės į ją įvairiais raštais su tėvų parašais, lietuvių draugijų prašymais, kol tuometinis valsčiaus viršaitis surado būdą, kaip… suskaldyti ir taip mažą mokyklos apylinkės tėvų lietuvių bendruomenę. Paskutiniais mokyklos gyvavimo metais, matydamas, kad mus gina kuratorija, atsižvelgdama į lietuviškų klasių aukštus pasiekimus, valsčiaus viršaitis pradėjo sąjungininkų ieškoti tarp tėvų. Surado kelias jam „labai ištikimas“ šeimas, iš kurių 3 paėmė savo vaikus. Du iš tų vaikų gyveno visai netoli Krasnagrūdos mokyklos, bet mokyklinis transportas pro pat mūsų mokyklą juos vežė į Krasnavą, o lankančius Krasnagrūdos mokyklą vaikus iš Radžiūčių atsisakė vežioti. Taip buvo „taupomos“ švietimui skirtos lėšos. Vaikų lietuviškose klasėse tais metais pasiliko tik 10 ir buvo aišku, kad ilgiau nepatempsime. Pagalbos ranką tada ištiesė LLB, LLD vadovai ir visų pirma Lietuvos vyriausybė, skyrusi lėšų lietuviškos mokyklos statybai Seinuose. Čia galėjo tęsti mokslą gimtąja kalba visi mūsų mokiniai ir daugelis kitų, čia mokytojai surado darbą… Bet tai jau „Žiburio“ istorija.

Kaip atrodė darbas su lietuviškomis klasėmis? Iš pradžių kiti mokyklos darbuotojai ir mokiniai žvelgė į mus su nepasitikėjimu, vaikai nusiskųsdavo, kad juos pravardžiuoja, bet dirbome solidžiai. Vaikai buvo tikrai gabūs ir pasiekdavome neblogų rezultatų, nors ne visų dalykų mokė specialistai. Lenkų kalbą dėstanti viena lenkė mokytoja negalėjo atsistebėti, kodėl lietuviškų klasių mokiniai daug geriau moka lenkų kalbą už tuos, kurie lanko lenkiškas klases. Mūsų mokiniai dalyvaudavo visuose LLD organizuojamuose konkursuose: lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir geografijos, dailiojo žodžio ir gana dažnai laimėdavo. Kasmet ruošdavome mokyklinei eglutei po spektaklį, su kuriuo vėliau pasirodydavome Vaikų teatrų festivalyje Seinuose (buvo atvejų, kad paruošėme ir du spektaklius) ir bent pora kartų Marijampolėje, su vaidinimais, taip pat dainų ir šokių programomis buvome kviečiami į kitas mokyklas, kartais į Lietuvą, pasirodydavome atvykus į mūsų mokyklą garbingiems svečiams ar Seinuose organizuojamose lietuviškose šventėse. Labai daug darbo įdėjome organizuojant mokyklines šventes. Nors mūsų pajėgos tikrai buvo nedidelės, visada gražiai suorganizuodavome Motinos dieną, turtinga būdavo mokyklinės eglutės programa, iškilmingai šventėme Lietuvos tautines šventes (pirmąkart Vasario 16-ąją prie uždarų durų bandėme pažymėti dar su lankančiais lietuvių kalbą kaip dalyką, atrodo, 1988-aisiais), gražias programėles ruošdavome Pirmokų krikštui, pabaigai mokslo metų, atsisveikinant vyriausias klases, Poezijos pavasario metu sutikdavome poetus iš Lietuvos. Ne visada buvo taip paprasta su lenkiškomis klasėmis suderinti mokyklinių švenčių programas ir kitus dalykus, bet daugėjant lietuviškų klasių ir lietuvių mokytojų jautėmės vis drąsiau, o kai 1996 m. direktore tapo Danutė Valukonytė, atsivėrė visai kitos galimybės, nors administruojantis organas visaip apsunkindavo mokyklos veiklą – pvz., gauti iš valsčiaus transportą nuvežti vaikams į įvairius lietuviškus renginius buvo bemaž neįmanoma.

Norint įvertinti Krasnagrūdos lietuviškų klasių reikšmę mūsų lietuvių bendruomenei, reikia pateikti truputį statistikos. Iš viso per 17 metų čia mokėsi 61 mokinys. 25 iš jų baigė aštuonmetę, 25 – šešiametę pagrindinę mokyklą, o 11 jauniausiųjų baigė pagrindinę mokyklą besimokydami „Žiburyje“ ir kitose mokyklose. Nemaža dalis mūsų absolventų baigė aukštąjį mokslą, vienas įgijo mokslo daktaro laipsnį. Tarp absolventų yra verslininkų, ūkininkų, mokytojų (dvi mokytojos dirba šiuo metu „Žiburio“ mokykloje), kai kas išvykęs į užsienį. Vienas mūsų absolventas išrinktas į Seinų miesto tarybą ir aktyviai gina lietuvybės reikalus Seinuose. Į klausimą, ar gerai buvo išmokyti ir išauklėti Krasnagrūdos mokyklos lietuviškų klasių mokiniai, atsakyti sunku. Kiekvienos mokyklos galutinio darbo rezultato – išauginto žmogaus – bemaž neįmanoma „sumatuoti“, nes jį ugdo ne tik mokykla, bet ir kitokie veiksniai. Mano nuomone, šios mokyklos buvę mokiniai tikrai šaunūs žmonės. Man jie be galo brangūs ir nepamirštami.

Gera būtų šiais jubiliejiniais metais susitikti su buvusiais Krasnagrūdos pagrindinės mokyklos lietuviškų klasių mokiniais, visais čia mokiusiais mokytojais (viena mokytoja, deja, jau iškeliavusi anapilin). Tačiau norėtųsi, kad šiuo dalyku užsiimtų jaunesnioji karta, o ji „susitinka“ interneto svetainėse ir nežinia, ar turi laiko kitokiems susitikimams. Skatinčiau bent „Aušros“ puslapiuose pasidalinti savo prisiminimais, atkreipti dėmesį, jeigu ką sumelavau. Rėmiausi visų pirma savąja atmintimi, o ji gi netobula.