kun. Petras Gucevičius

IRENA GASPERAVIČIŪTĖ

Kunigas Petras Gucevičius, Seinuose atitarnavęs beveik šešerius metus, atsisveikina su vietos bendruomene. Išvyksta patarnauti lietuviams į Jungtinę Karalystę. Kalbuosi su kunigu apie metus, praleistus Seinuose, apie darbą „Žiburio“ mokykloje, lietuvių gyvenimą, smagias ir sunkias akimirkas, patirtas Seinuose.

Irena Gasperavičiūtė: Gerbiamas Kunige, šešeri metai – ne toks ir trumpas gyvenimo laikotarpis. Kaip vertinate, ar prasmingi Jums buvo Seinuose praleisti metai?

Kun. Petras Gucevičius: Kiekvienas paskyrimas, kiekviena vieta yra prasminga. Kiekvienoj vietoj randi kitokius žmones, aplinkybes, turi prisitaikyti, kad galėtum padėti tiems žmonėms. Prieš atvažiuodamas į Seinus buvau atsakingas už darbą su jaunimu, padėjau jiems pažinti pal. Jurgį Matulaitį. Seinuose jaunimo nepagavau, bet galėjau čia save išreikšti dirbdamas su vaikais ir per vyresnius žmones. Tai Šventosios Dvasios vedimas, kai gali atrasti save patį ir savo pašaukimą per kitus žmones, per darbą su jais. Kiekvieną kartą pamatai savo pašaukimą iš kitos pusės, kitaip.

I. G.: Tikriausiai per šiuos metus buvo ir sunkumų, ir džiugių akimirkų. Kokį maloniausią prisiminimą išsivešite iš Seinų?

Kun. P. G.: Vieno konkretaus įvykio neturiu. Kad kas nors vieno labai labai būtų įstrigę, lyg ir nepamenu. Tačiau vežuosi su savim visumos vaizdą, vežuosi lietuvaičius, kurie labai gražiai dzūkiškai kalba, kurie moka begalę lietuviškų dainų ir mielai dainuoja pritariant visai nežinia iš kur atsiradusiu akordeonu. Jie šilti, vaišingi, jiems kunigas reikalingas, kad būtų kartu su jais. Paprastumas, vaišingumas, nuoširdumas čia yra ypatingi. Čia esi laukiamas, kviečiamas į šeimas. Tokį lietuvių vaizdą iš čia išsivežu. Jų šilumą, „Žiburio“ mokyklos vaikus, jų apkabinimus…

I. G.: Jūs vaikučių paruošimu Pirmajai Komunijai ir kitais renginiais parodėte, kad Dievą garbinti galima visų pirma su džiaugsmu. Iki šiol bet kokios katalikiškos apeigos daugiausia mums siejosi su rimtimi. Tačiau vaikus patraukti prie Dievo galima per žaidimus, stovyklaujant, mokantis giesmių pritariant gitara ir pan. Ar tai neprieštarauja vienas kitam?

Kun. P. G.: Žinoma, ne. Tai skirtingo auklėjimo pasekmė. Jūs šiame krašte esate gana konservatyvūs. Tai matosi per Mišias, maldos metu. Kai aš augau, turėjau kunigą, kuris buvo labai laisvas. Jis mokėjo pašaukti ir mažą, ir su senuku sutarti. Man tai buvo labai geras pavyzdys. Taigi tokia mano vaikystės, jaunystės patirtis. Gal jis man darė įtaką, gal tai iš jo perėmiau?.. Supratau, kad reikia nebijoti išsiskirti iš kitų ir reikia padaryti taip, kad žmogus su tavim bendraudamas nesivaržytų. Tada jis išdrįs būti savimi, tada išdrįs klausti. Aš niekad nereikalavau kokios išskirtinės pagarbos, kokią įprasta rodyti kunigui. Man tiesiogiai bendrauti, rasti laisvumą santykiuose su kitais žmonėmis svarbiau. Vieną dieną mes juokaujame, kitą kartą galime pakalbėti apie, sakykim, problemas šeimoje.

I. G.: Tik atvykęs į Seinus įsitraukėte į vietos lietuvių saviveiklą. Kaip manot, ar svarbu žmogui ne tik būti pasyviu kultūros stebėtoju, bet ir ją kurti, puoselėti?

Kun. P. G.: Aišku, kad ir pačiam žmogui dalyvauti, ir savo dalyvavimu prisidėti prie bendruomenės kūrimo, keitimosi svarbu. Parodyti, kaip gera, kad aš ne vienas – tai suteikia bendruomenei gyvumo, atsinaujinimo. Kodėl tai dariau? Jau pažinau Seinus, norėjosi save išreikšti, prisidėti prie bendruomenės, nebūti tik stebėtoju. Būti gyvąja ląstele, gyvąja dalimi.

Siūlyčiau visiems bandyti rasti savo terpę, save daugialypėje bendruomenėje. Ne tik teatras, šokis, maldos grupė… Tai gali būti ir choras, įsijungimas į gegužinių suvažiavimus kaimuose. Tai gali būti bet kas – savo kaimo aktyvinimas, ko nors darymas kartu. Tada jautiesi dalimi, ne tik stebėtoju. Tai svarbu ir reikalinga ir pačiam, ir kitam, kuris neišdrįsta.

Kapelos šventės? Buvo smagu vesti šiuos renginius, o vėliau žiūrėti, kaip kiti daro. Liko geras įspūdis, gražus prisiminimas. Gimsta bendrumas su žmonėmis, kurie dalyvauja, bet ir su tais, kurie stebi ar jaudinasi užkulisiuose.

I. G.: Seinuose išdirbote beveik šešerius metus. Tikriausiai jau iš pradžių pastebėjote, kad ši parapija sudėtinga: ją sudaro dviejų tautybių (lenkų ir lietuvių) žmonės, o istorijoje ne visada draugiškai klostęsi jų tarpusavio santykiai kartais meta šešėlį ir šiandien. Ar teko tai pajusti? Ar sunku buvo rasti savo vietą tokioje situacijoje? Kokiu principu vadovavotės bendraudamas su lenkais ir lietuviais?

Kun. P. G.: Mano situacija daug lengvesnė negu kitų, aš atvažiavau kaip kunigas. Ne koks biznierius, perpardavinėtojas ar mokytojas. Čia pagarba kunigui labai didelė. Daug didesnė negu Lietuvoje. Labai ryški. Mane priėmė, gal dėl mano pašaukimo priėmė. Niekada negirdėjau iš lenkų pusės nieko neigiamo mano adresu ar man pasiųsto iš pačių žmonių. Taigi man ta parapijos mišri sudėtis nebuvo sunkumas. O kokio principo laikiausi? Mano bendravimo principas paprastas – visados būti savimi, gal kitokiu, gal kitaip atrodančiu, kitaip mąstančiu, bet visų pirma būti savimi, tokiu, koks esi.

Man tas dalykas svarbiausias. Kita vertus, man gerai būti savimi. Vieni priima mane iš karto, kiti tikrina, ar tikrai toks esu, ar apsimetu. Kitiems netelpi į susidariusius stereotipus, gal kas atmeta. Aš nebijau to, kad gal kas nesupras, gal atmes.

I. G.: Kalbama, kad čia lietuvių bendruomenė yra sunki. Kokį Jūs išsivešite įspūdį apie vietos lietuvių bendruomenę?

Kun. P. G.: Ji uždara – pirma tokia mintis. Negreitai kitus įsileidžianti. Turinti ganėtinai daug nuoskaudų, kurių nepamiršta. Žmonės labai atsimena lietuvių ir lenkų santykius, nors tai buvo prieš daugelį metų, bet jiems nuoskaudos labai giliai įstrigusios. Patirtys nešiojamos iki šios dienos. Atrodo, dabar viskas gražu, bet jie nepamiršta anų dalykų. Sužeistumo, skaudulių. Visų pirma sužeistumo. Nors šiuo metu čia lietuviai ir lenkai tarpusavy puikiai sutaria, net bičiuliaujasi. Bet tam tikros patirtys duoda skausmo, reflektuoja, dar kartą išgyvenamos. Ypač tai jaučiame iš vyresniosios kartos. Gal jaunesniosioms kartoms tai neaktualu.

I. G.: Kaip bebūtų, ir Jūs, ir mes esame dzūkai – Jūsų gimtieji Druskininkai ne taip jau ir toli. Tačiau kaip vertinate, ar mes, šimtmetį gyvendami šalia Lietuvos, skiriamės nuo gimusių ir augusių Lietuvoje?

Kun. P. G.: Kai atvažiuoja mano draugai, sako: „Ką jie čia kalba?“ Pirmas toks susitikimo santykis. Man to nebuvo. Mano mama iš Kabelių, ten tikra Dzūkija. Druskininkai netoli Lenkijos. Man ta kalba aiški, suprantama, bendravau kaip namų kalba. O žmonių mentalitetas? Aš nemanau, kad jis labai skiriasi. Negaliu pasakyti, kad kažkuo labai išsiskirtų. Gal čia galima pamatyti lietuviškumo daugiau, bet dabar lietuviškumas auga ir Lietuvoje. Gal tai Lietuvos šimtmečio minėjimo įtaka? Nors kartais susidaro įspūdis, kad gal tas patriotizmas su tam tikrais išskaičiavimais. Yra tam tikrų niuansėlių. Žiūrint į visumą, gal čia labiau mylima tą lietuvišką žodį, himną. Bet čia apie vyresniuosius. Jaunimas jau yra labai liberalus, jiems nėra svarbu. Senajai kartai – Lietuva yra kažkas svajotino, „suherojinto“. Jaunimui jau mažiau. Jaunimas jau himną traukia pro sukąstus dantis. Bet čia visuotinė problema, su tuo pačiu susiduria ir lenkai.

I. G.: Kas iš Seinų laikotarpio Jums buvo sunkiausia?

Kun. P. G.: Sunkiausia? Aišku, tai patys pirmieji ir paskutiniai metai. Jie padarė tam tikrus įrėminimus. Pirmiausia – atvažiavau visai nemokėdamas kalbos, žiemą, kuri tęsėsi iki gegužės mėnesio. Buvau įmestas į tą katilą po tam tikrų didelių nesusipratimų, kai nebuvo Mišių lietuvių kalba, lietuviai piktinosi, buvo ir klebono nelabai išmintingų pasisakymų. Tuomet buvo remontuojama klebonija ir visi kunigai gyveno skirtingose vietose. Nebuvo jokio kunigiško bendrumo.

Paskutiniai sunkiausi, nes kunigai keičiasi. Kiekvienas kunigas kitoks, su savo talentais, dovanom, charakteriu. Draugystės santykiuose arba randi ką artimo sau, arba ne. Dabar esame visi labai skirtingi, skirtingo amžiaus, skirtingo Bažnyčios matymo, skirtingos tikėjimo patirties. Jei nėra bendrumo tarp kunigų, atsiranda tam tikrų sunkumų. Juk mes esame septynias dienas per savaitę kartu. Jei stinga bendrumo kaip šeimoje, tai yra sunku.

I. G.: „Žiburys“ – tai vienas iš Jūsų darbo barų. Ypač pastaruosius metus čia nemažai laiko praleidote – visose klasėse mokėte tikybos tiesų. Taigi noriu paklausti dviejų dalykų. Pirma, ar su malonumu ėjote į „Žiburį“?

Kun. P. G.: Taip. Mokykloje man buvo gerai. Į mokyklą einu kaip į šventę. Čia jautiesi laukiamas mokytojų, vaikų. Džiugūs visi pribėgimai, apsikabinimai… Čia pabėgi nuo visų problemų. Tai terpė, kurioje aš visai gerai jaučiausi. Čia buvo juntamas labai stiprus palaikymas. Taip pat iš mokytojų. Niekada negavau iš mokytojų kokios piktos pastabos, kad vėluoju ar panašiai. Visi mane priėmė su visais talentais ir gabumais, ir su visomis ydomis ir klaidomis. Atsiranda ne tik bendradarbiavimo, bet ir tokios gražios, paprastos draugystės santykis. Galiu teigti – čia įgijau draugų, bičiulių.

I. G.: Antra, kokį Jūs matote „Žiburio“ mokyklos vaidmenį Seinų krašte? Kiek svarbi mokykla tautinei bendruomenei?

Kun. P. G.: Namai, bažnyčia, mokykla, kultūros namai – tai pagrindinis ketvertas, kuris yra tapatybės išlaikymo garantas.

I. G.: Ir apskritai ar tautybė žmogui svarbu? Gal mes perdedam, vis stengdamiesi puoselėti gimtąją kalbą, kultūrą, tapatybę?..

Kun. P. G.: Tapatybę išsaugoti būtina, kad žinotum, kas esi. Jei nežinai, kas tu, nežinai savo šaknų, tada gali tapti labai irzlus. Jei aš nežinočiau, kas mano tėvas, mama, viduje gali atsirasti neramumas. Bėgti nuo savęs tikrai neverta.

Nutautėjimo Seinų krašte yra. Mišrios šeimos, darbas už Seinų, Punsko ribų, lenkiškuose miestuose. Labai tai jaučiasi. Be to, nutautėjimas ateina su liberalizmu. Pasidaro nesvarbu, ar aš lenkas, ar lietuvis. Čia reikėtų paminėti vieną svarbų „Žiburio“ mokyklos nuopelną. Tai, kad mišrių šeimų vaikai pradeda lankyti „Žiburio“ darželį, vėliau ima lankyti mokyklą – labai geras dalykas. Kas tai lemia? Dažnai lemia mokytojų kolektyvas. Mokinių tarpusavio santykiai su mokytojais. Galbūt tas mažesnės mokyklos kaip namų, šeimos pojūtis. Tada vaikai iš mišrių  šeimų gauna galimybę pažinti ir mamos, ir tėčio kultūrą. Pramoksta kalbos.

I. G.: Neabejotinai vietos lietuviai (ir ypač mokiniai) nenoriai atsisveikina su Jumis. Akivaizdžiai pavergėt jų širdis. Ne tik vaikus, bet ir visą Seinų bendruomenę pakerėjote savo giedra nuotaika, humoro jausmu ir skleidžiama šiluma. O ar Jūs po šių šešerių metų išvažiuojate praturtėjęs? Kokių pamokų išmokote čia?

Kun. P. G.: Hm, pamokų? Išmokau, kaip priimti kitą. Labai šiltas priėmimas kito žmogaus, kuris yra svetimas, kuris atvažiuoja. Beprotiškas žmonių vaišingumas. Ryšio suradimas, atvirumas. Draugystės patirtys.

I. G.: Kokie Jūsų artimiausios ateities planai?

Kun. P. G.: Aš nieko nežinau, panašiai kaip atvažiuodamas į Seinus. Važiuoju nežinodamas, kas manęs laukia. Žinau, kad važiuoju į Angliją. Suprantu, kad tai bus darbas su jaunomis šeimomis. Tai man teikia daug džiaugsmo, tai mano sena svajonė. Nežinau, ar turiu tam gebėjimo, bet noro turiu, dar seminarijoje svajojau dirbti su jaunomis šeimomis. Kiekvienos bažnyčios misija – prieiti prie jauno žmogaus ir parodyti, kad Bažnyčia gali tik duoti. Visų pirma gali duoti viltį, kad esi mylimas, laukiamas. Dievo mylimas. Bažnyčia tikrai nieko neatims. Nieko neprarandama einant į bažnyčią.

I. G.: Ko palinkėtumėte bendruomenei?

Kun. P. G.: Vienybės. Kuo mažiau susiskaldymo. Daug daugiau vienybės, tarpusavio broliškos meilės. Palaikymo. Daugiau bendros patirties. Tarkim, kaimuose gyvenančių žmonių bendrystės, kad neužsidarytų savo ūkiuose, kad aplankytų vieni kitus, pakalbintų. Nes šitai prarandama, žmonės susvetimėja.

I. G.: Ačiū už pokalbį. Linkime visados išlikti tokiu Kunigu, kokį mes Jus pažinome čia, Seinuose.