2014 m Šiluvos koplyčioje kun. Marius aukoja Šv. Mišias už Punsko vaikus priėmusius I komuniją ir ju šeimas

BOŽENA BOBINIENĖ

2017 m. birželio 25-ąją Vilniuje, Katedros aikštėje, arkivyskupas ir kankinys Teofilius Matulionis buvo oficialiai paskelbtas palaimintuoju. Nors buvo kankinamas, bauginamas, tremiamas, šis žmogus niekada neprarado drąsos ir tvirtumo, nuolat buvo ištikimas Lietuvai ir Bažnyčiai. Pal. Teofiliaus Matulionio beatifikacija* – tai istorinis įvykis. Lietuvoje tokie dalykai dažnai nevyksta (prieš Teofilių, lygiai prieš 30 metų, palaimintuoju buvo paskelbtas Jurgis Matulaitis). Pal. Matulionio beatifikacijos liudininkai buvo tūkstančiai tikinčiųjų. Tarp jų ir Punsko parapijiečiai, kuriuos į Vilnių atvedė Punsko parapijos vikaras kun. Marius Talutis.

Palaimintasis Teofilius žengė į šventumą „per crucem ad astra“ (per kryžių į žvaigždes), panašiai kaip „per aspera ad astra“ (per kančias į žvaigždes). Šis Dievo tarnas kaip Žemės gyventojas, asmenybė savo darbą Bažnyčiai jau atliko. Tačiau tas jo „žemiškas“ kelias vis dar tęsiasi, o galutinis kelionės tikslas, žvelgiant iš mūsų perspektyvos, vis dar nepasiektas. Kur šiuo metu yra Teofilius? Tikriausiai ten, kur „žvaigždės“. Manau, kad kanonizacija** – tai tik formalumas, šventumą patvirtinantis administracinis dokumentas. Tačiau tokia yra realybė, tokie reikalavimai ir viskas turi būti atlikta pagal Bažnyčios įstatymus. Kad palaimintasis taptų šventuoju – toliau reikia įrodymų, patvirtinančių jo asmens išskirtinumą, antgamtiškumą, būtina sukaupti išsamią informaciją, visą dokumentaciją, surinkti smulkiausias detales, susijusias su kandidato veikla ir gyvenimu. Šį kruopštų darbą atlieka kanonizacijos bylos postulatorius.

Neseniai mus pasiekė žinia, kad pal. Teofiliaus Matulionio kanonizacijos proceso postulatoriumi tapo Punsko parapijos vikaras kun. Marius Talutis. Manau, neatsitiktinai. Kunigas Marius yra tiesiog pal. Teofiliaus gerbėjas ir garbintojas, nuodugniai susipažinęs su arkivyskupo gyvenimo istorija, taip pat kilęs iš Kaišiadorių vyskupijos… Taigi – puikus kandidatas tokiam postui užimti.

Božena Bobinienė: Dar kartą nuoširdžiai sveikiname Jus, kunige Mariau! Tai, be abejo, svarbus įvykis tiek Jums, tiek visai mūsų parapijos bendruomenei.

Postulatorius – kas tai yra, kokios su šia funkcija susijusios pareigos?

Kun. Marius Talutis: Išvertus šį žodį į lietuvių kalbą, postulatorius reikštų ieškovą. Taigi tą, kas ieško tiesos. Pagrindinis pareigų tikslas – vesti palaimintojo kankinio Teofiliaus bylą kanonizacijos, t. y. paskelbimo šventuoju, link, kitaip tariant, padėti išplaukti į plačiuosius pasaulinius vandenis. Postulatorius turi ieškoti tiesos, tikrinti tiesą, kad viskas būtų daroma teisingai.

B. B.: Jūs nesate pirmasis šio palaimintojo kanonizacijos bylos postulatorius. Kas anksčiau darė šį darbą?

Kun. M. T.: Kanonizacijos, arba paskelbimo šventuoju, bylą tvarkė monsinjoras dr. Algirdas Jurevičius, buvęs Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras. Deja, praėjus kelioms dienoms po Šv. Petro ir Povilo atlaidų vedimo Punske, jį popiežius Pranciškus paskyrė Kauno vyskupu pagalbininku, tad turėjo palikti visas seniau turėtas Kaišiadorių vyskupijoje pareigas. Palaimintojo bylą vedė nemažai postulatorių, bet ypatingai daug pasidarbavo kunigas dr. Mindaugas Sabonis bei buvęs Vatikano nuncijus arkivyskupas Jonas Bulaitis. Nors jis pats buvo kilęs iš Londono, bet labai mylėjo Kaišiadorių vyskupiją ir Teofilių Matulionį.

B. B.: Ar tiesa, kad kandidato į šventuosius postulatorius turėtų būti kilęs iš tos pačios vyskupijos?

Kun. M. T.: Kilmė turbūt nėra svarbi, tačiau postulatorius ir visa byla turi turėti savo būstinę, adresą, nes kreipiasi žmonės, kurie patiria malonių iš palaimintojo arba prašo relikvijos. Normalu ir patogu, kad postulatorius būtų ten, kur yra tos bendruomenės, kurios prašo vykdyti kanonizacijos bylą, centre.

B. B.: Ar kanonizacijos proceso darbuose dalyvauja tik postulatorius? Ar jam kas nors dar padeda?

Kun. M. T.: Beatifikacijos byloje yra tik vienas postulatorius, o kanonizacijoje – generalinis postulatorius, turintis teisę turėti 5 vicepostulatorius. Jie gali būti iš skirtingų luomų ir skirtingų vietovių. Tai yra darnus komandinis darbas, kuriam reikia daug atsidavimo, kantrybės ir kompetencijos. Pavyzdžiui, Jurgio Matulaičio bylos generalinis postulatorius gyvena Liubline, marijonų vienuolyne, tačiau yra paskirti vicepostulatoriai. Vienas iš jų yra Marijampolės bazilikos klebonas Andrius Šidlauskas. Vyskupo Matulaičio bylą veda marijonai, o vyskupo Matulionio – Kaišiadorių vyskupija.

B. B.: Tai reiškia, kad ir Jūs neveikiate vienas. Kaip generalinis postulatorius turite dar pagalbininkų?

Kun. M. T.: Taip, su manim dirba trys vicepostulatoriai.

B. B.: Įsivaizduoju, kad paskelbimas šventuoju, tai labai rimtas, tiesiog antgamtinis dalykas. Kiekviena abejonė turi būt išaiškinta. Kaip atrodo pats kanonizacijos procesas? Kas ir kokiu būdu „tikrina“ kandidato į šventuosius patikimumą? Kiek laiko visa tai trunka?

Kun. M. T.: Pagrindinis gyvenimo tyrimas vyksta iki beatifikacijos. Bažnyčios paskelbtas palaimintasis jau yra dangaus šventasis, bet kadangi mūsų Bažnyčia yra tokia didelė, tai įvedamas tam tikras laipsniškas ėjimas viešojo kulto pilnumo link. Nagrinėjami atsiminimai, laiškai, dienoraščiai. Žvelgiama, ar yra šventumo garsas, vadinamoji fama, po mirties. Ar žmonės lanko kapą, ar vyksta piligrimystės. Teologų komisija peržvelgia raštus – ar nebuvo ko nors, kas prieštarautų Bažnyčios tradicijai, jos mokymui. Žinoma, šventasis irgi yra toks pat žmogus, kaip ir mes, ir neturi būti visiška tobulybė. Pasitaiko ir klaidų pėdsakų – tada žiūrima, ar tai buvo tik žmogiškas netobulumas, ar jau rimtas atsimetimas nuo Dievo valios. Taigi vyksta tyrimas. Jei iki beatifikacijos yra patvirtinama kankinystė, tada stebuklo nereikia, jei tai ne kankinys – reikalinga užfiksuoti, ištirti ir patvirtinti stebuklą arba jo nepatvirtinti. Pal. Teofiliaus atveju kankinystė patvirtinta, todėl ir beatifikacijos procesas buvo spartesnis. Tačiau kanonizacijai stebuklas yra būtinas visiems. Pasveikimo stebuklą tiria rimtos medikų komisijos, reikalingi tikslūs išrašai iš gydymo istorijos. Turi būti tikrai labai aiškus, pripažintas antgamtinis stebuklas. Bažnyčia šituos dalykus nagrinėja labai atsargiai ir atsakingai. Taigi visa tai užtrunka ir sunku numatyti, kaip ilgai teks laukti kanonizacijos.

B. B.: Kada baigiasi generalinio postulatoriaus pareigos kanonizacijos byloje?

Kun. M. T.: Įvykus stebuklui prasideda tyrimas toje vietoje, kur jis įvyko (toje vyskupijoje). Jei tyrimo metu pripažįstamas stebuklo antgamtiškumas, byla keliauja į šventųjų skelbimo kongregaciją Vatikane. Ten taip pat vyksta tyrimas. Galiausiai popiežius kartu su kardinolų taryba suteikia leidimą kanonizacijai. Nustačius datą, įvyksta iškilminga kanonizacijos šventė. Po jos ir toliau lieka svarbus uždavinys palaikyti šventojo kultą.

B. B.: Kokius darbus jau vykdote ar esate suplanavęs?

Kun. M. T.: Dabar labai svarbus palaimintojo asmens pažinimas tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse. Taip pat pamaldumas, piligrimystė. Taigi du patys svarbiausi darbai: palaimintojo gyvenimo ir dorybių sklaida ir pamaldumo platinimas. Negaliu atsidžiaugti žmonėmis, kurie jau vienu ar kitu būdu susipažino su Teofiliumi ir jį netgi pamilo. Kaišiadorių katedroje, prie Teofiliaus sarkofago, jau kabo keturi padėkos ženklai, votai. Taigi Teofilius nemiega. Labai džiaugiuosi ir dėkoju Dievui, kad palaimintojo Teofiliaus relikvijos jau yra ir Punske, ir Suvalkuose. Matau, jog relikvijos nestovi pastatytos kaip puošmena, bet prie jų žmonės meldžiasi. Tai labai svarbu.

Šios pareigos man yra naujos, netikėtos, todėl vis tenka susipažinti su bylos turiniu ir jos tolesne eiga, gilintis į archyvinę medžiagą.

B. B.: Kokiu būdu?

Kun. M. T.: Štai visai neseniai dar kartą peržiūrėjau ir vis dar peržiūriu Kaišiadorių katedros archyvą, kur buvo sudėti pal. Teofiliaus daiktai, kai jį išvežė į kalėjimą 1946 m. Radau jo atvirlaiškių, brevijorių, iš duonos darytą rožančių… Tai labai svarbūs daiktai, man pačiam – labai brangūs… Norisi, kad kuo daugiau žmonių su jais susipažintų. Be to, esu aplankęs palaimintojo giminaičius Kaune, kurie papasakojo įvairių jo gyvenimo smulkmenų. Tai buvo labai šilti susitikimai.

B. B.: Ne taip seniai, rugpjūčio pradžioje, buvote nuvykęs į piligriminę kelionę į Sibirą. Ar ji buvo susijusi su Teofiliumi Matulioniu?

Kun. M. T.: Taip, kelionės į Rusiją tikslas buvo sekti palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kančios keliais. Vykome nedidele grupe, kuriai vadovavo Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ. Tai buvo piligrimystė, tačiau kartu labai norėjosi pamatyti tas vietas, kur palaimintasis kalėjo, labai sunkiai dirbo, gyveno nežmoniškomis sąlygomis. Tų vietų vaizdai ir žinojimas, kad galbūt eini takais, kuriuos kadaise mynė mūsų kankinys, yra ypatinga patirtis, galimybė dar giliau pažvelgti į to žmogaus likimą. Kiekvienas liudijimas, daiktas, vieta, susiję su Teofiliumi, priartina prie tiesos ištyrimo – o būtent šito dabar ir turiu siekti.

B. B.: Dėkoju už pokalbį. Linkiu Dievo globos ir ištvermės atliekant šią atsakingą misiją.

* Beatifikacija – Katalikų bažnyčios mirusiojo pripažinimas buvus palaimintuoju. Beatifikacijos bylos metu tiriamas kandidato gyvenimas, veikla ir šventumas. Asmenį palaimintuoju iškilmingu aktu skelbia popiežius. Akte patvirtinama, kad palaimintasis pasižymėjo išskirtinėmis dorybėmis ir yra krikščioniško gyvenimo pavyzdys. Paprastai palaimintąjį garbinti leidžiama vietos bendruomenėje ir tik išskirtiniais atvejais – visoje valstybėje. Palaimintojo vardas, leidus Apaštalų sostui, gali būti suteikiamas bažnyčiai (pvz., Vidugirių pal. Jurgio Matulaičio koplyčia). Vėliau palaimintieji gali būti paskelbti šventaisiais.

** Kanonizacija – Katalikų bažnyčios mirusiojo pripažinimas šventuoju. Kanonizacijos proceso metu popiežiaus paskirta komisija tikrina, ar kandidatas atitinka šventumo kriterijus. Dažniausiai tai būna palaimintasis po beatifikacijos proceso, kurio gyvenimas, stebuklų tikrumas ir kiti aspektai yra vėl atidžiai tiriami. Asmuo paprastai skelbiamas šventuoju ne anksčiau kaip praėjus penkeriems metams po jo mirties. Nuo XII a. kanonizacijos aktu popiežius duoda sutikimą naujo šventojo viešam kultui. Nuo XV a. kanonizacijos aktas atliekamas Romos Šv. Petro bazilikoje. Vienintelis 1602 m. oficialiai kanonizuotas Lietuvos šventasis yra šv. Kazimieras.

(Pagal www.lt.wikipedia.org)