Adolfas Ramanauskas-Vanagas

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Koks praėjusios savaitės kiekvienam lietuviui svarbiausias įvykis? Neabejotinai Lietuvos partizanų Vado Adolfo Ramanausko-Vanago valstybinės laidotuvės. Tačiau tai ne praėjusios savaitės įvykis ir ne metų, o dešimtmečių – visos epochos. Svarbus, jaudinantis, įsimintinas. Tomis laidotuvėmis pagaliau buvo atstatyta istorinė tiesa. Ir net nežinau, ar reikia ieškoti priekabių, kad tai per trumpas laiko tarpas buvo duotas žmonėms lankyti a. a. Partizanų Vado karstą Šv. Jonų bažnyčioje, tai pamiršta mokyklas įjungti į šį istorinį momentą, tai bloga vieta kapinėse ar pan. Gal ir taip, bet faktas yra tas, kad atitaisyta istorinė neteisybė, kad buvęs Partizanų Vadas buvo palaidotas su jam derama valstybės pagarba, palaidotas kaip didvyris, kurio laidotuvėse dalyvavo šalies prezidentė, premjeras, Seimo pirmininkas, visa Vyriausybė, aukščiausi Bažnyčios hierarchai, atsisveikinti atėjo tūkstančiai žmonių. Ir, kas svarbiausia, dukra jau turi savo mylimo tėvelio kapą, mes, visa lietuvių tauta, turime savo didvyrio, kankinio, ne tik už Tėvynę paguldžiusio galvą, bet ir kentėjusio nežmoniškas kančias, kapą.

Komentavusiųjų internete spalio 6 d. iškilmes buvo daugybė, ypač veidaknygėje – vieni dalinosi laidotuvių metu pasakytomis kalbomis, kiti rašė: „Aš esu Vanagas“. Vienas feisbuko lankytojas savo sienoje parašė: „Aš nesu Vanagas. Aš nė iš tolo nesu Vanagas. […] Daugių daugiausia esu žvirblis, kokių tūkstančiai pakyla, iššovus vieną šūvį, o paskui susipeša dėl pamesto grūdo. Ir myliu savo Tėvynę taip maždaug žvirbliškai, tik nujausdamas, kad kartais tarp mūsų pasitaiko ir Vanagų. Būtų gerai juos pažinti ir branginti.“

Pažinkime ir branginkime savo didvyrius, nes jie išsaugo mūsų vertybes, kai patys jų apginti nepajėgiam.