Vydūnas; alkas.lt

Birutė Vaičiulienė

Kiek daug apie žmogaus tikrąją tapatybę visai neseniai savo vizito Lietuvoje metu kalbėjo Popiežius Pranciškus. Jis ragino nepamiršti savo tautos šaknų. Anot Šventojo Tėvo, būdami brandūs, supratingi, būdami sąmoningi, galime būti svarbūs kitiems. Popiežiaus apsilankymas nukreipė žmonių žvilgsnį į svarbesnius dalykus negu tie, apie kuriuos pastaruoju metu girdime žiniasklaidoj. Klausydamasi Šventojo Tėvo pamokslų, sakytų tūkstantinėms minioms Vilniuje ir Kaune, pagalvojau, kaip gražiai tos mintys apie tapatybę susišaukia su norais ir svajonėmis tų, kurie kovojo už lietuvybę, kurie kūrė laisvą Lietuvos valstybę, kurie suprato, kad būdami savim, nesigėdindami savęs, savo šaknų, galime turėti galią, įtaigą. Tikėkime, kad šis Popiežiaus vizitas Lietuvoje nepraeis be pėdsako, padės laimėti tikrosioms vertybėms, atgaivins tai, ką skelbė mūsų tautos didieji.

„Kokia žmogaus esybė, tokia ir jo tėvynė.“ Šitaip mąstė ir garsusis mūsų filosofas Vydūnas, kurio 150-ąsias gimimo metines šiemet minime. Tai nepaprastai iškili asmenybė, kuriai rūpėjo tautos dvasinė kultūra, tautiškumas ir žmogiškumas. Viename savo straipsnyje rašė: „Tėvynė neatskiriama nuo žmogaus esmės. Ji yra ta duotybė, kurioje žmogus gali suvokti savo būties prasmę ir siekti sąmoningumo. Todėl tėvynė dar yra užduotis ir pareiga. Šis vidinis ryšys atsiskleidžia ilgesiu, kurį žmogus patiria svetimoje šalyje. Būna tokios dvasinės sandaros žmonių, kurie gyvenimo keliu turi eiti be tėvynės, be jos žemės ir jos dvasios, kurie nepatiria tėvynės ilgesio, nesiedami su ja savo gyvenimo prasmės. Tai betėvyniai, vargiai nutuokiantys savo gyvenimo prasmę ir tikriausiai niekad nesuvoksiantys savo pačių būties esmės.“

Siekdamas paminėti Vydūno gimtadienį, Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė 2018-uosius Vydūno metais. Todėl šiemet visoje Lietuvoje ir mūsų krašte tebevykdomos veiklos, kurių tikslas labiau pažinti Vydūno asmenybę, įsigilinti į jo filosofiją, kuri mūsų tautai šiandien tokia aktuali ir reikalinga, išmokti didžiuotis savo kilme ir ginti lietuvybės garbę, suprasti, kad „pasaulis be tėvynės – tarsi lengvai ir greitai perskaitomas puslapis“. Manau, kad tų, kurie bent kiek rūpinasi tautos dvasine kultūra, negali nejaudinti žymaus filosofo ir rašytojo Vydūno (tikroji pavardė – Vilhelmas Storosta, 1868–1953) veikla ir kūrybos intencijos – būti „tautoje aiškia žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinti“. Juk mes dar nesame žmonės be šaknų…

Vydūnas gimė dabartiniame Šilutės rajone (tada Prūsijos kunigaikštystėje) evangelikų liuteronų pastoriaus ir turtingų ūkininkų duktės šeimoje. Iš prigimties buvo meniškos sielos asmenybė. Baigęs seminariją, mokytojavo Kintuose, sąmoningai apsisprendė rašyti lietuviškai ir dirbti lietuvių kultūros labui. Kaip pagrindinį uždavinį pasirinko moralinio atsparumo ugdymą savo tautoje, nes, jo manymu, tik tuomet lietuviai bus galingi tarp didžiųjų valstybių („Mes galime doroje milžinais pastoti.“). Vydūnas siekė kelti tautos dvasinę kultūrą, uoliai dalyvavo visuomeninėje veikloje, kultūriniame gyvenime. Jį domino tautos nykimo priežastys. Savo įvairiapuse veikla siekė ugdyti sąmoningų ir laisvų žmonių tautą. Šį tikslą pasiekti, anot mąstytojo, galima tik ugdant tautos dvasinę kultūrą – mokslą, meną, dorovę. Jis visą savo gyvenimą skyrė lietuvių tautinės savimonės žadinimui ir puoselėjimui. Atskleidė ir labai aiškiai bei įtikinamai parodė tautiškumo ir žmoniškumo dermės būtinumą: tautiškumas jam yra svarbus ne tik kaip vertybė pati sau, jį svarbu puoselėti kaip sąlygą universalesnei vertybei – žmoniškumui – reikštis. „Tikrąjį dvasingumą įkūnijantis žmoniškumas prireikus tampa pačia patikimiausia, jokia galia neįveikiama tautos apsigynimo tvirtove.“ Vydūnas parašė daugybę filosofijos traktatų, studijų, straipsnių, išskirtinių, į lietuvių literatūros aukso fondą įeinančių dramų, stiprino Mažosios Lietuvos lietuvių dvasią ir tautinę savigarbą, ryžtingai stojo prieš savo tėvynainių nutautinimo politiką, visomis išgalėmis stengėsi stiprinti nepriklausomybę atgavusios Lietuvos dvasią. Už nuopelnus išryškinant tautiškumo ir žmoniškumo dermės svarbą, už raginimą jos siekti santykiuose tarp tautų 1940 m. Vydūnas vos netapo kandidatu Nobelio premijai gauti. Tik prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sutrukdė pradėti pasirengimą pristatymo procedūrai.

Gyvenimas – tai nuolatinis ėjimas ieškant tikros krypties. Pasimesime gyvenime, jei atitrūksime nuo šaknų. Pasiklysime šiuolaikinio technologijų pasaulio labirintuose, jei negerbsime savo tėvų, protėvių, jei nesikalbėsime su seneliais. Ir vėl kartoju mintis mūsų autoritetų, kurie sako, kad reikia saugoti tapatybę ir išmokti bei norėti būti tuo, kas esame. Nepalikti tėvynės, neverkšlenti, semtis jėgų iš šaknų ir su viltimi kurti ateitį. O mūsų tautos ateitis – vaikai, jaunimas. Todėl su jais reikia ieškoti dialogo, kalbėti, nurodyti tikrą išmintį, tautos patirtį. Jei nebus tęstinumo, gyvensime nesusivokę. Būkime laisvi, bet ne vieniši. Netapkime „ne sau žmonėmis“ ir „žmonėmis be tėvynės“. Vydūnas pabrėžia, kad tik augdamas savoje aplinkoje žmogus gali jaustis visavertis, kitoje šalyje jis yra svečias, kuris susipažįsta su kita kultūra, bet norėdamas ten įleisti šaknis jis vis tiek bus kitoks, svetimas. Taigi praradęs ryšį su savo tėvyne ir tauta žmogus, anot Vydūno, pasmerkia save susvetimėjimui.