šaltinis: snaujienos.lt

Jurgita Stankauskaitė

Nelabai nuotaikingai pasitinkam lapkritį. Mūsų kultūra yra prisitaikiusi prie gamtos. Jeigu joje įsiviešpatauja ramybė ir rimtumas, tai ir lietuvis, prisitaikydamas prie užmiegančio mažo pasaulio, perima gamtos jautrumą. Poilsiui besiruošianti aplinka primena mums amžinybėn iškeliavusiuosius. Pasąmoningai prijaučiam egzistencijai be kūno, vėlių klajonėms, nematomoms esybėms. O jeigu ir netikim tuo, ko negalim gryna akimi pamatyti, iš proto gilumų ateina nevaldomai keistas ir sunkiai nusakomas jausmas, kurį labai seniai įskiepijo mums diedai. Viename pasaulio gale žmonės, bandydami nuvyti tamsaus laikotarpio baisumą, susikūrė gana linksmą ir juokingą Šiurpnakčio, arba populiariai vadinamo Helovino, šventę, kitame – prijautimo ir tylaus atminimo Visų šventųjų ir Vėlinių dieną. Seniau nežinota, kas ir kaip švenčiama užjūryje, bet dabar jaunoji karta gyvena prasitrynusių kultūrų ribų laikais. Jų nelikus, braunasi svetimi ir nepažįstami papročiai. Vieni lengvai prigyja, kitiems nėra galimybių pakeisti mūsų lietuviškus papročius. Bent jau ne artimiausiais metais.

Atrodo, visai neseniai, prieš kelerius metus, kai dar pati buvau studentė, nepaprastai populiaru tapo švęsti Heloviną. Čia būtina sukonkretinti, kaip jis atrodė mano studijų metais. Pirmiausia prieš šventę reikėdavo pasirūpinti tamsiais, geriausiai juodais, drabužiais ir susigalvoti helovinišką makiažą, kuris baigdavosi tiesiog įdomiais juodais raštais (dažniausiai gėlėmis) ant veido. Po to pasirūpinti gera nuotaika mėgstamiausioje studentų vakarėlių vietoje. Svarbiausia pabrėžti, kad niekada Helovino nešventėme spalio 31 dieną, kaip tai daro ne mūsų kultūros atstovai, o žymiai anksčiau, kol dar studentai neišvažiavę namo Visų šventųjų dienai. Mūsų Helovinas būdavo dar viena proga susiorganizuoti vakarėlį, bet tą kartą kaukėtą šokių aikštelę, pagražintą vaidyba ir asmeniniu menu.

Po kelerių metų vėl grįžtu prie Helovino, bet klausimų ir atsakymų ieškojimo pavidalu. Visai neseniai socialiniame tinkle viešai paklausiau, ar žmonės švenčia Heloviną. Tiesą pasakius, nesitikėjau labai daug atsakymų. Išėjo atvirkščiai – klausimas sukėlė diskusijas. Pirmiausia džiaugiuosi dėl to, kad šiandien jaunimas nebijo viešai pasisakyti, dėl ko anksčiau labai kompleksavome. O kitas džiaugsmas užlieja dėl mūsų žmonių savos kultūros sąmoningumo. Pasisakiusieji, kurių daugumą sudarė jaunoji karta, teigė, kad jiems artimesnis yra mūsų rimties ir susikaupimo laikotarpis bei tylaus pasiruošimo akimirkos. Ne jiems airių tranki šventė, kuri tik sudrumsčia tai, kuo visais laikais lietuviai gyveno. Studentai pakankamai turi švenčių, per kurias pasilinksmina. Jiems lapkričio 1-oji yra puiki proga bent kartą metuose nueiti į kapines, uždegti žvakutę ir maldoje sugrįžti prie gražių prisiminimų apie išėjusius ir negrįžtančius. Atvirauta, kad Helovinas būna švenčiamas draugų būry, per vakarėlį, bet nepasireiškia mūsiško velykinio lalavimo tipo vaikštynėmis. To jų gyvenime nėra ir turbūt nebus, nes mūsų lietuviams nereikia svetimų švenčių. Mes turime Užgavėnes su puikiomis kaukėmis, mums suprantamais kostiumais, dainomis, šokiais ir blynų skanavimu. Verta pabrėžti, kad atsakymuose nebuvo nė trupučio netolerancijos svetimai šventei. Priešingai, jaučiamas buvo supratingumas su noru mokėti trinti ir brėžti ribas. Norėdama užtvirtinti aukščiau pateiktus teiginius, pasidalinsiu viena visa vainikuojančia citata (tikiuosi, jos autorius nesupyks): „Nugi kano tas žodzis, tegul tas ir švenca…“

Nors mes ir nešvenčiame Helovino, komercinis pasaulis grūda į parduotuves visokius oranžiniai juodus šventės elementus. Pats populiariausias iš visų – moliūgas. Labai man buvo įdomu, ar namų puošimas grynai heloviniškais akcentais negalėtų būti noro ramiau ir kukliau švęsti minėtą dieną išraiška. Pasirodo, kad mūsiškiams moliūgas, tai tiesiog rudens elementas, supamas prisirpusių obuolių kvapo ir senelių rankomis pagamintų pintinių. Būna, kad moliūgas pjaustomas, bandoma jam suteikti akis ir šypseną, kad vėliau viduje deganti žvakė išgautų nuostabų moliūgo kvapą, o vakare oranžinės „pabaisos“ šviesa pripildytų namus vaikų juoko. Taigi nereikėtų sureikšminti moliūgų ant namo laiptų, kaip ir gazuoto gėrimo „Coca-Cola“ ant kalėdinio stalo.

Helovinas tiek mūsų krašte, tiek šalies ribose ir Lietuvoje pasižymi komerciniais tikslais, bet ar kada nors bandys įsiskiepyti lietuvių kultūroje? Šiandien norisi sakyti, kad ne, bet… Komercija moka pavergti mažiausius gyventojus, o paskui juos patenka į mokyklas. Būna, kad „heloviniška šventė“ pratrūksta švietimo įstaigoje ir ją organizuoja ne vaikai, o mokytojai. Čia paslysti labai lengva. Būkime atsargūs. Mokėkime protingai griauti ir statyti ribas.