Senatas. šaltinis: ro.com.pl

Petras Maksimavičius

Kai man teko dar aktyviai dalyvauti Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos veikloje, retkarčiais į darbotvarkę sugrįždavo klausimas dėl užsienyje gyvenančių lietuvių atstovavimo LR valstybės institucijose, ypač Seime. Žinoma, šis klausimas dažniausiai svarstytas artėjant LR Seimo rinkimams.

Kodėl apie tai diskutuota? Todėl, kad rinkimų į šią instituciją metu užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai galėdavo balsuoti Lietuvos diplomatinėse atstovybėse, o jų balsai nukeliaudavo į vieną Vilniaus rinkimų apygardą. Kitaip sakant, užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai neturėjo pasirinkimo, galėjo balsuoti tik už tuos kandidatus, kurie buvo šioje apygardoje registruoti. Taip yra ligi šiol. Todėl artėjant rinkimams šioje rinkimų apygardoje siekiantys Seimo mandato politikai leisdavosi į keliones, ypač į tas šalis, kuriose gausiai gyvena galimi jų rinkėjai. Užsukdavo taip pat į Seinų ir Punsko kraštą. Nors Lenkijoje ir negyvena daug Lietuvos piliečių, „lietuvių etninių žemių“ klausimas ir čia gyvenančių lietuvių reikalai gražiai įsirašydavo į rinkimų kampaniją, formuodavo taip pat JAV ar, tarkime, Kanadoje gyvenančių lietuvių nuomonę apie vieno ar kito politiko pilietines, tautines nuostatas.

Bet ne apie tai noriu rašyti. Artėjant rinkimams, užsienyje gyvenančių lietuvių, tiksliau sakant, Lietuvos piliečių galvose gimdavo pasiūlymas, ar nevertėtų siekti ir Lietuvos politinį elitą įtikinti, kad užsienyje gyvenantys lietuviai galėtų rinkti į LR Seimą 1 ar 2 atstovus iš savo būrio ir tokiu būdu jų interesai būrų geriau matomi ir girdimi Lietuvoje. Žinoma, tai būtų daugiau simbolinis klausimas, kadangi 1 ar 2 Seimo nariai neturėtų jokios reikšmingesnės įtakos priimant vienus ar kitus sprendimus. Tačiau svarbu tai, kad tokiu būdu atsirastų galimybė be jokių papildomų pastangų iš Seimo tribūnos viešai išsakyti savo nuomonę, pilnomis teisėmis dalyvauti įvairių komitetų ar komisijų veikloje, galų gale palaikyti nuolatinį ryšį su užsienyje gyvenančiais lietuviais.

Šis klausimas kartkartėmis kildavo, tačiau greit išblėsdavo. Kodėl taip nutikdavo? Ogi todėl, kad tai nėra toks paprastas klausimas. Žinoma, yra šalių, kurių teisinėje sistemoje sudaryta galimybė diasporai turėti savo atstovus, tačiau klausimas komplikuotas dėl įvairių priežasčių. Aš pats laikydavausi nuomonės, kad tokios galimybės sudarymas gal ir paskatintų užsienyje gyvenančius Lietuvos piliečius aktyviau dalyvauti rinkimuose, tačiau tuo pat metu sukeltų kitų problemų. Visų pirma neaišku, kokiu principu diaspora tuos kandidatus turėtų atrinkti. Juk Seimo formavimas ir veiklos principai demokratinėse visuomenėse remiasi partine veikla. Kol kas niekas geresnio, nors ir ne visuomet efektyvaus modelio nesugalvojo. Antra, lietuvių diaspora gyvena visuose pasaulio žemynuose, kartais labai besiskiriančiose politine santvarka valstybėse. Taip pat jų gyvenimo sąlygos, santykis į gyvenamojo krašto realijas labai skirtingi. Todėl ir poreikiai skirtingi. Trečia, visada laikiausi nuomonės, kad Lietuvos politiniame gyvenime ar valstybės politinės valdžios formavime turėtų dalyvauti visų pirma Lietuvoje, o ne užsienyje gyvenantys piliečiai. O tapatybės saugojimo, kultūros ar švietimo klausimus galima efektyviai spręsti ir tiesiogiai nesiangažuojant į Lietuvos politinį gyvenimą.

 Lenkijoje

odėl apie tai rašau? Todėl, kad netrukus galėsime stebėti, kaip tokio pobūdžio politiniai mechanizmai veiks Lenkijoje. Neseniai Lenkijos Senatas priėmė sprendimą, jog inicijuos Konstitucijos pakeitimą, kad užsienyje gyvenantys lenkai galėtų rinkti ir turėti Senate du savo atstovus.

Žinoma, Lenkijoje kitokia padėtis nei Lietuvoje. Užsienyje gyveno ir gyvena keli milijonai Lenkijos piliečių. Lenkija kelis dešimtmečius kūrė ir tobulino savo politiką užsienyje gyvenančių tautiečių atžvilgiu. Tam sukurti įvairūs instituciniai instrumentai. Maža to, kartais tarp įvairių institucijų net kildavo ginčų, mat kiekviena iš jų norėdavo pirmauti ir formuoti Lenkijos politiką tautiečių atžvilgiu. Prieš kelerius metus taip nutiko susikivirčijus Senatui su Užsienio reikalų ministerija. Lenkijos Seime veikia nuolatinė Polonijos ir ryšių su tautiečiais užsienyje komisija, jau minėtam Senatui pavesta kuruoti užsienyje gyvenančių tautiečių klausimus. Veikia įvairūs fondai, kurie organizuoja ir administruoja valstybės skiriamą paramą, padėtis analizuojama ministerijose, vaivadijų įstaigose, neretai įvairios komisijos veikia net vietos savivaldybėse…

Grįžkime prie Senate diskutuojamo projekto. Kaip bus siūloma keisti Konstitucijos nuostatas, kad būtų įteisintas užsienyje gyvenančių lenkų atstovų patekimas į Senatą, kol kas neaišku. Tačiau darbai vyksta. Visų pirma reikia pabrėžti, kad noras Senatą papildyti dviem užsienyje gyvenančių lenkų atstovais – tai gražus simbolinis gestas minint Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį ir noras parodyti užsienio tautiečių reikšmę Lenkijos valstybei ir jos ateičiai. Tai ir pirmiausia pabrėžiama kalbant apie šį projektą. Senato pirmininkas Stanislavas Karčevskis (Stanisław Karczewski) pažymi, kad visos Lenkijos politinės jėgos šį projektą turėtų vienbalsiai paremti, kadangi tai Lenkijos valstybės interesų ir garbės reikalas. Tikriausiai taip ir bus, kadangi Lenkijoje šiais klausimais visuomet vyraudavo vieninga nuomonė, nepaisant to, kuri politinė jėga nuo 1989 metų sudarė politinę daugumą Seime ar Senate. Be abejo, tam pritars ir Prezidento kanceliarija. Įdomiau tai, kokie įrašai atsiras Konstitucijoje ar, tarkime, Rinkimų įstatyme. Senato vadovas pabrėžė, jog šiuo metu svarstoma galimybė, kad užsienyje gyvenantiems lenkams atstovaus du atstovai – „vienas iš Rytų, kitas iš Vakarų“. Žinoma, tai supaprastintas ir simbolinis apibrėžimas, tačiau įdomu, kaip tai bus išversta į teisininkų kalbą. Juk ne taip paprasta apibrėžti, kas iš Rytų, o kas iš Vakarų. Mano manymu, čia susipina įvairūs kriterijai, kuriuos sudėtinga pasverti. Tarkime, kuriai grupei priskirti Suomijoje ar Estijoje gyvenantį lenką? Jeigu ir pavyks pritaikyti geografinį kriterijų, tai pasaulėžiūros ar priklausymo tam tikrai europinei tradicijai gali būti sudėtinga. O kaip pasverti, ar Ukrainos vadinamojo Maidano judėjimo dalyvis mažiau demonstruoja vakarietiškas, europines vertybes negu, tarkime, Londone gyvenantis euroskeptikas ir kosmopolitas? Man atrodo, kad nebus taip paprasta.

Žodžiu, reikia sulaukti konkrečių pasiūlymų. Jie bus įdomūs ir verti dėmesio. Parodys, kaip šioje Europos dalyje keičiasi požiūris į diasporą ir jos vaidmenį šiuolaikinių valstybių gyvenime.