Jurgita Stankauskaitė

Jurgita Stankauskaitė

Žiemos dar nėra, bet drėgnas ir šaltokas rudens laikotarpis priverčia susigūžti. Nemalonu, kai pro apykaklę įsiskverbia pasiutusio vėjo uodega. Šilčiau apsirengiam, bet nepersistengiam su drabužių sluoksniais. Vieni vaikomės madų, kiti aiškinamės, kad mašinoj šilta, o namuose taip karšta, jog bėgdami į lauką nesuvokiam, koks oras už lango. Štai taip greitai pasigaunam slogą ar kosulį. Nelabai mokam valdyti temperatūrą, kurią patys susikuriam. Bet ne apie aprangą ir namų šilumą noriu Jums rašyti. Tai tik įvadas į tamsaus ir vėsaus metų laiko problemą, kuri pasaulyje egzistuoja ne nuo šiandien. Ta problema tikrai nėra naujiena, o kelintas bandymas paskatinti ne tik susimąstyti, bet ir pagaliau imtis realių veiksmų. Gal ne man skirta motyvuoti, bet bent vadinamuosius penkis grošus pridėsiu.

Šaltį už lango ir šilumą namuose sieja vienas dalykas – namų krosnis. Jeigu kas nors mūsų paklausia, kuo tu namus apšildai, dažniausiai atsakom – malkomis ir anglimis. Po pietų arba vakarop namų kaminai net dūsta nuo besiverčiančių lauk dūmų. Pirmi įkurtos krosnies dūmai, tai nėra malkos ar anglies juodi dūmai. Nieko neapgausim. Tai šiukšlės, kuriomis bandome įkurti. Gerai, jeigu tai vien popierius, bet daugiausia tai būna plastmasė: maišeliai ir maišiukai, visokios maisto pakuotės. Tai didžiausia mūsų įsigyta ir į orą paleidžiama bjaurybė. Suprantu, kad anksčiau, kai dar niekas iš kiemo nepaimdavo šiukšlių, žmonės degino viską iš eilės, nes paprastai nebuvo kur viso šlamšto dėti, tačiau dabar, kai šiukšliavežės nuo kiemo vartų paima mūsų pilnutėlius šiukšlių maišus, griekas jas grūsti į krosnį. Čia, taip sakant, dviračio neišrasiu, teigdama, kad deginama plastmasė teršia orą, kuriuo patys kvėpuojame. Visi tai žinom, tad kodėl nieko su tuo nedarome? Atsakymas paprastas – nematom plika akim bėdos, vadinasi, jos nėra. Jeigu taip manom, vadinasi, mes bukagalviai, kuriems trūksta pagrindinių žinių. Nėra kalbų net apie išsilavinimą, kadangi oro taršos problema ir jos pasekmės mums kalamos nuo nulinės klasės. Nereikia turėti daktaro laipsnio, kad virš galvos užsižiebtų suvokimo lemputė. Matyt, mūsų uždūmyti protai nemoka net švariai galvoti.

Krosnys viską suryja, net ir pačią baisiausią bjaurastį – šieno rulonų foliją. Tai šiandien ir noriu labiausiai akcentuoti, viešai paskelbti problemą, kurią išspręsti yra labai sunku. Problema susijusi su ūkininkais, kurie nežino, ką daro (?). Suprantu, kad turėdami galingas krosnis gali į jas sugrūsti visas ūkio atliekas, kurios daugiausia susideda iš plastmasės, o po to puikuotis prieš kitus gražiai sutvarkyta aplinka. Niekas čia nedera. Ar teršiamas oras, o per jį gamta ir žmogaus sveikata gali vadintis aplinkos sutvarkymu? Blogiausia, kad nedaugelis ūkininkų mato realią problemą, nes juk ta folija greitai krosnyje ištirpsta, apšildo namus, o kieme nesivolioja nereikalingi balti plastmasės pluoštai. Kyla klausimas, kodėl jų neatiduodam folijos surinkėjams, kurie atvažiuoja į namus ir nemokamai paima atliekamas ūkio šiukšles? Ogi visai neseniai teko sužinoti, kad šiuo darbu užsiimanti įmonė bankrutavo. Atrodo, kad dabar mes, ūkininkai, galime nusiplauti rankas – nėra kam jų surinkti, tai nieko kito neliko, tik jas deginti. Ta proga mane labai greitai pasiekė žinia, kad yra kita įmonė, kuri gali atvažiuoti į namus ir paimti foliją (skirtą perdirbti), bet už tai reikia sumokėti. Ir ta pačia proga pasigirdo kalbos: O kas kytras norės už tai mokėti? Primokėti ar permokėti nenorim nei vienas, tačiau yra ūkininkų, kurie tai padaro. Paskambinusi minėtai įmonei sužinojau, kad važiuoja kartais į Punsko valsčių, bet labai retai. Tačiau yra norinčiųjų protingai susitvarkyti savo ūkius, kurie sutinka sumokėti 350 zlotų už prikauptą toną kenksmingų atliekų. Pasidomėjus Punsko valsčiuje ūkinės folijos sutvarkymo problema, sužinota, kad žmonės domisi, klausinėja, ką su ja daryti, prašoma valsčiaus pagalbos. Valsčius atsakingas už komunalines atliekas, o visa kita yra ne jo problema ir pareiga. Kita vertus, mūsų produktų (pramoninės) atliekos, tad mes ir patys su tuo turime susitvarkyti. Apgailestaujama, kad šioje vietoje tarsi „ūkininkus valstybė pamiršo“, kadangi jiems ir taip tenka su visokiais sunkumais susidurti.

Nemokėsiu, tad leisiu į orą. Ar tai yra sprendimas? Tai kraštutinumas. Ar bent susimąstom, ką deginam? Norisi paklausti: geriau susimokėti įmonei ir už vieną sveikesnį į orą paleistą dūmą ar už pažeistą sveikatą? Degimo metu išsiskiriančios toksinės medžiagos patenka į mūsų ir gyvūnų plaučius, neigiamai veikia augmeniją. Da pas mus niekam nieko nepasidarė, durnių išmislas, – girdžiu jau ne nuo vieno žmogaus. Ar mes vis dar negalime suvokti, kad į orą paleisti dioksinai labai lėtai valgo mūsų vidaus organus. Ši medžiaga priklauso vienoms pavojingiausių. Ji yra kenksmingesnė už ciano vandenilį, kuris laikomas mirtinais nuodais. Tačiau ciano vandenilis žudo iš karto (todėl buvo naudojamas dujų kamerose per karą), o dioksinai tai daro pamaži pamaži, tyliai pasėja kūne naviko sėklą… Paskui klausiam, iš kur šiais laikais tiek tų vėžių… Tai visgi – nematom, vadinasi, nėra?

Nenorėčiau būti klaidingai suprasta, jog prikibau tik prie ūkininkų. Visi mes nesąmoningai deginame plastmasinius daiktus, tačiau toks atliekų kiekis, koks su juodais dūmais patenka į orą, aptinkamas daugiausia ūkiuose. Gal mes nekalti, kad viena ar kita įmonė bankrutavo, tačiau tai nepateisina mūsų nusikaltimo. Nusikaltimo? Taip, tai yra nusikaltimas ne tik valstybei ir teisei, bet visų pirma sau, savo sveikatai ir augantiems vaikams. Juokinga, kai perkame vaikams „ekologišką“ rūgštaus lietaus prisigėrusį, kenksmingų medžiagų prisiuosčiusį maistą. Mes patys tampame maistu savo veiklų padariniams. Nelinkiu to nei Jums, nei augančioms kartoms. Linkiu sąmoningumo kiekvienam. Taip pat sau.