„Žiburio” absolventai

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Anot Albino Bernoto, šimtmečiai – tik akimirka tautų ar žmonijos istorijoje, tik blyksnis lyginant su visatos amžiumi ir žvaigždžių švytėjimu. Vis dėlto šiandien tai, kas vyko prieš šimtą metų, mums itin svarbu. Visi 2018-ieji paženklinti šimtmečio ženklu. Pirmiausia atšventėme Lietuvos Vasario 16-osios šimtmetį, vėliau džiaugėmės kitų valstybių laisvės minėjimais: štai lapkričio 11-ąją Lenkija šventė nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų, po savaitės broliai latviai minėjo savo šimtmetį. O mes, kukli Seinų „Žiburio“ bendruomenė, turime savąją šimtmečio šventę. Ir nors truputį pavėluotai minime, bet vis tiek svarbu, kad neužmirštame tokių datų.

1918 m. sausio 15 d. Seinuose buvo įkurta „Žiburio“ gimnazija. Ji beveik visu mėnesiu vyresnė už Lietuvos nepriklausomybės aktą. Mokykla buvo įsikūrusi Kapinių gatvėje. Po 85 metus užtrukusios pertraukos, kuriant Seinuose lietuvišką mokyklą, net daug nediskutuota, kokiu vardu ją pavadinti: pati istorija padiktavo – „Žiburio“. Manau, tai vienintelis teisingas sprendimas. Šeštadienį Seinuose vykęs jubiliejinis minėjimas ypatingas, nes labai nedaug tetrūko, kad po 85 metų pertraukos Seinų mieste nieko neįvyktų ir šiandien nebūtų kam rengti minėjimo, nebūtų nei noro, nei susidomėjusiųjų. 2005 m., kaip ir kuriant pirmąjį „Žiburį“, atsirado žmonių, kurie tikėjo švietimo gimtąja kalba idėja. O tikėjimas idėjomis gali keisti istoriją… Seinai, pirmiausia atgavę galimybę melstis lietuviškai, paskui įgiję kultūros namus, paminklą Antanui Baranauskui, o šiemet nors ir nedidelį kambarėlį kunigų seminarijoje, po truputį atgauna istorinę atmintį. Tai yra labai svarbu, kad galėtų augti seiniškių naujoji karta, kitaip suvokdama ir praeitį, ir pačią save.