kun. Motiejus Gustaitis iš: www.limis.lt

Daina Pledienė

(Pranešimas, skaitytas š. m. lapkričio 17 d. minint Seinų „Žiburio“ gimnazijos šimtmetį)

Yra trys Motiejaus Gustaičio asmenybės aspektai: M. Gustaitis poetas, M. Gustaitis pedagogas ir M. Gustaitis kunigas.

Viena vieta, kur M. Gustaitis auklėjo tautą, buvo mokykla, o kita – sakykla. Iš jos ne tik religijos tiesą skleidė, bet ir kėlė lietuvių norą šviestis, rūpintis savo mokyklomis. Jei neturėtume M. Gustaičio kaip pedagogo, jaunimo auklėtojo, liaudies švietėjo, nuostolis Lietuvai būtų labai didelis, nes jis paruošė ir išleido į gyvenimą ne vieną mūsų tautos veikėją, kultūrininką.

Šiandien trumpai apžvelgsiu, kaip brendo šis jaunimo auklėtojas, visuomenininkas, kunigas.

***

Motiejus Gustaitis gimė 1870 m. vasario 27 d. Kauno apskrityje, Rokų kaime. 1879 m. pradėjo lankyti Panemunės pradžios mokyklą, kurią baigęs mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Tai buvo lietuvių kalbos, spaudos draudimo laikotarpis. Tuomet kaip atsvara rusų kalbai buvo Lietuvoje įsigalėjusi lenkų kalba. Lenkiškai kalbėta ir dvaruose, ir turtingų ūkininkų namuose. Bažnyčiose Sumos pamokslai buvo sakomi lenkų kalba. Mokinių lenkinimas ėjo palengva, nejučiomis, gėrintis lenkų didvyriais, skaitant lenkų poetus. Prieš visą lenkinimo srovę stojo lietuvių kalbos mokytojas, lietuvių tautinės savimonės žadintojas Petras Kriaučiūnas. M. Gustaitis vėliau apie savo mokytoją rašė: „Visas lietuvybei pasišventęs, pats tautos meile degdamas, jis žavėte žavėdavo mokinius gyvu temperamentu, įkvėpdavo pasiryžimo darbuotis lietuvybės srityje.“

Baigęs penkias gimnazijos klases, Motiejus įstojo į Seinų kunigų seminariją. 1893 m. įšventintas į kunigus Varšuvoje, iškart buvo paskirtas Marijampolės vikaru. Marijampolėje kunigavo 4 metus. Tačiau nusprendė siekti mokslo toliau ir paprašė Seinų vyskupo Antano Baranausko leidimo tęsti mokslus. Gavęs leidimą, 1897 m. išvyko į Vakarų Europą. Studijavo Friburgo, Regensburgo, Romos universitetuose. Studijas baigė 1903 m., apgynęs daktaro disertaciją apie Adomo Mickevičiaus poeziją.

1904 m. grįžo į Lietuvą ir pasiaukojo pedagoginiam darbui. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą (1904–1914 m.) Marijampolės berniukų gimnazijoje ėjo kapeliono pareigas, dirbo tikybos mokytoju. Vėliau paskirtas mergaičių gimnazijos direktoriumi. Lietuviai mokiniai už darbštumą, uolumą, švelnumą ir taktą labai pamilo savo mokytoją. Per pamokas Gustaitis ne tik tikybą aiškino, bet ir pasakodavo Lietuvos istoriją, mokė lietuvių kalbos. Jis spietė aplink save gabesnius  mokinius, skolino jiems knygas, subūrė chorą, platino lietuvišką spaudą. Apie Gustaitį, savo mokytoją ir auklėtoją, V. Mykolaitis-Putinas, tuomet mokęsis Marijampolės gimnazijoje, atsiminimuose rašė: „Reikėjo, kad į tvankią, nesveiką gimnazijos atmosferą įsiveržtų gryno oro srovė, kad mokiniuose atsirastų opozicija rutinai.“

M. Gustaitis pasižymėjo gražiais ir iškalbingais pamokslais. Gražios išvaizdos, mandagus ir švelnus – šiais būdo bruožais jis ir papirkdavo aplinkinius. Jo pamokslai buvo trumpi, gerai paruošti, paremti Lietuvos istorija ar šiaip gyvenimo įvykiais bei vaizdiniais.

Atlikdamas tiesiogines mokytojo ir kapeliono pareigas, Gustaitis nesitenkino vien darbu mokykloje ir bažnyčioje. Labai aktyviai įsitraukė į visuomenei, tautai naudingą veiklą. 1906 m. Marijampolėje buvo įkurta švietimo ir labdaros draugija „Žiburys“. Nuo 1907 iki 1918 m. M. Gustaitis buvo „Žiburio“ draugijos pirmininkas. Draugija turėjo teisę kurti prieglaudas, namus vaikams, seneliams, pavargėliams, rengti loterijas, koncertus, vaidinimus, paskaitas.

Karo metais kartu su gimnazija M. Gustaitis pasitraukė į Jaroslavlį (Rusija), rūpinosi lėšomis pabėgėliams remti, organizavo mokyklos darbą, globojo karo audrų išblaškytą lietuvių jaunimą.

1918 m. jam pasisekė gauti leidimą grįžti į tėvynę. Visos lietuviškos mokyklos grįžo į Lietuvą. M. Gustaitis buvo paskirtas „Žiburio“ gimnazijos direktoriumi Seinuose, ypač svarbiame lietuvių kultūros centre. Čia veikė ir kunigų seminarija, nuo 1905 m. – bendrovė „Šaltinis“ periodinei spaudai ir knygoms leisti. Seinuose ir jų apylinkėse lietuviai sudarė daugumą gyventojų.

1920 m. pradžioje M. Gustaitis atvyko į Lazdijus, kuriuose buvo įsikūrusi iš Seinų perkelta „Žiburio“ gimnazija. Paskirtas jos direktoriumi. Lazdijuose gimnazija įsikūrė apleistame name. Didelėmis direktoriaus, mokytojų ir pačių gimnazistų pastangomis buvo sutvarkytos patalpos, o po keleto metų pastatyti nauji gimnazijos pastatai.

Dzūkų susidomėjimas šia nauja mokslo įstaiga buvo nepaprastas. Neturtingi, dažnai smėlynuose gyveną žmonės, patys mažai raštingi, su visu įkarščiu pasišovė duoti savo vaikams šviesos. Neskaitant artimiausių kaimų ir bažnytkaimių, vaikai buvo suvežami nuo Seirijų, Leipalingio, Veisiejų, Kučiūnų, Metelių. Klasės perpildytos, kai kurios iki 40 mokinių. Pati užuomazga iš Seinų sudarė nemažą būrelį, paskui prasidėjo antplūdis per „žaliąją sieną“ (iš okupuoto Seinų krašto). Šiuos Gustaitis ypatingai globojo – pats jiems ieškojo patalpų, tardavosi su šeimininkais dėl išlaikymo, šelpė pinigais. „Jei mes jiems nepadėsim, jie kitur šviesos negalės rasti“, – sakydavo. Gimnazija buvo išlaikoma iš aukų (daugiausia aukojo kunigai), švietimo ministerijos pašalpų, mokesčių už mokslą. Direktorius asmenines santaupas skirdavo neturtingiems mokiniams, našlaičiams šelpti.

M. Gustaitis sutelkė kvalifikuotų mokytojų kolektyvą. Organizavo pradinių mokyklų mokytojų rengimo kursus. Gimnazijoje įkūrė meteorologijos stotį, kuri teikė orų stebėjimo žinias centrui. Suorganizavo orkestrą, chorą, literatūros ir vaidintojų būrelius, sporto komandas. Gimnazijos pastato pastogėje įkūrė pirmąjį Dzūkijoje muziejų. Šiame muziejuje buvo saugomas karaliaus Zigmanto Augusto Lazdijų miestui suteiktų Magdeburgo privilegijų akto originalas.

Nepaisant didelių jo pastangų, šiai mokslo įstaigai kone visą laiką grėsė likvidavimas. Tai buvo didžiausias M. Gustaičio sielvartas, nepalikęs jo iki pat mirties. Gustaičiui būdavo labai skaudu, kai jo argumentų – išlaikyti Lazdijuose gimnaziją – Kaune nenorėdavo suprasti. Mokiniai iš jo veido suprasdavo, kad gimnazijai gresia uždarymas. Tik didelis M. Gustaičio autoritetas ir nepalaužiamumas lėmė, kad gimnazija išliko.

M. Gustaitis buvo visiems labai tolerantiškas. Ar turtingas, ar vargšas, senelis ar vaikas, nepaisant tikėjimo, išsilavinimo ir įsitikinimų – visus mielai priimdavo, šelpė ar guodė. Net ir nelietuviškos miestelio visuomenės (ypač žydų) buvo labai gerbiamas.

***

Visą atliekamą nuo tiesioginių pareigų laiką jis skyrė savęs tobulinimui ir raštams. Nemėgo nei pokylių, nei svečių, vengė tokiose pramogose dalyvauti. Gyveno labai užsidaręs savyje ir vienatvėje. Visada tylus, susimąstęs. Visas jėgas skyrė literatūrai, ypač poezijai. Apie tokį M. Gustaičio gyvenimo būdą yra kalbėjęs ir Kazimieras Berulis, kuris buvo jo asmeninis sekretorius, o vėliau kūrybos tyrinėtojas.

Savo eilėraščius Gustaitis spausdino to meto periodiniuose leidiniuose: „Tėvynės sarge“, „Draugijoje“, „Viltyje“. Atskirai išleido poemą „Meilė“, oratoriją „Aureolė“, eilėraščių rinkinius „Tėvynės ašaros“, „Erškėčių taku“, „Sielos akordai“ ir „Varpeliai“. Išvertė ir išleido Adomo Mickevičiaus „Krymo sonetus“, „Vėlinių“ II dalį, Slovackio „Anhelį“, studiją apie M. Sarbievijų, monografijas apie kunigą Antaną Tatarę, Petrą Kriaučiūną, dr. Joną Basanavičių.

Lietuvių literatūros klasikas V. Mykolaitis-Putinas, buvęs M. Gustaičio mokinys, rašė: „M. Gustaičio poezija plačiau nebuvo pasklidusi ir nebuvo labai mėgiama nei prieš karą, nei vėliau Nepriklausomoje Lietuvoje. Lengvai eiliuoti jam nesisekė, lengvo žaismingumo nei turinyje, nei formoje jis nemėgo, jo eilėraščiai dažnai atrodydavo nukalti, prikaišioti keistų žodžių, neįprastų posakių… Tačiau Motiejus Gustaitis savo eilėraščius rūpestingai taisydavo bei dailindavo, uoliai derindamas kiekvieną žodį, skiemenį, garsus.“

M. Gustaitis – susimąstymo poetas, vedąs mus į aukštybes, į moralinio gėrio sritis. Jis, poetas idealistas, gyvenimo prasmės ir tikslo ieškotojas, nors kai kuriuose jo posmuose pasigendame sakinių sklandumo, randame prasmingus ir meniškus garsų sąskambius. Jis „savo erudicija pralenkė savo laikotarpį ir, nors rašė greta Maironio, laikytas jau pomaironinės literatūros atstovu“ (V. Mykolaitis-Putinas). Tai idėjų bei refleksijų poetas. Lietuvių tautos kančios kelias, kultūrinė laisvė ir šviesi tautos ateitis M. Gustaičiui buvo atrama siekti aukštų idealų. Jis savo kūryboje gilinosi į žmogaus dvasios būseną, asmenybės santykį su savimi bei aplinka.

Gustaitis parašė ir išleido 1923 m. literatūros teorijos apybraižą „Stilistika“, pataisytas leidimas išėjo 1927 m. Šiame darbe jaučiamas skiemenų matavimas, laikas, garsai. „Aiškindamas ritmą, M. Gustaitis sieja jį su kvėpavimo, organiniu gamtos ritmu, o mintį priskiria dvasios sričiai, kuri negali būti jungiama su biologiniais materijos ritmais“ (Janina Bielinienė).

Nors M. Gustaičio kūryba nėra labai populiari, ji pelnytai stovi šalia garbingų Lietuvos poetų. Be to, poetas pasižymėjo ir kaip geras vertėjas, išvertęs A. Mickevičiaus, Slovackio, Vergilijaus, Horacijaus, Sarbievijaus ir kt. kūrinius, kurie praturtino mūsų literatūrą, nes jis vertė labai kruopščiai, „visuomet stengdamasis originalo dvasią į vertimą įdėti“ (prel. J. Laukaitis).

Iš šios trumpos M. Gustaičio poezijos apžvalgos jau galiu tvirtinti, kad poetas tikrai turėjo kūrybinį talentą, sukūrė „liūdnų ir džiaugsmingų sielos sielvartų“, kuriais galime gėrėtis ir mes. Gustaitis buvo su žmonėmis ir tarp žmonių. Jį nuolat kviesta į Lietuvos kultūros, meno ir literatūros konferencijas. Jo nuomonės klausėsi žymiausi Lietuvos žmonės. Pakviestas Kauno universitete dėstyti lietuvių literatūrą, atsisakė, sakydamas: „Kas gi švies Dzūkų kraštą, geras dzūkiškas širdis […] jau, matyt, mano toks likimas, kur tik ką įkuriu, suorganizuoju, sutvarkau, netenka naudotis. Bet reikia spirtis likimui – neapleisiu Dzūkijos.“ Jis savo nelengvą darbą laikė svarbiu ir reikalingu, tikėjo jo nauda mūsų krašto kultūrai.

Iš tikrųjų M. Gustaitis neapleido Lazdijų ir viso Dzūkijos krašto iki pat savo mirties. Jo palaikai ilsisi Lazdijų kapinėse, krašte, kuriam jis atidavė ne tik dalį gyvenimo, bet ir savo meilę paprastiems šio krašto žmonėms. Savo tolerancija, vidine inteligencija visur ir visada buvo pavyzdys mokiniams ir mokytojams.

„Ačiū Tau, Vyre, už Žiburį Šviesų,

Mokslo Šventovę, iškilusią vėlei…

Ačiū už ryžtą, už atneštą tiesą,

Nuostabią Ugnį, kurią čia įskėlei…

Viešpats gerumas ir meilė te imas,

Visas gyvenimas šičia atgijo…

Dėkui, kad, Dainiau, taip lėmė likimas

Spirtis ir dirbti Tau žemėj Dzūkijos…

Ainiai prisimena nuopelnų dydį,

Jo atminimas per amžius lai lydi…“

Aloyzas Sušinskas

Šiuo lazdijiečio Aloyzo Sušinsko eilėraščiu, skirtu Dzūkijos dainiui dr. Motiejui Gustaičiui atminti, ir baigsiu savo pranešimą. Dėkoju už dėmesį.