Austinukas su Kalėdų seniu

Vytautas Pečiulis

Atvykęs į Kanadą 1960 metais dar tik bręstantis jaunuolis, išvydau visai kitokį pasaulį. Juk gyvenau šalyje su tokia santvarka, kur tikėjimas ir religiniai papročiai buvo palaikomi tik namuose ir bažnyčioje. Atvykus iš valstybės, kur paprasti miesteliai ir didesni miestai, nekalbant apie kaimą, labai kuklios, nepatrauklios parduotuvės be jokių papuošimų, atrodė, lyg būčiau atsiradęs kitoje planetoje. Besitvarkant išvykimo dokumentus teko ne kartą lankytis Balstogėje, kur viskas kitaip atrodė. Ir Varšuvoje Centriniai prekybos namai netoli Kultūros ir mokslo rūmų, pastatytų socialistinės draugystės garbei, atrodė kitaip. Pastatas trijų aukštų, palyginti su nedidelėmis parduotuvėmis, atrodė prabanga. Teko visiems pasakoti, kad tai stebuklingas pastatas, pilnas prekių atskiruose aukštų skyriuose. Parvykus po daugiau kaip penkerių metų, 1966-aisiais, iš Kanados ir apsilankius minėtame prekybos centre, jis jau atrodė labai kuklus.

Grįžkime prie Kalėdų temos. Man atvykus pirmojoje lapkričio mėnesio pusėje Kanadoje jau buvo pradėta ruoštis Kalėdų laikotarpiui. Buvo puošiamos parduotuvės, išdėstomos įvairiausios tam laikotarpiui tinkamos prekės. Anksčiau tokių vaizdų nemačius atrodė, kad tai tik sapnuose galima įsivaizduoti. Parduotuvių viduje ir išorės langų vitrinose, kurios buvo nemažo kambarėlio didumo – papuoštos eglutės. Ir taip kuo toliau, tuo gražiau buvo puošiama. Visur mirgėjo daugybė įvairiaspalvių šviesų. Man jos atrodė pasakiškai gražiai. Gruodžio pradžioje pradėjo visur rodytis Kalėdų Senelis, vadinamas Santa Claus. Prie didesnėse parduotuvėse įrengtuose sostuose sėdinčio Kalėdų Senelio tėvai vesdavo vaikus fotografuotis. Didesnieji pasakydavo, kokių dovanų nori. Mažieji, pasodinti ant Senelio kelių, išsigandę imdavo verkti ir dažnai nepavykdavo padaryti nuotraukos. Tėvai, išgirdę, ko vaikai prašo Senelio, stengdavosi jų norus išpildyti. Kiekvieną dieną norėjosi eiti į taip išpuoštas parduotuves tik pasižvalgyti, kas ten dedasi.

Tai tęsdavosi mėnesį iki Kalėdų. Galiausiai nusibosdavo tą patį matyti ir girdėti vadinamąją kalėdinę muziką. Blogiausia būdavo, kai vos įžengus į parduotuvę prisistatydavo patarnautojai ir kažko klausdavo. Nemokant kalbos ir nesuprantant, ko jie klausia, belikdavo tik pamojuoti ir pasitraukti arba išeiti. Žinoma, vėliau paaiškėjo, kad jie klausia, kuo gali patarnauti, kad nori patarti, kaip surasti prekę, ką pasiūlyti. Toks jau prekiautojų būdas – įsiūlyti ir parduoti. Pramokus pasakyti „just looking“ (tik žvalgausi), palikdavo ramybėje.

Kai ateidavo tikros Kalėdos, jos jau nebuvo įdomios ir prasmė mažesnė. Namuose ruošiantis šventei buvo stengiamasi laikytis papročių, atsivežtų iš gimtinės. Praėjus Kalėdoms vaizdas pasikeisdavo. Parduotuvės skelbdavo išpardavimus, mažindavo kainas visko, kas susiję su tuo laikotarpiu. Dingdavo visos dekoracijos ir po Naujųjų metų – jau kita tema. Ruoštasi Valentino dienai. Prekės būdavo papuošiamos raudonom širdim. Po Naujųjų atrodydavo, kad Kalėdų kaip ir nebūta.

Didžiausią įspūdį padarė kine rodomas filmas „Ben Hur“. Apie Kristaus gimimą, gyvenimą ir kančią žinojom tik iš bažnyčios ir vyresniųjų pasakojimų, kai buvome vaikai. Čia dideliame ekrane pasirodydavo nepaprasti vaizdai. Štai keliauja šventoji šeima: Marija joja ant asiliuko, o Juozapas jį veda. Buvo žinoma iš padavimų, kad Kristus gimė tvartelyje tarp piemenų ir gyvulėlių. Išgirdus vaiko verksmą, paprastame tvartelyje pamatoma ant šieno gulintį vaikelį, o jautukai apstoję pučia garuojantį, šiltą orą. Atrodo, jie taip šildo gimusį Atpirkėją. Piemuo paima ragą ir išėjęs iš tvartelio papučia. Garsas nuaidi per kalnus. Padangėje pasirodo šviesesnė žvaigždė, kuri ima judėti. Pamatę trys karaliai pradeda ją sekti. Sustojusi žvaigždė spinduliais apšviečia tvartelį. Atkeliavę karaliai nulipa nuo kupranugarių, pasiėmę atneštas dovanas įeina į tvartelį. Čia prieina prie prakartėlės, suklupę žemai nusilenkia ir paduoda Šventajame Rašte minimas dovanas. Neįsivaizduojamas jausmas. Šiurpuliukai nueina per kūną matant tokį vaizdą pirmą kartą gyvenime.

Pabaigoje Kristus parodomas su apaštalais Alyvų darželyje. Toliau – Judo pabučiavimas, Kristaus suėmimas. Pilotas pasmerkia Jį mirčiai ant kryžiaus. Kristus plakamas rykštėmis. Žiaurūs nukryžiavimo ir mirties ant kryžiaus vaizdai. Aptemus pradeda daužytis perkūnija, drebėti žemė ir trūkinėti uolos. Vėliau – nuėmimas nuo kryžiaus, palaidojimas, tuščio kapo radimas, Prisikėlusiojo iš numirusių įžengimas į dangų. Neapsakomas jausmas, ypač kad anksčiau gyvenime nebuvo to matyta.

Paskui teko matyti kitus filmus apie Kristaus gyvenimą. Filme „The Greatest Story Ever Told“ („Didžiausia visų laikų istorija“) aktorius nelabai buvo panašus į Kristų. Filme „King of Kings“ („Karalių Karalius“) Kristaus vaidmenį atliekantis Jeffrey Hunter labai jam tiko.

Taigi jau daugelį metų prieš Kalėdas kartojasi panašūs įvykiai, tik parduotuvės kiek kitaip papuošiamos, išrandamos kitokios šviesos. Apie lapkričio vidurį prasideda Santa Claus paradai, kurie finansuojami visokių prekybos kompanijų. Paruoštos platformos juda numatytomis gatvėmis. Prisimenu, kai pirmame dešimtmetyje gyvenome mažesniame miestelyje, paradas vyko pavakary. Praskrendantis lėktuvėlis kažką išmetė. Tuojau pasirodė Santa Claus ir pradėjo vaikams dalinti dovanas. Pavaizduota, kad jis atskrido iš Šiaurės ašigalio.

Per daug metų priprasta prie tokios tvarkos, bet jaučiama, kad tai prekybininkų sugalvotas būdas pavergti žmoniją ir išvilioti pasakiškas sumas pinigų, gauti kuo didžiausią pelną.

Prieš trisdešimt metų, kai Lenkijoje dar buvo socialistinė santvarka, atvykusiems iš Suvalkų trikampio buvo ką parodyti. Pamatę visko pilnas parduotuves jie žavėjosi viskuo, kaip ir mes pirmąkart atvykę ir matydami tai, ko net neįsivaizdavome. Šiais laikais, kai Lietuvoje ir Lenkijoje yra pristatyta gražiausių prekybos centrų, neturim kuo pasididžiuoti. Viskas panašiai atrodo, krautuvės pilnos prekių ir prekybos centrai vienodai traukia. Lieka tik parodyti įdomesnes vietas.

Viskas keičiasi. Žmonės keliauja po kitus kraštus, lanko patrauklias turistams vietas. Gyvenimas labai pasikeitė. Ir žmonės pasidarė kitokie. Nelabai ką vertina, daugiau dejuoja, nors gyvena pagal išgales patogiai ir visko pilni.