Prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė

Birutė Vaičiulienė

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija pakvietė lietuvių kalbos ir literatūros mokytojus į tradicinį metų pabaigos renginį „Lituanistui – Metų paskaita“, kuris vyko 2018 m. gruodžio 27 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Vinco Krėvės auditorijoje. Jau aštuntą kartą rinkosi Lietuvos mokytojai, išugdę Lietuvių kalbos ir literatūros olimpiados prizininkus, Lietuvių filologų konkurso, Tarptautinio epistolinio konkurso prizininkus, kūrę ir dalinęsi metodine patirtimi nacionaliniu lygmeniu, rengę nacionaliniu mastu lituanistų konferencijas, kultūros asmenybėms skirtus renginius. Čia dalyvauti bei galimybę dar kartą sugrįžti į savo alma mater turėjau garbės ir aš.

„Lietuviškas žodis gyvas, kol gyva jį pagimdžiusi Lietuva. Džiūgauja Vincas Krėvė, kad jūs esate, kad ginate gimtąjį žodį ne ginklu, o darbais. Tebūnie Lietuva! Tebūnie lietuviškas žodis!“ – sveikino susirinkusius mokytojus renginio vedėjai Meilė Čeponienė (Ugdymo plėtotės centro Kvalifikacijos tobulinimo skyriaus metodininkė) ir Martynas Januška (Mažeikių M. Račkausko gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas ekspertas). Šiltais žodžiais lituanistus taip pat pagerbė Filologijos fakulteto dekanė prof. dr. Inesa Šeškauskienė, o muzikiniais kūriniais džiugino Rudaminos meno mokyklos smuikininkai. Be to, kalbėjo Ministerijos atstovė Elona Bagdonavičienė, kuri perdavė laikinai švietimo ministro pareigas einančio Roko Masiulio sveikinimus. Pabrėžta, jog lituanisto darbas – tai ne tik darbas, tai ne tik profesija. Tai garbinga misija.

Atėjo laikas paskaitai. Metų paskaita – vis kitokia. Vis išgirstam kitus pranešėjus. Tai tikrieji vedliai, kurie mokytoją stiprina, padrąsina. Žinojome, kad šimtmečio paskaitą skaitys prof. dr. Liudas Mažylis, tačiau kalėdiniai stebuklai vyksta: vietoj Jo atėjo Ji – humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorė Aušra Martišiūtė-Linartienė su paskaita „Mūsų stiprybė – kuriančioji tautos galia“.

Lektorė priminė, kad 2018-ieji buvo nepaprasti. Tai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio, Vydūno ir Daukanto, Tėvo Stanislovo, Lietuvos katalikių moterų sąjūdžio metai. Visur buvo akcentuojama kuriančio žmogaus ir žmogiškumo idėja. Dar kartą priminta Vydūnas ir jo idėjų aktualumas šiandien. Žmogiškumą galime ugdyti dirbdami tautai, eidami tautinio sąmoningumo keliu. Protėvių vėlės gali tik apgailėti savo paklydėlius vaikus, kurie nesupranta, kodėl turi būti savo žemėje, kodėl ji mus traukia. Ne vienas šiuolaikinis lietuvis žavisi, stebisi kitais, svetimais, pamesdamas savo prigimtį ir tikrąsias vertybes. Greit praranda laisvę, žemę ir asmenybę. Nemoka būti „sau žmogumi“. Tik taurus žmogus nepasiduoda materializmui, veikiau renkasi laisvę, idėją, kuriančią tautos galią. Išlikti „sau žmogumi“ ir garbinti tai, kas mums šventa, nėra lengva, nes vis dar daug nelaisvės yra žmogaus viduje. Tai egoizmas, prisitaikymas ir nedrąsumas. Laisvė ne kiekvienam jauki, geriau, kai kas mumis pasirūpina. Tačiau ir vėl Vydūnas primena: „Žmogus Tėvynėje tiek gyvas yra, kiek ji jame, jo širdyje, gyva.“ Kas būtume mes šiandien, jei tauraus žmogiškumo nebūtų akcentavę mūsų klasikai Kristijonas Donelaitis, Maironis, Jonas Basanavičius, Ieva Simonaitytė ir kiti? Žmogiškumo saugojimą turime laikyti prioritetu. Mūsų poelgiai ir veikimas daro įtaką žmogaus likimui.

Kiek galios gali turėti mokytojas, kiek jis gali padėti kurti tautiečių likimus? Būna asmenybių, kurios vienos drąsiai padaro daug. Ryški Vydūno mokinė, pasaulinio garso mokslininkė, profesorė Marija Gimbutienė išdrįso „būti juoda avele, o ne mekenti kartu su visom“. Anot mokslininkės, jos stiprybė visada buvo Lietuva.

Šiandien kreipkime mintis į savo kultūrą ir garbingą tos kultūros nešimą į pasaulį. Kuriančią tautos galią jauskime savyje ir pažadinkime ją kituose. Puoselėkime savo kūrybingo tautiškumo deimančiukus. Būkime savimi ir nebijokime būti matomi!