Jurgita Stankauskaitė

Jurgita Stankauskaitė

Stabis buvo vienas namuose, nors jis nieko bendra neturėjo su „Vienu namuose“. Galbūt viduje jautėsi panašiai kaip filmo herojus, bet didvyriu jo nebūtų pavadinęs. Nebandė niekam aiškinti, kad pavaizduotas mažo berniuko gyvenimo atsitikimas yra visiška nesąmonė, ant kurios pasikabino dauguma žiūrovų. Jis taip pat. Ne visos istorijos baigiasi laimingai ir ne kiekvienas vienas namuose sulaukia išsiilgusios šeimos.

Siauro kiemo vartuose pjovėsi katės. „Kokia nesąmonė, – pagalvojo Stabis. – Metų pradžia, o viskas prasideda ne taip.“ Stovėjo koja atsirėmęs į betoninę kambario sieną. Priešais jį buvo medinės durys su aptrupėjusiais dažais. Buvo pasiruošęs patraukti už klibančios jų rankenos, bet prisiminė, kad tai sausio pirmoji. Po Naujųjų metų išvakarių pasaulis pavirsta vienu dideliu „šiukšliniu mėsainiu“. Užsimerkęs tarė sau: „Tegul… Bent katės paės.“

„Nauji metai, nauji ratai“. Net prunkštelėjo apie tai pagalvojęs. Jam praėję metai buvo nepakartojami. Negalėjo patikėti, kad viskas taip greitai pasibaigė. Pasibaigė mintys, kuriomis maitinosi jis ir jį supantys žmonės. Naiviai vylėsi, kad įžengus į naujus metus sėkmė tęsis. Gerokai prieš perlipdamas aukštą slenkstį veidu atsitrenkė į šiurkščią medžio žievę. Tai buvo skaudžiau už pasibučiavimą su siena. Bet kas galėjo jį suprasti, jeigu ne jis pats.

Stabis metų pirmą dieną pasitiko be jokių pasižadėjimų. Jis tiesiog nepasiruošė. Jautėsi blogesnis už kitus. Jis nešventė. Vakar Stabis Naujuosius nenorom įsileido be jokių šturmavimų, chaoso, trenksmų, žvengimų ir girtuokliškų pokalbių. Nusibodo leisti laiką su žmonėmis, kurie turi apie ką kalbėti tik gerokai įkaušę. Tą pačią minutę jis ištrynė savo draugus. Iš galvos.

Tikrieji draugai gyveno toli. Jie ištrūko iš tėvų gūžtos, o Stabis liko. Vien dėl staiga užklupusios sėkmės. Laikinos. Uždumiančios sveiką protą. Jam buvo gėda paskambinti, bent trumpai pasikalbėti, išgirsti pažįstamus balsus. Per savo kvailumą juos apleido. Pats kaltas, kad nesirūpino gyvenimo dovanotomis gėlėmis. Kiekvienas nelaistomas žiedas išdžiūsta ir nukrenta. Atgyja kur nors kitur. Ir kitam.

Sako, kad mintys prisišaukia tai, apie ką galvojama. Stabis tai buvo užmiršęs. Prieš jį atsivėrė durys. Manė, kad sapnuoja. Už slenksčio stovėjo pernai palikti draugai. Ištiesę rankas jam davė žinią, kad Stabiui atleido. Jam tik reikėjo juos įsileisti. Leisti peržengti aptrupėjusį slenkstį. Ir pasitikti, kaip pasitinkama Naujuosius metus. Stabiui užteko nusišypsoti, kad sunkus kambarys vėl palengvėtų. Draugai be žodžio priėjo ir pasisveikino senu rankos paspaudimu ir paplekšnojimu per sutrauktą petį. „Netikėk buko išminčiaus žodžiais: draugai ateina ir išeina, – prabilo vienas iš jų. – Tikri pasilieka. Kad ir už tūkstančių kilometrų. Atsimink, kad be jų greičiau praplinkama.“ Pagaliau visi paleido juoką, o Stabis įtampą ir gėdą. Susidūrusių akių spinduliavimas galėjo apakinti bet kurį už lango šmėžuojantį praeivį. Laimei, Stabis gyveno antrame aukšte, todėl visas įkyrias ausis turėjo giliai nosyje. Jam nereikėjo pasakoti apie apsunkusią sielą. Taip, jis dėl visų nesėkmių jautėsi kaltas. Nekaltino aplinkinių. Už savo pasirinkimus atsakingas tik jis.

Draugai Stabio neapspito. Kiekvienas iš jų mėgo būti ten, kur jam patinka: vienas nekrikščioniškai sėdėjo ant stalo ir supo raguotį, antras maigė kepurę įsitaisęs lovoje, o trečias brazdino gitara atsirėmęs į palangę. Prieš jį buvo senų gerų laikų paveikslas. Nerodė jiems, bet viduje spurdėjo džiaugsmas dėl ištikimos trijulės. Raguotis neiškentęs tarė: „Susiimk.“ „Dar ne kartą tave pervažiuos. Teks traukti pašinus iš dantų“, – pridūrė kepurinis. „Prasta metų pradžia, ar ne?“ – paklausė gitaristas. Klausimas nereikalavo atsakymo. Visi jį žinojo. „Mokėjai išsikasti duobę, išmoksi pasigaminti kopėčias ir išlipti“, – prabilo nebyli Stabio sąžinė. Pačiam tai padaryti sunku, bet su sielos draugų parama įmanoma. Dar neseniai jam atrodė, kad draugai reikalingi tik pasilinksminimui. Netikėjo senelio žodžiais, kuriuose galėjo gyventi vienatvė, bet ne vienišumas. Stabis klausydavosi jo istorijų apie žmonių bendravimą, suėjimus, gebėjimą ištiesti varganą ranką, kuri kitam pasirodydavo auksu patepta, apie norą padėti kaimynui net ir dieną, kai labiausiai pats esi užsiėmęs. Stabio draugai jam įpūtė proto prisiminti, kad daryti karjerą be artimųjų šalia – pats kvailiausias pasirinkimas, kuris anksčiau arba vėliau patupdo. Jeigu nėra dėl ko stengtis, statytas bokštas sugriūna. Jis daužė sau į galvą dėl tokių paprastų dalykų, kurie nežinomomis aplinkybėmis išbluko, o juk pasąmonė tyliai daužėsi. Girdėjo ją Stabis, bet sėkmingai nutildydavo.

Stabis pasikasė dešinį delną. „Vilką mini, vilkas čia“, – uždainavo gitaristas. Prie aukšto slenksčio stovėjo senelis.