Mano senelės vaikystės prisiminimai

Paskelbta 2019-01-17 | Paskelbė Admin

Genovefos Bartnykaitės ir Vito Čerlionio vestuvės 1967 m.

Viktorija Čerlionytė

Mūsų prosenelių ir senelių vaikystė labai skyrėsi nuo mūsų pačių. Įdomu buvo pasigilinti ir sužinoti, kaip praeitame šimtmetyje bėgo senelių dienos. Nusprendžiau apie tai paklausinėti savo močiutę.

Mano močiutė Genovefa Bartnykaitė-Čerlionienė gimė 1945 m. gegužės 29 d. Bubelių kaime, seniau vadintame Joniškėmis. Jos tėvai tai Marytė Žilinskaitė ir Jonas Bartnykas. Močiutė augo kartu su vyresniąja seserimi Danute supama meilės, šiltos šeimyniškos atmosferos.

Iš senelės sužinojau, kad seniau nebuvo mokyklinių švenčių. Tik vėliau jos įvestos. Po jų tėvai su mokytojais rengdavo suneštines vakarones. Močiutė baigė keturias klases. Jos mėgstamiausia pamoka buvo istorija, o labiausiai nemėgo matematikos. Mokėsi dar kitų dalykų, tarp jų lietuvių ir lenkų kalbų.

Pavasarį ir vasarą močiutė padėdavo tėvams ūkyje. Ji ganydavo žąsis, padėdavo laukuose, dirbo darželyje. Labai mėgo sodinti gėles, kurios puošė kiemą.

Laisvalaikį, kai nereikėjo padėti tėvams ūkyje, senelė praleisdavo su draugėm ir draugais žaisdama tokius žaidimus kaip „Pomidoras“ arba „Žiedas“. Taip pat mėgo važinėti dviračiu. Vasara tai jos mėgstamiausias metų laikas. Tuomet eidavo prie ežero, nors ir nemokėjo plaukioti. Žiemą važinėdavo geležinėmis rogutėmis.

Močiutė labai mėgsta dainuoti, nors dažnai kartoja: „Neturu balso dainų dainuoc.“ Džiaugiuosi, kad mes dažnai kartu padainuojame. Jos mėgstamiausia kapela yra „Žuvėdra“. Atsimena kelias dainas iš savo jaunystės, pvz.: „Subatos vakarėlį“, „Palinko liepa šalia kelio“. Močiutė prisimena, kad seniau jaunimas linksmai ir noriai dainavo lietuviškas liaudies dainas. Jų senelė mielai klausosi iki šių dienų.

Mano seneliai Vitas ir Genovefa Čerlioniai susituokė 1967 m. Abu kruopščiai dirbo. Užaugino du sūnus – Stasį ir Silvestrą.

Šiandien mano močiutė 73 metų, turi 6 anūkus. Ji teigiamai žiūri į ateitį, dažnai šypsosi ir nesiskundžia gyvenimu.