Algirdas Nevulis

Viktorija Nevulytė

Mūsų prosenelių ir senelių laikai buvo itin sunkūs. Nebuvo tada technikos, žmonės dirbo arkliais, pjovė dalgėmis ir rankom šieną krovė į kupetas.

XX a. pradžioje, 1928 m. liepos 28 d., į pasaulį atėjo mano prosenelis Algirdas Nevulis. Jis gimė Cirailės kaime, Lietuvoje. Prosenelio gyvenimas buvo sunkus, nes jo mama mirė, kai jam buvę vos 3 metukai. Mama sirgo plaučių uždegimu. Po jos mirties prosenelis gyveno su savo tėvu pas tetą Ievą Peleliuose. Su teta ir tėveliu jis gyveno tik 6 metus, nes teta mirė, o tėvas neturėjo galimybių auginti savo sūnaus. Mažas Algirdukas buvo atiduotas į vaikų namus Seinuose. Jie tada vadinosi lietuvių vaikų prieglauda. Pastatas išlikęs iki šios dienos. Jis yra netoli „Lietuvių namų“ Seinuose. Tai nedidelė medinė trobelė.

Mano prosenelis ten gyveno 3 metus (1937–1939 m.). Kartu su Algirdu vaikų namuose buvo daugiau mūsų krašto vaikų, pvz.: Jakimavičius iš Šlynakiemio, Katauskas iš Šaltėnų ir Nevulis iš Vidugirių Būdos. Prieglaudoje gyveno apie 20 vaikų. Jai vadovavo Čepulytė iš Navasodės kaimo. Už gyvenimą prieglaudoje dalį turėjo sumokėti šeimos nariai, o likusią dalį – Lietuva. Proseneliui ten gyventi buvo gerai. Jis gaudavo valgyti ir niekas jo neskriaudė. Būdamas vaikų namuose, lankė Seinuose mokyklą. Mokėsi lietuvių kalba. Baigė dvi klases.

1939 m. prasidėjus II pasauliniam karui, vos 11 metų prosenelis vokiečių paliepimu buvo išvežtas netoli Suvalkų. Ten kartu su Vidugirių kaimo Pečiuliu, Sakavičiumi, Kraužliu, Pelelių kaimo Vydra, Durtonu, Kalinausku vokiečiams kasė apkasus. Valgyti davė labai prastai: pusryčiams sumuštinį, o pietums kruopų dešros. Po dviejų savaičių sunkaus darbo kartu su Navinykų kaimo gyventoju Antanu Pykiu prosenelis pabėgo namo. Važiuodami Kolietnyko link, jie pastebėjo vokiečių automobilį. Algirdas iššoko iš vežimo ir nuėmė jo ratą, o Antanas Pykys įsisuko galvą į paklodę ir vaizdavo, kad serga. Vokiečiai išlipo ir atėjo pas juos. Pamatę, kad vienas nesveikas, liepė užsidėti ratą ir važiuoti toliau. Prosenelis grįžo į savo tėviškę pas Nevulius Žvikeliuose, o Antaną nuvežė pas Aleksus.

Būdamas 17 metų, mano prosenelis susituokė su dailia Žvikelių kaimo mergina Stanislava Kulpanaite. 1953 metais, susikūrus kolūkiams, nusprendė stoti į Pelelių kaimo kolūkį. Ten kartu su žmona melžė karves. Padirbę 11 metų, pasitraukė iš kolūkio ir pradėjo ūkininkauti savo ūkyje.

Prosenelis su žmona Stanislava susilaukė 4 vaikų: Juozo, Algio, Danutės bei Elenos. Tais laikais vaikus auginti nebuvo lengva, nes reikėjo daug dirbti. Mažųjų nebūdavo kur palikti. Žmonės nešdavosi juos į laukus. Kai Stanislavos ir Algirdo vaikai paūgėjo, padėdavo tėvams ūkyje. Sūnūs dirbo laukuose, padėdavo tvarte, o dukros atlikdavo namų darbus. Tėvams buvo lengviau, kai vaikai suaugo. Tada prasidėjo geresni laikai.

Dabar mano proseneliai sulaukę 91 metų. Gyvena Peleliuose tetos Ievos namuose kartu su sūnumi, anūkais ir proanūkėmis. Proseneliai jaučiasi gerai ir džiaugiasi gyvenimu. Ir aš norėčiau sulaukti tokio garbingo amžiaus!

Nuotraukos:

– Algirdas Nevulis

– Stanislava ir Algirdas Nevuliai