Birutė Roglienė iš: punskas.pl

Eugenija Pakutkienė

„[…] kai darbui tokiam iš širdies atsiduodi,

Tau ramybės jisai net ir naktį neduoda.

Aš trokštu atskleisti slaptybes gamtos,

Mįslė nuostabiausia man stulbina protą,

Sapne net svajoju, skrendu nuolatos,

Įminti mįslių, paslapčių sužinoti…“

(Lukrecijus Karas)

Birutė Roglienė sako:

– Mano gyvenimi nuog visadu dzidziausias draugas buvo darbas. Mama jauna mirė, reikėj prieg tėvo, ba jis po karo liko be kojos, tai teko kap vyrausiai arc žamį, akėc, dzideliuose darbymecuose mačyc, talkose aic, kad užsidzyrbc ir sau darbinykų in pamačį.

Va ir dabar, nor žiema, sėdėtau, rodos, an šilto pečo, valgytau ir nejudėtau… Nu alia negaliu vietoj nusėdėc, jau lovoj gulėdama planuojuosi, kų priskėlus turu nuveikc ir kur nuveic. Dabar tai labiausia pacinka išaic miškan. Nu kokias tai neišpaišytas grožis ir sveikata kožnam. Kvepia, oša, kap gražu ir sveika… Čėso nemieruoju, nesnešoju jokio laikrodzo ir visai nesdairau in dziegorų. Iš atminties žinau, kadu kų  turu padaryc.

Turu geras kaimynkas, suveinam, tai kų tai pasgaminam sustarį, tai jos, jei važuoja, mani paima, nuveža, parveža – kad ir bažnyčon ar krautuvėn.

Laukiu, kap bus šilcau, in svirnelį ainu su savo darbukais. Vaikai man padovanojo gražų an medzinės lentos užrašų „Birutės karalystė“. An svirnelio durų paskabinau ir vis grožuosi. O sodelin rūpintojėlis – tai mano 70 gimtadienio progai vaikai pas Zenių Knyzų užsakė. Kryžkelėj palei mūs vieškelį radau gražų iškraipytų šakų, paci instatiau jon namukų, o jami mūkutį. Namukų gavau iš kitų, kunigas pašvencino. Va važuojat su vaidinimu, paimat mani, o aš tynajus laukus pasimeldzu, vasarų tai paraviu žolių. Apsodzinau pušukėm, argi negražu ir sau, ir kiciem?..

Kedis žmonės labai vargo ir tankiai bėdų matė, tai prieg namų arba kryžkelėse statė kryžus, kad an pecų neraikt kryžo nešc. Žagaruose daug buvo medzinių, katriej sunyko ir neišliko žymių, kur stovėj, nu alia sanesni tai pamena, katroj vietoj. Va o prie naujo Žagarų kryžo, pagamyto kalvio Antano Petruškevičaus, an Dusaluko kranto, prieg kelio link Krasnagrūdos dvaro, labai pasidarbavo dabarcinis Sainų duobkasys Juozas Čarneckas. Jis su iš Žagarų kilusiu kalviu Antanu Petruškevičum ir jo sūnum Vitu darė cimanto pamatus ir padėjo, ir montavo metalinį kryžų. Paskolino traktoraus.

Žinoma, kap kožnam, tep man žiema ilga ir apsibrysta, alia tep sutvarkytas svietas, reikia visokių orų ir dzienų. Man niekadu nei karšta buvo, nei per šalta. Nu alia kap ir visi, tep ir aš laukiu pavasaro. Kap ilgesnės dzienukės bus, galėsiu paskrapšcyc daržalin ir kokį paveikslukų nulipdzyc. Dabar da šalta ir klijus negerai, kap garuoja, o klijuoc raikia.

Sunešėm in Sainų buvusių kunigų seminarijų gražesnius vainikus iš žolukių, javų ir mano, ir Sainų vaidintojų darytus. Argi ne gražu? Kožnas gali pažūrėc ir pats da gražesnių pasdaryc… Cik norėc, o rasis ir kadu…

Kalėdom tai kasmet tep kepu medaunykucus. Liukru klijavau in visokias formas – kap pasakų namukai gražausi – ir dovanojau. Ar ne gerai, kap kici pasdzaugia? Kap savo pečun, tai iš trijų kilogramų primynkau. Mačino ir anūkai, bagi talkos priraikia kap kožnam, tep man. Nemoku sėdėc vieton.

Sainuose sinagogoj padėjau paruošc divonų ir sanovinių audzimų parodų. Daug lietuvių paskolino savo močutių ir giminių darbus. Aš iškepiau pyragų – beržo šakų. Pasigrožėjom vieni kitais ir pasidzaugėm. Daug kas sakė, kad buvo matis, kap cielus kuperus sanų močutių degino nauji šaiminykai – su išaustais abrūsais, skotercom. Argi ne škada? Raikia daryc tokios parodos – kap gražu ir cakava. Ir pravėdzyc geras momentas. Buvo ir tų, katrų šaimynos neišlaikė tokių darbų, alia jau po čėsi, nepaimsi, jei sudegino kas… Alia va acirado tokių, katros pasėmė raštukus, megs, aus, pins, siuvinės. Ar tai ne gražu?

Makatkės labai buvo madnos kadu, tai prieg pečo an sienos kaboj ir prieg lovai. Ir su kokiais sanoviniais žodzais gražais, kap „Tegu bus ramus miegas“, arba tai kokios maldukės ar sanoviškos dainos stulpeliu. O lovose an šaudų gulėjom, alia kokios pūkinės paduškos storos, patalai, ir vis su gražais užvalkalais. Viskas mamų, močutių siūta, siuvinėta, austa.

Per nagus ir – nepaškudzyk, – kap maža buvau, tai ne visadu velino. Mama nespėjo pamokyc ausc, ba anksci numirė, o visko brokau, tai jos sesuoj pamokino ir apmetė, suvėrė stovuose. Tai sėdau ir audiau. Arba verpiau. Rankų darbus tai nuog visadu mylėjau.

Mokykloj pas Dapkevičus ėjau. Mokino ir lošimų, skaicyc, rašyc, ajos paišyba, skaitliuoc tai nesėjo, alia ciek to mokslo užteko pasirašyc, paskaicyc, tai kų nor užsirašyc. Vaikystė sunki ir biedna kap daugelio anais čėsais. Kų padarysi – tep buvo. Gerai, kad jau buvo, kad tep nebūtų. Sugriešytau, jei pasakytau, kad dar man negerai. Visadu buvo visap, alia nėr ko narakavoc, dabar cikrai gerai.

Kap vaikai seniau žiemų nepasėdzim ilgai an pečo. Dūkstam an kalnukų ir an ažaro. An rogutių, an šūčkų nuvažuoc langva, o atgal traukc jau sunku. Tep dūkom, kad kap kadu baisu trobon inaic, ba visas šlapias. Rodos, net karšta, alia kojos šlapios, turi aic trobon, ba atgrubsi, ir kas bus? Nor žinai, kad tėvas gali rėkc. Alia tį kap nesirgom per daug.

Dabar tai baika, tokia žiema – tai juokas, alia seniau mūs kolonijoj devyniesa neturėjom vandenio. Tai va kap ir nuog mūs cik už kalnuko Dusalukas, iškalam aketį – pramušam ladų (turėj būc pailga, kad karvė neinpultų, ba kas ištrauks, amen būt). Tai va pagyrdom gyvulius nuvarį, o paskui da namo bačkutėsa, tai kiek išsilaisto, kiek prišąla, kol in trobų atneši, tai vien ladas, alia pastovi, acilaidza. Būna ir skalbimu, virimu, ir kap kadu nusprausc. Baisios žiemos buvo ir vargas, kap vandenio nebuvo. Visur daug sniego, užpuscyta. Jei daug sniego an šakų per Kūcas, tai sakyta, kad bus obuolių ir visko sodas pylnas, alia buvo ir tokias posakis, kad jei daug vaisių, tai nebus javų an rugiapjūtės.

Vieni pas kitus ėjom, mačyc mylėjau kiciem prieg šarmenų ar talkos. Per kūlimų tai laidau damfoj. O per gaminimų tai išmokau iš Dulevičienės beržo šakų pagamyc, tai ir dabar kap kadu kokiai šventei padarau. Pernai su Sainų vaidintojais ir Žolinių vainiku buvom per diecezines derlines Goldapėj, tai padovanojau savo padarytų beržo šakų. Labai vyskupas dzyvinosi ir visi, kas matė – kap cikra, o tai pyragas.

Seniau cik vesailiom jų darau. Karka padaryc cik juokas, dešrukės, skilandzis. Seniau, kap nebuvo kuom malc, tai pamenu, mūs močutė mėsų iš kumpio kapojo šiečku nikotukėj. Dadeda lašinukų, kmynų. O pipirus ir bogužus skotertukėj invynioja, suriša mazgucin ir kočėlu grūdo, sukulia, sutrina tep. Seniau jei vesailia, tai svocos pyrago turėj būc visas kuperis ir slėgta karka, gaspadorus kumpio dau seniau ir šnapso. Bobų kepė, dešras kepė. Virė kopūstus. Sėjo daug grikių. Nebuvo kuom kūlc, alia davė kap rodų, rodavinosi vieni su kitais. Daug linų sėj, juos raikėj pirma iš žolių išsiravėc. Rovė, rišo in pėdukus, statė in rikutes, išylginėn cik galvukes apkulia, nelaido cielų, kad nesušargioc sciebų, sėmenis vežė parduoc. Gali mūs laukų buvo pircis, alia sudegė. Visur statė, kad toliau nuog trobų, ba labai degė ir daugiausia su linais. Gaila buvo procios… Dzidelį puodų priverda valgio ir atveža pircin, tai valgėm. Visi jauni, nebuvo sunku.

Daugiausia seniau valgyta kopūstai, barščai, kručkai, bulvės su lupynu, bandos. Bandas arba blynus an lakštų ir dar kap kadu pakepu. Kopūsto lapų biskį padzovinu, patepu riebumu, an ližės, o bulvių tarkuotų žalių ir virtų, kiek nusunki, išmaišai ir kepi. Pečų pakūrinu, skujini, beržini šluotu an drunguco, krūkuco šluoju, kap isikūrina gerai pečus. Kepu gerų valandų. Išimu an audekluko ir an lėkštės ar bliūdukan, su sviestu arba smetonu da gali ir spirgucais, biskiu druskos. Gardzausi karšci su smetonu. Blynam ar bandai tai raikia gerau pečus iškūryc, o bulkai, pyragam – tai jei indėjis rankų išlaikysi per tris sykius „Sveika, Marija“, tai jau gali tadu dėc ir kepc.

Birutė daug gaminusi vestuvėms, šermenims. Ji labai myli gėles. Žino, kaip prisijaukinti gėlę, kaip reikia prižiūrėti kiekvieną augalą. Žino, kad augalai teikia daug energijos, jėgų tada, kai žmogus juos myli ir gerbia. Ten, kur auga rožės – nesipyksta niekas.

– Myliu žamį – tęsia pašnekovė. – Bijūnų virš 100 spalvų turu. Jiej tai žiemoja, alia krūminasi tai rudenį arba pavasarin. Galiu dalycis su kitais. O jurginiai tepgi placinasi per šaknis, alia žiemų gali sušalc, tai šaknis iškasu rudenį ir laikau sklepi peržiem, o pavasarį insodzinu, kap ir kitos moteros. Ilgiausia žydzi ir gražausi žiedai, nor lelijų ir rožų galybį irgi turu kokiom šventėm ar kam duoc ir bažnyčukei indabyc labai cinka. Myliu, kap daug kvietkų. Gražausia, kap iš natūros.

Pirma moterys visokias žolas nuo pavasaro dzovino an aukšto ir dėl vaistų naudoj, arbatukį darėsi, šmaravosi užpylį kuom tai. Pirma tep nebuvo, kap dabar – nei vaistų, nei daktarų.

Kap cik pavasaris, man irgi žolukės rūpi. Ainu ir ranku an zolagų, tai po Krasnagrūdos laukus, kur niekas nesėja trąšų. Pradzoj žydėjimo raikia rinkc, kap rasa nukrinta, žolukes arbatai ir vaistam, plonai iškloc an audekluko arba popiero, bile ne an saulės, o sausai pagulėt, ir išdžus. Plonai išlaisc, kad nesupelytų, nesuliptų.

Myliu surinktas žolukes arbatai dalyc kiciem. Va visų maišų turėjau, o kiek cik liko… Užvirus vandenin inmesc ir uždengc, palaikyc, tai prisitraukia. Avietių, žemvuogių lapukai padeda an gerklės kap nuog peršalimo, arba pilvo skaudėjimo – pelynai, mėta, dzirgėlė. Medaus dadėc, kap kiek pravėsta. Popieriniuose krapšukuose laikyc gerau.

Bioenergetikų teigimu, augalai ne tik iš oro siurbia kenksmingą angliarūgštę, išskirdami naudingą deguonį, bet ir žmogaus pykčio energiją, nesutarimus, nesitvardymą, pesimizmą sėkmingai transformuoja į teigiamą, švarią energiją. „Kiekviena augalo rūšis neutralizuoja vis kitokio pobūdžio neigiamą poveikį. Anot japonų – „auginkite namuose vieną medelį – spręs vieną jūsų problemą. Auginkite du – išspręs dvi“.

Birutė Roglienė sukūrusi daug paveikslų, darbų iš sėklų, akmenukų, javų.

– Man labiau paveikslus pacinka daryc, – sako ji. – Kici koplyčukės formoj daro Žolinių vainikus, o man paveikslai prieg širdzies. Javus reikia rinkc, prisipjauc, kol da mynkštas grūdas, kap išplaukia, nelaukc, kol sukietės varpose grūdai, ba jos sunkios ir linksta, lūžta. Raštus iš kitur arba iš galvos vis turėjau, spalvas susidėlioju kap ir in audzimų.

Per sytukų sijojau akmenukus, kad vienodo dzydzo klijuoc ciktų, paskui su dzidesnėm skylukėm sytukas padėj, kap raikėj dzidesnių akmenukų. O grūdus kap rugių, tai dzviem adatukėm strigdiau paveikslan storesniu galu, klijavau. Oi, tai ilgai užtruko, ba kapgi kitap – kap nori, kad būt gražu, tai reikia pamarudzyc. Alia negaila, ba gražai išėjo ir buvo kuom dzaugcis.

Iš akmenukų ilgiau laiko, o kap varpom ar grūdais, tai puola pelės, tai amaras, kandai puola, sudūlėja. Kap paruošu, tai brokatu ar laku ką plaukam papurškiu, tai apsaugoja nuo sudūlėjimo ir niekas negrauža.

Iš vakaro prieš kokių procesijų ar šventį indabinu kap ir visi vainikų gyvom gėlėm, šviežom žolėm. Bukšpanas (buksmedis – E. P.) žalias ilgai. Laukuose kap samanos auga, tep akmenai auga, možna pasirankioc gražų dalykų. In Žolines visadu traukė ir dabar. Seniau mūs Žagarų kaimo valsčus ir parapija Berznyki, tai ca Marijai nešėm rožes (tep kunigas buvo prisakis), alia kap jos nepražysta, tai nešėm, kas cik žydėj.

Menininkės darbai mažai kur apdovanoti, daug jų jau nebėra, sunaikino laikas, kiti puošia pažįstamų ar giminių namų sienas, keletas yra Seinų bažnyčioje, buvusioje kunigų seminarijoje, kur dabar įrengtas muziejus. Daugelio likusios vien nuotraukos.

– Pamačyc mylėjau visadu ir dabar… – baigia pasakoti pašnekovė. Ji darbui atidavė visą širdį. Padėti kitiems – pats svarbiausias jos rūpestis ir dabar. Labai dėkojame.