Jurgita Stankauskaitė

Šio straipsnio pavadinimas verčia mane polemizuoti su pačia savimi. Padėti kitai gyvybei nėra sunku, bet kartu nelengva sukaupti savyje tiek drąsos, kad galėtume lyg ranka mostelėję ištiesti pagalbos ranką. Mes kaip ta laukinės gyvūnijos banda pavojų pamatę bėgame, kiek kojos neša, ir nesistengiame žiūrėti už savęs. Paliekame pagalbos besišaukiantį ir apsimetame, kad nieko nematome. Lekiam su sveikais ir gyvais. Visa kita lieka už mūsų. Tarsi nieko nebuvę.

Gali pasirodyti, kad purvinoj žemėj sustrigdau visus iki vieno, lyg būtume vieni kitų kopijos. Kopijų gamtoje nebuvo ir nebus. Nebent pats žmogus prikiš pirštus prieš gamtos valią. Iš prigimties esame bailūs.

Dėmesys šį kartą krypsta į mums duotą protą ir galimybę padėti kitiems. Visa tai rašau dieną po sausio 13-osios, kuri man, kaip ir didelei Jūsų daliai, buvo dvigubai svarbesnė diena nei kasmet. Vakar nuotaikos buvo dvejopos. Mintis apie 1991 metų pradžioje žuvusiuosius vertė surimtėti, nulenkus galvą pamąstyti apie Lietuvos žmones, nepabūgusius užkirsti kelią tėvynę puolusių Sovietų Sąjungos pavaldinių stiklinėms akims. („Stiklinių akių“ apibrėžimą girdėjau viename iš televizijos reportažų, kur kalbėjo Vilniuje kovojusi moteris. Ši savo kūnu gindama televizijos bokštą matė apsiginklavusių sovietų akis. Tai nebuvo blaivios sąmonės žmogaus akys.)

Tą dieną pagarba vijo iš paskos džiaugsmą. Juk Lietuva iškovojo laisvę, kurios link ėjo ir mūsų krašto žmonės. Galbūt jaunesnė karta nežino, ką reiškia siekti ir pasiekti laisvę, tačiau ji stengiasi prijausti, įsivaizduoti, kaip atrodė praeitis. O praeities faktai mums primena, kad sausio 13-ąją Lenkijos lietuviai ne tik jaudinosi dėl savo tautiečių likimo, bet ir ėmėsi konkrečių veiksmų – skubėjo į Vilnių, veždami vaistus ir surinktas aukas. Po daugelio metų šypsojausi žmonių vienybe, nesustabdytu noru padėti kitiems.

Tą pačią dieną šypsena spaudėsi ant veido, galint stebėti Didžiojo šventinės pagalbos orkestro kilnius siekius visoje Lenkijoje ir laikyti kumščius už mūsiškius, kurie Punsko kultūros namuose įsijungė į kraujo donorystės akciją „Pasidalink“. Dovanodami kraują jie kam nors išgelbės gyvybę. Tai padaryti nėra lengva ir drąsu. Ne kiekvienas gali atiduoti gabaliuką savęs dėl kito. Jeigu negalime vienaip prisidėti, galime tai padaryti kitaip. Sušelpti daiktais, paremti piniginėmis aukomis ar net savanorišku darbu. Tačiau norėdami tai padaryti, turime išmokti būti atviri, neužsimerkti prieš kenčiantįjį.

Atrodo, kad visa tai rašyti man labai lengva, nes galbūt esu tik ta, kuri rašo, o užvertusi lapą tampa kitu žmogumi. Rašyti šia tema išdrįsau tik tuomet, kai pati pradėjau mokytis padėti kitiems. Pirmas žingsnis buvo sunkus ir labai nedrąsus, tačiau jis davė tiek džiaugsmo, kiek nesuteikė jokia gimtadienio dovana. Raginu visus to paragauti. Skonis nepakartojamas. Man prireikė trisdešimt metų, kad išmokčiau dovanoti svetimiems. Daug ar mažai? Manau, kad tai ne taip svarbu. Svarbiausia užkrėsti ir Jus pradėti mokytis padėti. Galbūt vieniems reikės mažiau, o kitiems daugiau laiko. Netiesa, kad neturime tiek, jog galėtume sušelpti neturtingąjį arba padėti sergančiajam. Netiesa. Turime šiltą stogą virš galvos, nebadaujame. Dauguma mūsų mėgaujamės malonumais. Keliame didelius ir sočius gimtadienius, puotaujame be progos, persivalgome saldumynais žiūrėdami filmą. Kiekvienas niekams išleistas grašis kam nors galėtų išgelbėti gyvybę, padovanoti reikiamą ligoninės įrangą sergantiems vaikučiams, pamaitinti nieko nuo ryto burnoje neturėjusįjį. Jeigu mes, apsikrovę materialinėmis šiukšlėmis, iškištume galvas virš savo turtų, apie kuriuos prieš keliasdešimt metų gimtinės netekę mūsų seneliai net nesvajojo, taptume turtingi tiesiogine to žodžio prasme. Mūsų senukai, kurie dirbo dėl duonos kąsnio, mokėjo dalintis ir padėti kitiems (kaimynams, giminėms ar net svetimiems), nors patys vos galą su galu sudurdavo.

Norėtųsi dar daugiau papasakoti, kaip gera dalintis, nelaukiant jokios padėkos. Užtenka minties, kad kam nors padėjau nepritekliuje, nuotoliniu būdu sukėliau šypseną ligoninėje sergančiam vaikučiui… Patikėkit, kad net ir tas gatvėje sutryptas grašis daro stebuklus. Ir dar kokius.