Julianna Vektoraitė Kuosienė ir Kastantas Kuosa (1934m.)

Gražina Kibyšienė

Kiekvieno gyvenimas įvairiaspalvis, spalvingesnis ir už pačią vaivorykštę. Kartais spalvos šiltos, šviesios, o kartais niūrios. Bet kaip jaučiamės laiminguose ar sunkiuose gyvenimo vingiuose, priklauso nuo mūsų pačių. Marytės Gibienės gyvenimas nelepino, bet didesnių nusiskundimų neišgirsi, akys spindi viltimi ir dabar, sveikatai sušlubavus, gulint Slaugos ir palaikomojo gydymo namų Seinuose lovoje. Ponios Marytės skaisčiame veide, papuoštame šypsena, nesimato priekaištų likimui, ji mielai kalbasi ir varto savo prisiminimų knygą.

Kur dabar mes, Gibai, gyvenam – buvo Vektorai. Mano dziedulis tai Adomas Vektorus (gim. 1854 m.) iš Burbiškių, o jo žmona tai Antanina Raudonavičūtė iš Žagarų kaimo. Jiej turėjo tris dukras: Onų, Marytį, Julį ir sūnų Vincų. Jų duktė Julė tai mano mama. Ji ištekėjo už Kastanto Kuosos iš Vidugirų (antros linijos), katris atėjo pas Vektorus in žantus.

Kap mano tėvai žanijosi, tai Vidugiruose statė akmeninį kryžų. Tai buvo 1934 m. Kryžų gal statė kovo mėnesį, o jiej žanijosi gegužės. Julė ir Kastantas Kuosai turėjo cik vienų dukrų Marytį – tai aš. Gimiau 1935 m. gruodžo 25 d. (pasi užrašyta 1936 m. sausio 2 d.). Aš nei dzienos nesimokinau lietuviškai. In mokyklų iš pradzų ėjau in Krasnavų, paskui laido in Vidugirus. Bet aš ca neturėjau ko daryc, nes daugiau mokėjau už kitus. Vėl grįžau in Krasnavų. Tį baigiau keturas klases, gerai skaitau lenkiškai, lietuviškai ir pramokau. In penktų nelaido, sakė, raikia dzyrbc, tėvam padėc. Aš buvau cik viena namie, neturėjau nei brolių, nei seserų. Buvau darbšci, jau būdama šešų metų karvį melžau. Sakiau: „Žūrėk, mama, kokios mano mažukės rankutės, ale po dzviejų nedėlių jau bus dzidesnės, tai tau galėsiu daugiau padėc.“ Viskų paeiliui darau. Kūlėm spragilais, vėtėm vėcyklukėm. Tai medzinis kotukas ir iš blėtos šupliukas. Vėliau mano tėvas padarė arfų javu arfuot, tai jau buvo daug lengviau.

Mano vyras tai Juozas Gibas (gim. 1927 m.). Aš už vyrų devyniais metais jaunesnė. Aš buvau dešimc metų – da vaikas, o jis jau kavalierus. Prisimenu, kad buvo atėjis pas mus, aš an lovos atsistojau ir jam plaukus žarstiau, o paskui po kiek metų suėjom. Geras buvo, nepijokas. Jei išainam kur in svecus, nereikėjo sakyc, kad negerk.

Vyro tėvas tai Antanas Gibas. Jis buvo Amerikoj, tį susipažino su moterim ir turėjo du sūnus ir dukrų. Jis užsidzyrbo pinigų, sugrįžo su šeimynu in Lenkijų ir Vidugiruose nusipirko gaspadarkų. Jo žmona numirė, palaidota Punski. Tadu Antanas apsiženijo su Misiukoniūti iš Klevų. Ji jau turėjo sūnų Vincų, katrį atsivedė su savim. Nelabai gera ji buvo močakė. Kartais vaikai buvo ir nepavalgį. Kap Antano vaikai užaugo, visi trys išvažavo in Amerikų, tį sukūrė šeimas ir tį gyvena. Antanas su Misiukoniūti turėjo dukrų Julį ir sūnų Juozų. O kap Antanas numirė, tai jau našli būdama dar turėjo vienų sūnų Vitų. Jos mergaucinis sūnus Vincas Misiukonis liko Gibo ūky, ir dabar tį Misiukoniai. Tai iš tų Gibų mano vyras, jis atėjo pas mus, Kuosus, in žantus. Ir dabar ca Gibai. Buvo Vektorai, paskui Kuosai, o dabar Gibai.

Kap apsiženijom, gyvenom sykiu su mano tėvais, sykiu ūkinykavom. Turėjom apie 27 ha žamės (50 murgų). Žamė buvo Vidugiruose ir Burbiškėj, kur buvo mano dziedulio Adomo Vektoraus dalis. Visko auginom, turėjom 3–4 arklius, 4 karves, paskui daugiau, laikėm kiaules, daug paukščų: žąsų, vištų, kalakutų daug laikėm, nes jiej buvo brangūs. Nenoru nei prisimyc, kap sunku buvo.

Acimenu, kad per karų pas mus laikėsi vokiečai. Jiej sau turėjo palapinį, o arklius laikė mūs kluoni. Daug jų (vokiečų) buvo, daug prisivyrdavo valgyc. Virė srubų ir vis jiem atlikdavo. Po du kibirus aduodavo mūs kiaulėm. Tep kvepėjo, kad pacam norėjosi valgyc. Tep mes nusipenėjom kelis meitėlius. Kap vokiečai pasitraukė, po jų arklių kluoni daug mėšlo liko. Tėtė nuvėjo iš kluono išmėžc, sunku buvo, skaudėjo kulnus (kelius), tai ir klupscas dzyrbo. No to laiko iki gyvenimo pabaigos turėjo skaudancas kojas, šlubavo ir vaikščojo su lazdom.

Kap nebuvo svirno, tai bėda buvo su javu. Supila tėvas javų in maišus, o pelės ima ir pragrauža maišus, grūdai išbyra. Močutė liepia tėtei (savo sūnu), kad maišus iškracytų, kad būtų švarūs, tadu ji sulopina. Nepriausi gi vis naujų. Nor mano mama viskų audė, priaudė daug skotercų (staltiesių). Audė lininius audeklus, paskui juos balcino. Nusineša ant balos tuos audeklus, prisipila iš durpinės vandenio in medzinį balejų ir pamerkia, o paskui išciesia tuos audeklus an balos. An pietų vėl reikia audeklus suvylgyc, o vakari suvynioc ir parnešc namo. Mama paci pasiūdavo iš to paco audeklo marškinius, užvilkimus pagalvėm, patalu.

Neturėjom kur gyvenc, tai medzinį stubų statėm. Lauki valgėm. Užaina lietus, tai viskas šlapia. Tadu jau turėjom svirnų, tai jami miegojom. Svirnas su medzinėm grindim. Pasitvarkai, išmazgoji jas ir jau gerai. Ateina vyras ir sako: „Pažūrėk, kokias vaikas tavo juodas.“ O vaikas šmaru no vežimo insišmaravo. Aš verkiu, o mama guodza: „Neverk, tuoj išprausim, svarbu, kad sveikas.“ Kap statėm stubų, tai elektrų vedė. Reikėjo ir ciem darbinykam valgyc duoc. In naujų stubų pirmiausia nusipirkom čainykucį an elektros, tai jau buvo dzaugsmo. Kap pastatėm stubų, tai tuoj numirė mano tėtė, prisimenu – gruodžo 18 dzienų.

Laikiau daug vištų ir kiaušinius pardavinėjau. Pirmiausia parduotuvė buvo pas mano dziedulius Kuosus, o paskui pas Stankauskus. Tadu valdziškos dar nebuvo, cik vėliau pastatė. Už kiaušinius prisipirkau visko, pyrmų lygintuvų, prodziežų (elektrinis pyragų keptuvas).

Prisimenu vienas Kūcas. Nebuvo ko valgyc, tai vyras nuvėjo in krautuvį ir nupirko keturas žuvų konservas. Kitokių žuvų nebuvo. Vitas Nometkų iš Taurusiškių turėjo brolį Gdanski, katris jam parsiuntė silkių. Jis davė tų silkių ir giminėm, davė ir pusbroliu Kaziu Nometkų. Kazys atnešė ir mumi tų silkių, davė ir palinkėjo: „Linksmų šventių!“ Geri buvo tais laikais žmonės, pacys mažai turėjo, bet dalinosi su kitais, kas kuom galėjo.

O nebuvo linksma – viskų reikėjo rankom padaryc. Kap jau buvo maniežus, tai pakinkė arklius ir jiej ėjo aplinkui, ir sukė mašinų. Nevuliai Sankūruose buvo turtyngi, tai jų maniežus buvo po stogu, an arklių nelijo. Cik vėliau nusipirkom damfų (kuliamoji). Prisimenu, iškūlėm javus ir gauna vyras šaukimų in rezervų an trijų mėnesių. Jau turėjom vyrausį sūnų. Niekas nevaganiota (jokia vaga neišarta). Mano mama paci dzviem arkliais aparė visus laukus. Aš turėjau avarijų. Mama išvažavo in bažnyčų, o mes su vyru vežimu važavom pas sūnų in Navinykus. Važuojam per Vidugirus, arklys buvo pripratis sukc in pieninį ir staigiai pasuko, o aš tep ir nuslydau no vežimo ir galvu dėjau an kelio. Galvų perskėliau, klubus sumušau, ranka sucino. Ir nuo to laiko vis sunkiau buvo vaikščoc.

Mes turėjom keturis sūnus: Juozų, Jonų, Antanų ir Petrų. Vyrausias Juozas (1955 08 31–2017 03 19) buvo neženotas, kartu su jauniausiu broliu Petru dzyrbo mūs ūkin. Juozas mirė staigiai, aidamas nakcu iš kaimynų parvirto in grovį. Jonas (gim. 1958 01 14) vedė Elį Vaznelytį iš Vilkapėdzų ir nusipirko žamės iš valdzos. Gyvena  Vilkapėdzuose. Jiej užaugino keturis vaikus, susilaukė šešų anūkų. Antanas (gim. 1959 08 13) vedė Emilijų Pykytį iš Navinykų ir nuvėjo in žantus. Turi du vaikus. Dabar mūs namuose liko cik Petras, jis neženotas. Pats dzyrba, bet ūkis sutvarkytas, mūriniai tvartai, neseniai pastacyta stuba. Petras laiko karves ir mėsinius galvijus.

Dėkoju už Jūsų gyvenimo knygos puslapių pavartymą.