PLB vėliava

Petras Maksimavičius

Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) atstovų ar kraštų pirmininkų suvažiavimuose neretai kildavo diskusijų dėl tolesnės Bendruomenės vizijos ir misijos. Visada, kai kalbos pakrypdavo šia linkme, atsirasdavo ir 1949 metais paskelbtos Lietuvių Chartos aktualumo klausimas.

Įdomu, kad diskutuoti apie tai dažniausiai ragindavo naujoji ir jaunoji emigracijos banga. Argumentai iš pirmo žvilgsnio būdavo gana įtikinami. Sakyta, kad jau laikas atsisakyti Chartos nuostatų, kadangi pasaulis nuo 1949 metų labai pasikeitęs. Teigta, kad šio istorinio dokumento nagrinėjimą reikėtų palikti istorikams, o jaunimui bandyti sukurti naują Bendruomenės veiklos ir išlikimo viziją. Tuo tarpu vyresnioji išeivijos karta, kuri dar dažnai atsiminė pokario Vokietijoje sukurtas pabėgėlių stovyklas, stengėsi slopinti jaunimo užmojus ir ragino įsiklausyti į tai, ką Bendruomenės nariams sako Chartos žodžiai. Pabrėždavo, kad nors ir praėjo tūkstančiai metų, katalikybė neatsisako dešimties Dievo įsakymų, kadangi juose surašyta paprastai ir aiškiai tai, kuo turi vadovauti katalikas, ir šios vertybės visą laiką išlieka aktualios.

Taigi diskusijos kildavo ir po kurio laiko nurimdavo. Labai įdomu buvo stebėti, kaip laikui bėgant keičiasi požiūris į Lietuvių Chartą. Tie, kurie keldavo šiame istoriniame dokumente surašytų principų aktualumo klausimą, praėjus dešimtmečiui, tapdavo aršiais Chartos nuostatų gynėjais. Tai kas gi pasikeisdavo jų požiūryje? Matyt, emigracijoje praleistas ilgesnis laiko tarpas priversdavo kitaip žiūrėti į savo tautinę tapatybę, labiau branginti lietuvių kalbą, vertinti lietuviškos šeimos svarbą, tautinio solidarumo principus ir pan.

Straipsnį pavadinau vienu Lietuvių Chartos teiginiu apie tautinį solidarumą. Pabaigoje pacituosiu visą dokumentą, bet noriu iš anksto pabrėžti, kad kiekvienas iš jo 13-os punktų vienodai svarbus ir galėtų būti atskiro straipsnio tema. O gal ir prasminga būtų šiais metais parašyti „Aušroje“ 13 straipsnių ir panagrinėti tai, ką Chartos kūrėjai rekomendavo už Lietuvos ribų gyvenantiems lietuviams, ir kaip tai šiandien aktualu Lenkijos lietuvių bendruomenei.

PLB kraštų atstovai LR Seime 2010 m.

Rašau apie Lietuvių Chartą neatsitiktinai. 2019 metus Lietuvos Seimas paskelbė Pasaulio lietuvių metais. Ši tema labai plati, todėl neabejoju, kad ir „Aušroje“ dar ne kartą prie jos sugrįšime. Tema ne tik plati, bet ir svarbi. Lietuvių emigracija neatsiejama nuo Lietuvos istorijos. Visokios emigracijos būta. Vieni emigruodavo ieškodami geresnio duonos kąsnio, kiti bėgo gelbėdami savo gyvybę, dar kiti norėjo pasisemti naujos patirties arba pažinti pasaulį.

Šiais metais taip pat minime istorinės Lietuvių Chartos paskelbimo 70-ąsias metines. Nuo jos surašymo, galima sakyti, ir prasidėjo Pasaulio lietuvių bendruomenės istorija. Lietuvių Chartą 1949 m. birželio 14 d. paskelbė Seinų kunigų seminarijos auklėtinio prel. Mykolo Krupavičiaus vadovaujamas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK). Joje rašoma, kad pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę, kuri siekia išlaikyti, kurti bei ugdyti lietuvių tautos gyvybę: jos kalbą, kultūrą, papročius, tradicijas, ir remia Nepriklausomos Lietuvos valstybę. Joje surašyti svarbiausi lietuvių bendruomenės uždaviniai. VLIK pirmininkas prel. M. Krupavičius, įvertindamas lietuvybės išlaikymo užsienyje ir tautinės vienybės svarbą, iškėlė Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) idėją ir vėliau atliko pagrindinius jai organizuoti darbus. Jis ėmėsi iniciatyvos Bendruomenės idėją išplėsti visame pasauly, visur ten, kur iškeliauja tautiečiai. M. Krupavičiaus idėja niekada iki galo nebuvo ir nebus įgyvendinta, kadangi Lietuvos ir užsienyje gyvenančių lietuvių padėtis nuolatos kinta. Keičiasi emigracijos kryptys, geopolitinė padėtis, atsiranda naujų iššūkių. Galime prisiminti vien praėjusio amžiaus politinius pokyčius, kada buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, bet taip pat PLB padidėjo. Prie jos jau galėjo jungtis Vidurio ir Rytų Europos valstybėse gyvenantys lietuviai. Tada buvo įkurta ir į PLB darbus sėkmingai įsijungė taip pat Lenkijos lietuvių bendruomenė.

M. Krupavičius Lietuvių Chartos principus prilygino cementui, kuris turi sujungti pasaulyje pasklidusius lietuvius tarsi plytas į vieną patvarų pastatą – lietuvybės tvirtovę. Chartą jis vadino įsipareigojimu kiekvieno lietuvio sąžinei. M. Krupavičius daug dėmesio skyrė organizaciniam darbui. Manė, kad lietuviška draugija, jeigu ji veikli ir gyvybinga, gali žymiai padėti išsaugoti tautinę tapatybę. Štai kaip jis rašė apie PLB: „PLB nėra draugija, į kurią nariu rašosi kas nori, o yra tautinė bendruomenė, kuriai priklauso kiekvienas lietuvis, nepaisant, kur jis gimė ir kada jis gimė, nori būti bendruomenės nariu ar nenori, kalba lietuviškai ar nekalba, naudingas bendruomenei ar žalingas, bendruomenės garbė ar gėda, tik šį pasaulį išvydęs ar jau lipąs į karstą.“ Kitą kartą pabrėžė, kad „kiekvienas lietuvis, kur jis bebūtų, savo kraujuje ir sąmonėje nešiojasi lietuvybės židinį. Kad tas židinys neužgestų, jis turi būti nuolat kurstomas šeimoje, mokykloje, bažnyčioje, ir plačiu mastu lietuviškoje bendruomenėje. To kurstymo organizatorius turi būti lietuvių bendruomenė“.

Lietuvių Chartoje pabrėžiama ryšio su savąja istorija svarba. Mat savo praeities negalime užmiršti ar panaikinti iš savo gyvenimo, nes ji tą gyvenimą formavo. Praeitis gyvena mumyse. Ji praėjusi, tačiau yra. Praeitis sukūrė tautos charakterį, papročius, bendrus idealus, gyvenimo stilių ir visą dvasinę ir materialinę gyvenimo formą. Žmogus, bandydamas nusikratyti praeitimi, gali ją tik suklastoti. Tačiau klastodamas praeitį – klastos ir dabartį. „Tautos istorija yra geriausia tautos mokytoja“, – rašoma Lietuvių Chartoje.

 ***

 LIETUVIŲ TAUTA,

užsigrūdinusi amžių kovose dėl teisės laisvai ir nepriklausomai gyventi savo tėvų žemėse, vieninga valia siekia savo gyvybę, kalbą, tautines bei valstybines tradicijas išlaikyti, kurti ir ugdyti, kad savo tautine kultūra visuotinei žmonių giminės pažangai bendradarbiaudama, vykdytų Visagalio valią ir laisvo žmogaus pašaukimą. Lietuvių Tautos amžinųjų siekimų vardan skelbiama šią

LIETUVIŲ CHARTIJĄ

1
Tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė. Niekas negali būti prievartaujamas savo ryšį su tautine bendrija nutraukti. Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę.

2
Žmogus turi prigimtąją teisę laisvai išpažinti ir ugdyti savo tautybę. Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada. Savo tėvų išlaikytą Lietuvių Tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume.

3
Kalba yra stipriausias tautinės bendruomenės ryšys. Lietuvių kalba lietuviui yra tautinė garbė.

4
Šeima yra tautos gyvybė. Lietuvis kuria lietuvišką šeimą.

5
Tautinė kultūra yra kelias į tarptautinį pripažinimą ir bendravimą. Apreikšdama tautos genijų, tautinė kultūra įneša savaimingą indėlį į visuotinius žmonių giminės laimėjimus. Kiekvieno lietuvio priedermė sudaryti sąlygas tautinei kultūrai.

6
Valstybė yra aukščiausioji tautinės bendruomenės organizacija. Valstybinė nepriklausomybė yra tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlyga. Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę.

7
Mokykla yra tautinės dvasios židinys. Kiekvieno lietuvio kilniausioji pareiga būti lietuvių mokyklos rėmėju.

8
Draugija yra tautinės kultūros veiksminga talkininkė. Lietuvis kuria ir palaiko religines, kultūrines, jaunimo, savišalpos, profesines ir kitas lietuvių draugijas.

9
Mūsų tėvų kovos ir aukos dėl lietuviškos knygos yra testamentinis įpareigojimas visoms Lietuvių Tautos kartoms. Lietuvis organizuoja ir remia spausdintą lietuvišką žodį.

10
Tautos istorija yra geriausia tautos mokytoja. Lietuvis brangina savo tautos praeitį ir tautinius papročius. Lietuvis stengiasi būti vertas savo protėvių, kad paliktų pagarbų pasididžiavimą savo palikuonims.

11
Tautinis solidarumas yra aukščiausia tautinė dorybė. Lietuvis ugdo tautinį solidarumą. Visi lietuviai yra lygūs tos pačios tautos vaikai, tarp savęs broliai. Tautinio susipratimo ir lietuvių vienybės ženklan kiekvienas lietuvis moka nuolatinį tautinio solidarumo įnašą.

12
Lietuvio tautinės spalvos: geltona – žalia – raudona. Lietuvio tautinė šventė – Vasario 16-ji. Lietuvio šūkis: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt!“.

13
Lietuvis yra lojalus savo gyvenamajam kraštui. Lietuvio santykius su nelietuviu nustato artimo meilė ir pagarba kiekvieno žmogaus laisvei, garbei, gyvybei, sveikatai ir turtui.

Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas
Tremtyje, 1949 m. birželio 14 d.