Lietuvos partizanų bunkerio rekonstrukcija

Tadas Bagdonavičius

Pastaruoju metu švenčiame daug jubiliejų, susijusių su mūsų tautos ir valstybės istorija. Turbūt gerai, kai minėti galime ne tik skriaudas, sunkumus ar praradimus (tai dažnas mūsų minėjimų objektas). Neseniai minėjome mūsų valstybės sukaktį, po šimto metų atrastas Vasario 16-osios aktas. Minime taip pat mūsų tautos ir valstybės garsiausių veikėjų sukaktis.

Prieš septyniasdešimt metų įvyko mūsų tautai svarbus Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas ir Vasario 16-osios deklaracijos priėmimas. Šis įvykis – to meto fenomenas. Deklaracijos autoriai viešame pareiškime nesutiko su Lietuvos valstybingumo praradimu. Vadinamasis partizaninis judėjimas prasidėjo 1944 metais, vos į Lietuvos teritoriją įžengus sovietų armijai, ir truko iki 1953 metų, kai pasibaigė organizuotas karinis pasipriešinimas. Aišku, pavieniai partizanai dar ir po to veikė, bet jau ne taip organizuotai.

Kaip minėta, partizaninis judėjimas prilygsta savotiškam fenomenui. Juk lietuvių tauta susiformavo (iš gentinių struktūrų) Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kur greitai pradėjo vyrauti svetimos kultūros (ypač lenkų), o didžioji tautos dalis buvo pasmerkta baudžiavai. Po to atėjo XIX amžius ir rusifikacijos politika. Tik amžiaus pabaigoje pradėjo formuotis moderni tauta (tautinis atgimimas). Susiformavo visuomenė, kuri po poros dešimtmečių išsirinko delegatus ir suorganizavo Didįjį Vilniaus Seimą, kur pareikštas noras kurti autonomiją ar tautinę valstybę. Netrukus ta valstybė ir buvo sukurta, teko taip pat sunkiai ginti jos nepriklausomybę.

Kodėl čia rašau apie lietuvių tautos genezę? Noriu tai palyginti su partizanų atsiradimu. Pasvarstykime, kaip Lietuva, gyvavusi per du dešimtmečius, suformavo ištisą kartą jaunų žmonių, kurie sutiko su ginklu rankose kovoti su tokiu galingu okupantu, apsigyventi ir slapstytis miškuose, ginti tautos interesus. Visi jie suvokė, kas jų laukia pakliuvus į priešo rankas, ne vienas matė savo likimo draugo išniekintą kūną. Vis tiek jie nesiryžo bėgti, kolaboruoti, o paliko savo artimuosius ir tikėdami laisve ėmėsi kovoti. Žiūrint į partizanų amžių – absoliuti dauguma jų buvo tarpukario Lietuvos vaikai. Čia gimė, mokėsi ar sulaukę jaunystės pradėjo studijas. Tai švietimo sistema ir lietuvių kultūra, taip pat kiti socialiniai ir kultūriniai elementai (pvz., sporto pasiekimai), kurie laisvai plėtoti nepriklausomoje valstybėje, pagimdė šiuos žmones. Ir tai nėra banalu, nes tik skaitydami partizanų palaikų skrodimo bylas, kurių daug KGB archyvuose, matome žiaurumą ir didelį skausmą, kurie šių žmonių nepalaužė. Tai liudija apie atsidavimą ir didelę meilę tėvynei.

Dabar apie jubiliejinę Deklaraciją. Nuo 1948-ųjų iki 1949 metų vasario pabaigos Prisikėlimo apygardoje (Radviliškio rajono Minaičių kaime) vyko „nematomas“, bet kruopštus partizanų vadų suvažiavimo rengimo darbas. Jonas Žemaitis-Vytautas pavedė surengti ne eilinį pasitarimą, o vadams ruošti reglamentuojančių dokumentų projektus, kuriuos svarstyti ir tvirtinti turėjo suvažiavimas. Pats suvažiavimas vyko vasario 2–22 dienomis. Pradžioje patvirtintas naujas organizacijos pavadinimas: Lietuvos laisvės kovų sąjūdis. Sąjūdis ėmėsi vadovauti tiek politinei, tiek karinei pasipriešinimo okupantui veiklai. Suvažiavime aptarti paruošti dokumentai, numatyta bendra kovos strategija ir taktika, kreipimasis į visus laisvės kovotojus ir krašto gyventojus aiškinant LLKS programą ir tikslus. Suformuota aukščiausioji partizanų vadovybė. Aukščiausiuoju valdžios organu tapo LLKS Tarybos prezidiumas, kurio pirmininku išrinktas vadovybės iniciatorius ir aktyviausias veikėjas Jonas Žemaitis-Vytautas. Jam paskirtas aukščiausias partizanų generolo laipsnis. Vyriausiuoju gynybos pajėgų vadu kiek vėliau, rudenį, paskirtas pulkininkas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Suvažiavime priimta partizanų politinė programa buvo išdėstyta Vasario 16-osios deklaracijoje. Joje skelbiama, jog aukščiausias tautos politinis organas okupuotame krašte yra LLKS Taryba, o suvereni valdžia priklauso tautai. LLKS Taryba įsipareigojo ne tik kovoti už laisvę, bet ir atgavus nepriklausomybę iki laisvų demokratinių Seimo rinkimų suformuoti laikinus valdžios organus.

Deklaracijoje išdėstytos trys pagrindinės veiklos sritys:

1. Pirmoji – politinė. Partizanai besąlygiškai tikėjo pasaulio didžiųjų (Vakarų) valstybių moralės politika. Su viltimi stebėjo kiekvieną Jungtinių Tautų priimtą rezoliuciją, ginančią žmogaus ir tautų teises. Tikėjo artėjančiu didžiųjų valstybių karu. Ruošė kanalus, kaip Vakarus informuoti apie padėtį Lietuvoje.
2. Antroji – pačių partizanų struktūrų tobulinimas. Ieškoma naujų pasipriešinimo formų.
3. Trečioji – tai būsimos nepriklausomos valstybės modelio kūrimas.

Ši Deklaracija kartu su kitais suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį ginkluoto pasipriešinimo pagrindą. LLKS Taryba tapo vienintele teisėta valdžia Lietuvos teritorijoje. Tuo metu nebuvo panašaus dokumento, kuris taip kruopščiai įvardintų okupaciją, o kartu ir tautos suverenitetą.

Po II pasaulinio karo Lietuvoje veikė antra pagal skaičių pasipriešinimo organizacija. Suformuota veiksminga pasipriešinimo struktūra. Todėl 1999 m. sausio 12 d. LR Seimas priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą dėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos, kuris numatė šio dokumento statusą LR teisinėje sistemoje, pripažino kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingą dokumentą.

Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. kovo 12 d. nutarimu paskelbė, kad Jonas Žemaitis-Vytautas, 1949–1954 metais eidamas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pareigas, buvo pripažintas Lietuvos prezidentu.