kun. Jaroslav Kalinovskij

Eugenija Pakutkienė

Nuo 2019 m. vasario 1 d. Seinuose turime naują kunigą Jaroslavą Kalinovskį. Jis atsikėlė iš Balstogės, kur trejus metus dirbo Balstogės arkivyskupijoje.

2018 m. rugsėjo 30 d. išvykus kun. Petrui Gucevičiui, 6 metus tarnavusiam lietuviams Seinuose, keturis mėnesius Žagariuose pamaldoms daugiausia vadovavo iš Punsko atvykstantis kun. Marius Talutis, o Seinuose – Lazdijų parapijos klebonas Nerijus Žvirblys. Laidotuvių ir kartais sekmadienio pamaldoms Seinuose talkino Punsko parapijos kunigai, kelis sykius ir kunigas iš Marijampolės. Seiniškiai širdingai dėkoja visiems dvasininkams, atnašavusiems keturis mėnesius šv. Mišias lietuvių kalba.

Naujas kunigas Jaroslav Kalinovskij 2019 m. vasario 3 d. (sekmadienį) aukojo pirmąsias šv. Mišias lietuviams 10 val. Žagarių bažnytėlėje ir 13 val. Seinų bazilikoje. Dėkodamas Aukščiausiajam už misiją naujoje vietoje, kvietė susirinkusiuosius padovanoti jam pačią brangiausią dovaną – maldą. Gausiai tą sekmadienį susibūrė tikintieji – dalyvauti šv. Mišiose ir pasveikinti naują vikarą, Elko vyskupo Ježy Mazuro (Jerzy Mazur) paskirtą tarnauti Seinų parapijos lietuviams.

Pirmomis pobūvio Seinuose dienomis naujam vikarui jau teko atnašauti kelerias gedulingas laidotuvių pamaldas, kalėdoti lietuviškuose kaimuose: Dusnyčioje, Aradnykuose, Burbiškiuose. Vienas iš pokalbių kunigą labai sugraudino – vyresnė moteris pasiguodė, jog išaugino nemažai vaikų, vyras mirė, o vaikai iškeliavo svetur, palikdami mamą vienišą… Dvasininkas pastebėjo, jog kiekvienoje sodyboje, vienkiemyje labai mažai gyventojų. Vieno didesnio kaimo gyventojai tilptų laiptinėje daugiabutyje.

Kunigas Jaroslav Kalinovskij prašo rašyti jam (el. paštas jcalinowski@gmail.com) arba skambinti (tel. +48511618281) ir labai laukia norinčiųjų pabendrauti, pasikalbėti Seinų klebonijoje kiekvienu paros metu (ypač po vakarinių pamaldų turi laiko). Mielai lankytų ligonius. Kviečia užrašyti vaikus Pirmajai Komunijai gimtąja lietuvių kalba (ji numatyta Seinuose birželio pirmą sekmadienį), prašo pasinaudoti tokia galimybe. Vaikams Pirmosios Komunijos pamokėlės lietuvių kalba vyks nuo kovo pirmo sekmadienio 12 val. Seinų klebonijoje.

Eugenija Pakutkienė: Gerbiamas Kunige, labai labai Jūsų laukėme. Papasakokite apie save.

Kun. Jaroslav Kalinovskij: Esu Romos katalikų bažnyčios kunigas. Gimiau Vilniuje 1985 m. spalio 1 d. Baigęs lietuvišką mokyklą, studijavau Kauno ir Balstogės kunigų seminarijose. 2016 m. gegužės 28 d. Balstogės metropolinėje arkikatedroje bazilikoje buvau įšventintas kunigu. Primicines Mišias laikiau rugpjūčio 14 d., per Žolinių atlaidus, gražioje Punsko bažnyčioje.

Nuo vaikystės svajojau ir galvojau apie kunigystę. Šį šventąjį sakramentą rinkausi baigęs Vilniaus Radvilų gimnaziją. Greit sulaukiau pasiūlymo ir gavau nukreipimą į Lenkiją, kur teko studijuoti teologiją Balstogės arkivyskupijos dvasinėje seminarijoje. Šventosios teologijos magistro laipsnį įgijau Varšuvos kardinolo Stepono Višinskio universitete. Katechetikos studijas baigiau Balstogės universitete. Vėliau Balstogės arkivyskupo siuntimu studijavau Liublino universitete, kur įgijau (kanoninį) teologijos licenciatą.

E. P.: Prisiminkite savo vaikystę. Kuo tada žavėjotės ir sekėte? Papasakokite apie tėvus.

Kun. J. K.: Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje nuo penkerių metų patarnavau Mišioms. Labai patiko. Žavėjo mane, kai kunigai gražiai meldėsi. Nenuleisdavau nuo jų akių. Taip man buvo gražu. Jėzuitas tėvas Antanas Gražulis, tuometinis tėvas Jonas Boruta (bendraująs su aktyviais Katalikų Kronikos skleidėjais ir leidėjais, dabartinis Telšių vyskupas emeritas) sakydavo labai ilgus ir įdomius pamokslus, gražiai giedojo. Esant progai dabar visad stengiamės aplankyti sunkiai sergantį senuką vyskupą, palinksminti, padėti jam pasiruošti švęsti amžinąsias Velykas. Dabartinis Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas man davė gražų kunigystės pavyzdį. Tėvas Antanas Saulaitis vis ką nors parodydavo iš savo misijų kraštų, kur apaštalavo.

Vaikystėje bėgau prie Aušros Vartų, nes netoliese gyvenome. Šv. Kazimiero bažnyčia man visada buvo artima. Nuo mažens žavėjo meno vertybės. Šalia buvo Rasų kapinės.

Namie buvo gerai, bet pas močiutę Jonę visada geriausiai. Ji išmokė poterių. Močiutė iš mišrios šeimos, tai ryte meldėmės viena kalba, vakare kita. Ji sakydavo: ar priešas, ar draugas – visus vienodai mylėkime, nes visi esame Dievo vaikai. Mylima seselė disidentė Nijolė Sadūnaitė sako „broliai komunistai“. Matome, kad net ir priešus galima pamilti. Nepaisant to, kad ji labai nuo jų nukentėjo, kiekviename asmenyje mato Dievo vaiką. Kančioje ir yra prasmė. Vilniaus arkivyskupijos apaštalinis administratorius – kapitulinis vikaras, Dievo tarnas, arkivyskupas dr. prof. Mečislovas Reinys, kuris buvo ir užsienio reikalų ministras, nujausdamas savo būsimą kančią ir lemtį, dar 1933 m. knygoje „Arkivyskupas Jurgis Matulevičius“ rašė: „Teko pamatyti ir patirti keletą kalėjimų, tačiau visa tai galų gale išėjo į naudą: […] teko patirti, kaip kiti žmonės gyvena ten, kur yra sunkiausios gyvenimo bausmės vieta; […] daugiau branginti savo ir kitų žmonių laisvę, geriau įvertinti brutalios prievartos bjaurumą, geriau atverti Dievo sutvertojo pasaulio gražumą ir malonumą. Šitų pamokų ir už didelius pinigus neatiduočiau…“

Mano tėveliams jau angelai gieda amžinybės giesmes ir aš už juos meldžiuosi. Tėtė mirė 2003 m., būdamas 40-ies, mama po penkerių metų, turėdama 46-erius. Liko senelė, kuriai 80 metų. Turiu dar brolį. Tai ir visa mano šeima. Tėveliai iš paprastos liaudies. Dvikalbėje šeimoje nuo mažens mokiausi dviejų kalbų. Gatvėje ir lauke su vaikais bendravau rusiškai, o besimokydamas lietuviškoje mokykloje tobulinau lietuvių kalbą ir anglų, kunigystėje išmokau lotynų ir graikų kalbas.

Visada kitus skatinu nuo mažens vaikus mokyti abiejų tėvų kalbų, jei šeima mišri. Vaikui gera proga išmokti ir gyvenime lengviau būna.

 E. P.: Kas Jums yra pavyzdys?

 Kun. J. K.: Didžiausias pavyzdys yra Jėzus Kristus. Stengiuosi žiūrėti į žmogaus dvasinį gyvenimą, nes kiekvienas turi galimybę būti ypatingu ar net šventuoju. Domina Seinų vyskupija, kunigų seminarija. Žavi, kad tiek daug dvasininkų prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės. Tarp jų buvo kunigai, prelatai. Tarp jų – Seinų kunigų seminarijos alumnas, Seinų kapitulos prelatas, vėliau Telšių vyskupas Justinas Staugaitis. Joks kitas Lietuvos kunigas lig šiol nepasiekė tokių svarbių pareigų Lietuvos politikoje kaip J. Staugaitis.

Jei sieksime pagonybę ir senus laikus, didžiausius nuopelnus priskirčiau Vytautui. Vytautas Didysis kiek įsteigė pilių, pastatė bažnyčių – visos dedikuotos Švč. M. Marijai. Jam buvo padovanotas Trakų Lietuvos Valdovės – Globėjos paveikslas, kuris ir dabar yra Trakų bazilikoje. Stebiuosi ir džiaugiuosi Vytauto dideliais nuopelnais Lietuvai, kuri jo dėka buvo išsiplėtusi iki Juodosios jūros. O kad ir dabar šios ribos ten siektų… Skaitau apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę istorikės Bernadetos Manys (Bernadetta Manyś) veikalą, apie Romos katalikų dvasinę akademiją Peterburge, vyskupijų vizitacijas, jos aprašytos įvairių laikotarpių (išleista Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos). Skaitau, analizuoju istorines knygas apie įvairias asmenybes. Na žinoma – pirmoje vietoje yra Šventraštis, man įdomu šventųjų gyvenimai. Kaip sako lotynų sentencija – „Homines historiarum ignari semper sunt pueri“ („Žmonės, nežinantieji istorijos, visad lieka vaikais“).

Visada patiko seni paveikslai, kryžiai, spaudos draudimo laikotarpio kūrybos keliu eidamas kai kur prisiliesdavau, jei buvo galimybė… Kitų tautų valdovai yra krikštytojai, šventieji, o mes ar turime? Išskirčiau karalaitį šv. Kazimierą.

Tai ir didieji Vilnijos žmonės, kaip antai dailininkė Ana Krepštul. Turiu knygą „Anna Krepsztul. Człowiek sztuki i cierpienia“ („Ana Krepštul. Meno ir kančios žmogus“), jos tapytą paveikslą su įdomiu kryžiumi. Ji gyveno prikaustyta prie invalidumo vežimėlio tarytum Kristus prie kryžiaus, bet mokėjo įveikti neapsakomus nuotolius ir surasti kelią į žmonių širdis.

Žavi vienuoliai jėzuitai. Nuo seno pirmiausia šviesta per bažnyčias, kanauninkų kapitulas ir vienuolius. Kai prieš 450 metų Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius pakvietė į Lietuvą jėzuitus, jie rūpinosi lietuvišku švietimu ir jau po metų (1570) įsteigė Vilniaus jėzuitų kolegiją, kuriai 1579 m., gavus valdovo Stepono Batoro privilegiją ir išrūpinus popiežiaus Grigaliaus XIII bulę, suteiktos universiteto teisės. Vilniaus dvasinė Romos katalikų akademija 1842 m. buvo perkelta į Sankt Peterburgą (Petrapilį), kad caras, caro valdžia galėtų labiau kontroliuoti jaunuosius akademijos studentus klierikus, kurie buvo ruošiami bažnytinei hierarchijai. Tai buvo sunkūs laikai. Ne visi pasidavė tai priespaudai, iš Petrapilio dvasinės akademijos studentų ir profesūros, vadovybės išėjo kilnios asmenybės, šventieji lietuvių tautos kunigai, artimi Seinams, kaip antai: pal. Arkivyskupas Jurgis Matulaitis MIC, Vilniaus vyskupas, pal. Arkivyskupas Teofilius Matulionis, Kaišiadorių vyskupas, kankinys, vyskupas Pranciškus Būčys MIC ir daugelis kitų dvasios vyrų, šviesos ir mokslo, dvasinio gyvenimo žiburių.

 E. P.: Kokie Jūsų susidomėjimai?

Kun. J. K.: Mano kelrodis – „Aukso šaltinėlis“ iš 1905 m. išleistų Tilžėje. Kolekcionuoju maldynus ir senovinius mišiolus, kurių turiu iš 1746 metų, liturginius rūbus. Iš jų dalį gavau, kitus nusipirkau.

Kunigas esu trejus metus. Mano ateitis priklauso nuo Dievo ir vyskupo. Mane sužavėjo piligriminė kelionė iš Vilniaus į Romą 2003 metais. Jei tik būtų susidomėjimas, padėčiau ir čia suorganizuoti.

E. P.: Kaip paskatintumėte žmones labiau lankyti bažnyčią, prieiti išpažinties, priimti šv. Komuniją?

Kun. J. K.: Klausykloje kunigas turėtų būti teisingas teisėjas, bet ir gailestingas tėvas, kuris rūpinasi savo avelėmis. Nereikėtų ieškoti konfliktų, kur galima gyventi meilėje ir vienybėje. Visur suklydus galima pasitaisyti ir prašyti atleidimo. Kartais didžiausias niekšas mirties patale gali labai atgailauti ir greičiau pasiekti dangų nei kunigas. Juk visi esame dangaus – amžinosios tėvynės paveldėtojai ir puoselėtojai, Dievo Karalystės skelbėjai.

Maloniai nustebau, kai buvau pakviestas į istorinius Seinus. Kartais klystkelius galima taisyti, atsisakyti to, kas kenkia, vengti konfliktų, puoselėti dviejų tautų gerus santykius, meilę, bendrystę, pagarbą vieni kitiems. Kai esame kartu, vieningi, tada stiprūs ir nugalime sunkumus, priespaudą ir nelaimes. Kai kenčiame kartu, yra lengviau.

Pirmas žingsnis, kurį privalome žengti, norėdami sumažinti kančią – prisipažinti sau, jog kenčiame. Tik tada galime lengviau būti su pačiais savimi.

Kunigas ir dieną, ir naktį kaip gydytojas tarnauja žmogui. Aš norėčiau toks būti – reikalingas kiekvienam. Raginu dalyvauti šv. Mišiose, šventkelionėse, papasakoti kunigui apie savas bėdas bei rūpimus klausimus. Raginu nebijoti kunigo.

 E. P.: Kokie pirmieji įspūdžiai atvykus į mūsų kraštą?

 Kun. J. K.: Man Seinai ypatingi sava istorija. Čia tiek vyskupų gyveno, kūrė, meldėsi. Kai pamačiau Seinų bazilikos sakyklą, iškart įsivaizdavau, lyg eičiau vyskupo Antano Baranausko pėdomis. Juk jis skelbė iš šios garbios vietos šventą Dievo žodį. Sakykla labai sužavėjo. Praėjusį sekmadienį iš jos skelbiau šv. Evangeliją, sakiau pamokslą. Verta ja naudotis. Taip pat pastebėjau didingus vargonus, tą angelėlį, kuris giedru veidu žvelgia į giedančią Dievo tautą. Verta į jį pažvelgti.

O kaip gražiai gieda Seinų bei Žagarių chorai! Gloria ir Sanctus – Te Deum labai iškilmingai skamba. O kaip puikiai skamba vargonai! Pamačiau puikią mūsų choristų grupę. Galima būtų rengti ką nors daugiau. Galime tartis. Esu atviras pasiūlymams.

 E. P.: Gerbiamas Kunige, nuoširdžiai dėkoju už pokalbį. Stiprybės ir Dievo palaimos Jums šiame sunkiame ir sudėtingame darbe! Pirmųjų šv. Mišių Žagariuose ir Seinuose metu Jums palinkėta Seinų stebuklingosios, dangiškosios Dievo Motinos globos ir Dievo palaimos. Linkime taip pat tiesti žmogiškumo ir artimo meilės tiltus, nepritrūkti energijos, neprarasti stiprybės. Būkite išmintingas, drąsus ir atviras Dievo palaimai, kuri tepaliečia Jūsų kuriančias, dirbančias ir laiminančias rankas.