„Aušra”

Petras Maksimavičius

Kadaise amerikiečių atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad popierinis laikraštis mūsų planetoje gali išnykti 2025 metais. Taigi labai greit! Skamba neįtikėtinai. Tikriausiai taip nenutiks. Sunku įsivaizduoti, kad jau 2026 metais į lietuvių namus Toronte, Čikagoje ar Punske laiškanešiai nebeatneštų „Aušros“. Nors gali neatnešti vien todėl, kad iki tų metų jau nebeliks laiškanešio profesijos. Sunku paneigti, jog gyvename laikais, kai pasaulis labai greit keičiasi, ypač naujųjų technologijų srityje. Tik prisiminkime, kiek dar nedaug metų praėjo nuo tada, kai pirmą kartą išgirdome apie mobiliuosius telefonus. Dabar beveik visi jais naudojamės. Maža to, skambiname, kai reikia ir… kai nebūtinai reikia. Siunčiame nuotraukas, filmus, dalijamės „patarimais“ ar tuo, apie ką nugirdome gatvėje arba darbovietėje. Dar ilgai galėčiau šį pasakojimą tęsti, bet šiandien ne apie tai noriu rašyti. Parašysiu apie popierinės spaudos, kurios reikšmė lietuvių istorijoje buvo ypatinga, galimą saulėlydį.

Aš kalbu ne tik lenkiškai, bet ir lietuviškai

Man atrodo, kad tai svarbu, kadangi lietuviškojo rašto reikšmė lietuviams, matyt, ir ateityje išliks pirmaeilė. Lietuvių kalbos vartojimo pasaulyje arealas siaurėja. Jeigu nebus imtasi skubių priemonių, jis ir toliau siaurės. Tai tiesiog gresia kalbos išnykimu. Neseniai lenkai sugalvojo reklaminį šūkį apie lenkų kalbą. Jie didžiuojasi, kad kalba lenkiškai, ir mano, jog tai didelis privalumas („I SPEAK POLISH! WHAT‘S YOUR SUPERPOWER?“). Didžiuojasi tuo, kad pasaulyje, kuriame dominuoja anglų kalba, jie moka kalbėti lenkiškai. Tai motyvuojantis ir prasmingas šūkis. Jis dar labiau tinka lietuviams. Kiek žmonių pasaulyje geba kalbėti lietuviškai? Kiek svetimšaliams reikia įdėti triūso, kad nors kiek pramoktų lietuviškai? O mes juk galime išmokti be didesnių pastangų ir… nemokamai.

Grįžkime prie spaudos. Kai prieš dvidešimt metų autobusu keliavau į Varšuvą, šalia manęs sėdintis bendrakeleivis išsitraukė iš kuprinės laikraštį ir pradėjo vartyti didelius jo lapus. Nei jam, nei man nebuvo patogu sėdėti autobuso kėdėje, tačiau pasinaudodamas proga „viena akimi“ ir aš pasiskaičiau kelis korespondentų pranešimus. Kadangi kelionė truko ilgai, pastebėjau, kad proga pasiskaityti dar spaustuvės dažais kvepiančius laikraščius pasinaudojo bent pusė autobuso keleivių.

Praėjus dvidešimčiai metų, pernai, vėl teko iš Suvalkų autobusu keliauti į Varšuvą. Autobusas buvo žymiai modernesnis, dviejų aukštų, todėl ir keliauti buvę žymiai patogiau. Pastebėjau ir daugiau skirtumų. Beveik pusė keleivių ausyse turėjo mažytes ausines. Daugelis buvo palenkę galvas. Ne, jie nesnaudė. Jie beveik visos kelionės metu spoksojo į mažyčius savo telefonų ekranus. Vieni žiūrėjo filmus, kiti žaidė žaidimus, dar kiti skaitė dienos naujienas. Žinoma, kol pasiekėme Varšuvą, aš taip pat kelis kartus patikrinau elektroninio pašto dėžutę. Autobuso priekyje užrašas didelėmis raidėmis „WiFi Free Connection“ (jungimasis su bevieliu internetu nemokamas) priminė pasikeitusį laikmetį.

 Virtualus pasaulis tapo iššūkiu taip pat Lenkijos lietuvių bendruomenei

Ar internetas galutinai sužlugdys popierinę spaudą? Apie internetą šiandien net darželinukai galėtų daugiau už mane papasakoti. Jis tapo ne priemone gauti ar pasidalinti informacija, bet žmogaus kasdienio gyvenimo sudedamąja dalimi. Žinoma, apie tai jau parašyta daug mokslinių straipsnių ir disertacijų, todėl aš susiaurinsiu „tyrimo“ ratą. Viena iš tezių galėtų būti – internetas tapo iššūkiu taip pat Lenkijos lietuvių bendruomenei. Sakysite, banalus teiginys. Jeigu jis veikia kiekvieną narį, tai ir visą bendruomenę. Taip, tačiau bendruomenės gyvenime galioja šiek tiek kiti dėsniai. Bendruomenės susikuria tam tikrų bendrų vertybių ir siekių pagrindu. Kad tos bendros vertybės jungtų narius, būtina užtikrinti tarp jų gerą komunikaciją arba dalijimąsi informacija. Šiuo atveju ne antraeilį vaidmenį vaidina spauda. Ji ne tik informuoja apie įvykius, bet (kas labai svarbu) taip pat formuoja nuomonę. Kaip padaryti, kad keitimasis informacija ir nuomonėmis šiuolaikiniame pasaulyje būtų efektyvus? Ši dilema ne šiandien gimė. Žymiai anksčiau pradėta galvoti apie tai, kaip dar ilgai „Aušra“ bus spausdinama popieriuje? Ar ne metas keltis į virtualiąją erdvę? Ar tokiu atveju verta šalia portalo punskas.pl dar redaguoti „Aušros“ elektroninę versiją? Ar lietuvių bendruomenei nereikėtų pasirūpinti elektroninėmis duomenų bazėmis saugiuose serveriuose, kur būtų saugomi straipsniai, nuotraukos, ataskaitos, oficialūs raštai, elektroniniai laiškai, padėties analizės? Čia tik maža dalis kylančių klausimų. Kad tai aktualu, rodo kasdienis gyvenimas. Kiek teko girdėti, tiek portalas punskas.pl, tiek e-ausra.pl jau patyrė kibernetinių įsilaužimų, dėl kurių galėjo būti prarasti ilgus metus kaupti duomenys, straipsniai, nuotraukos, filmai… Šie duomenys – tai mūsų visų istorijos ir kultūros paveldas. Kitaip sakant, neįkainojamas turtas, kurį, tikiu, išsaugosime ir perduosime ateities kartoms.

Ar dar verta spausdinti „Aušrą“?

Ar dar verta spausdinti popierinius žurnalus, taigi ir mūsų „Aušrą“? Tai sudėtingas, bet labai aktualus klausimas. Priminsiu kai kuriuos istorinius faktus. Kai žmonės išrado radiją, nemažai spaudos magnatų dėjo daug pastangų, kad radijas neužsiimtų informacijos sklaida, o vien linksmintų žmones. Aišku, taip nenutiko. Radijas skleidė informaciją, tačiau popierinė spauda šią konkurenciją atlaikė. Vėliau pasirodė pirmieji televizoriai. Televizijos laidų rengėjai taip pat užsiėmė žinių skleidimu. Bet ir tada popierinė spauda neišnyko. Sulaukėme interneto. Jis tapo milžinišku informacijos kaupimo ir skleidimo įrankiu. Maža to, internete atsirado jau gerai mums pažįstamas radijas ir televizija (internetiniai). Taigi ar popierinei spaudai dar liko vietos šiame pasaulyje? Man atrodo, kad nėra aiškaus atsakymo. Ir taip, ir ne. Manau, kad popierinė spauda išliks tik tuo atveju, jeigu kaip ir anksčiau gebės prisitaikyti prie naujų sąlygų.

Pardavimo kiekiai ir prenumeratos kainos neišvengiamai keisis. Argumentas, kad tarp mūsų dar daug žmonių nesinaudoja kompiuteriais ar internetu, tampa vis mažiau įtikinamas. Ar svarbūs sentimentai, įprotis rankoje laikyti popierinį laikraštį? Be jokios abejonės, išliks tie žurnalai, kurie sugebės pateikti ne tik aktualią, bet ir kokybišką informaciją. Sakysite, kad tai akivaizdu ir nieko naujo nesugalvojau. Taip, tačiau realiame gyvenime tai sunku pasiekti. Visų pirma popierinių leidinių redakcijos, konkuruodamos su internetinėmis redakcijomis, stengiasi sukurti taip pat skaitmeninį žurnalo variantą. Šiandien daugelio popierinių laikraščių ar žurnalų viršeliuose, gerai matomoje vietoje, pastebėsite internetinės žurnalo versijos adresą. Tai naudinga leidiniui, kadangi palengvina konkurenciją dėl naujų skaitytojų paieškos. Dažnai tai, kas spausdinama popierinėje laikraščio versijoje, gerokai skiriasi nuo to, ką galima rasti internetiniame leidinyje. Kodėl? Todėl, kad labai dažnai popierinės ir elektroninės žurnalo versijų skaitytojai yra skirtingi. Nors juos jungia noras skaityti tą patį žurnalą, pritaria jo vizijai ir misijai, tačiau tai visai kiti žmonės (skaitytojai).

„Aušrą“ skaito ir tie, kurie nemoka lietuviškai skaityti

Štai jums paprastas pavyzdys. Statistikos duomenys rodo, kad skaitmeninės „Aušros“ (e-ausra) nuolatinių skaitytojų yra ne tik JAV, Kanadoje, Lenkijoje ar Lietuvoje, bet taip pat Kinijoje, Pietų Afrikoje, Islandijoje, Izraelyje, Portugalijoje, Švedijoje… Ir tai ne kompiuteriniai robotai, kurie dirba 24 valandas per parą, naršo internetą ir kartais iškreipia skaitomumo statistiką. Žinoma, dauguma skaitytojų tai ten gyvenantys lietuviai. Vargu ar šie skaitytojai prenumeruoja taip pat popierinį žurnalo variantą. Dabartinės technologijos leidžia analizuoti – kada, kaip dažnai ir kokio pobūdžio informacijos šie skaitytojai ieško. Tai vertinga informacija. Žinoma, čia jokia naujovė. Taip savo strategijas analizuoja ir dėlioja žiniasklaidos priemonės.

Be pateikiamos informacijos aktualumo, yra dar vienas itin svarbus veiksnys, kuris nulemia arba ateityje nulems laikraščio ar žurnalo likimą. Tai informacijos originalumas ir patikimumas. „Aušrą“ skaito ne tik lietuviai. Šį žurnalą aptinka ir tie, kurie nei žodžio nesupranta lietuviškai, tačiau interneto platybėse ieško informacijos, pavyzdžiui, apie Lenkijos tautinių mažumų ar istorinę politiką, „Suvalkų trikampį“, Lenkijos ar Lietuvos Bažnyčios istoriją ir pan. Pagal jų užklausas, „Aušrą“ suranda interneto naršyklės. Jiems nereikalingi vertėjai. Užtektinai gerai, labai greit ir nemokamai šį darbą atlieka internetiniai tekstų vertėjai (algoritmai).

Kas šiais laikais dar skatina pasiskaityti „Aušrą“? Informacija, kurią sunku aptikti kur nors kitur. Aktualijas ar įvykių kroniką rasti lengviau. Ji skelbiama kituose portaluose, įstaigų, kurių atstovai pas mus apsilanko, svetainėse ir pan. Sudėtingiau rasti aktualijų analizę, prognozes, situacijos aprašymus, pasvarstymus, komentarus, proginius pranešimus arba anksčiau niekur neskelbtus archyvinius dokumentus, nuotraukas, prisiminimus. „Aušros“ skaitytojų ratas nėra platus, todėl ji ir bando užpildyti tam tikrą siaurą informacijos nišą. Jos esamų ar būsimų skaitytojų akyse gali tapti šios informacijos originaliu ir patikimu šaltiniu.

Rašo apie įvykius, kurie dar neįvyko

Visi matome, kas vyksta šiuolaikinėje skaitmeninėje žiniasklaidoje. Informacija plinta žaibo greičiu. Tačiau tai nereiškia, kad ji visada patikrinta ir patikima. Maža to, vis dažniau ji sąmoningai iškreipiama norint pasiekti vieną ar kitą tikslą. Naujienų žinutės paskelbiamos praėjus vos 30 sekundžių nuo įvykio. Mat dažniausiai jos paruošiamos įvykiui dar neįvykus! Vėliau per 5 minutes kelis kartus tikslinamos ir taisomos, kartais paneigiamos. Taip dirba naujosios kartos žurnalistai. Tai nėra paprastas ir lengvas darbas, bet laikomasi griežto principo. Mat apie šios dienos įvykius rytoj jau niekas neskaitys. Rytoj bus daug naujų naujienų. Informaciją reikia paskelbti kuo skubiau. Galbūt todėl vis dar daug žmonių nenori galutinai atsisveikinti su popierine spauda. Tai ir yra jos šansas dar kurį laiką išlikti ir bandyti tobulėti.