Julijonos Pečiulienės kapas Kanadoje

Vytautas Pečiulis

Kiekvienais metais po Vėlinių išleidžiamuose „Aušros“ numeriuose randame kertelę „Išėję negrįžti“, kur aprašomi per metus iškeliavę į amžinybę žmonės. Man kilo sumanymas parašyti apie savo kraštiečius, likusius amžinai ilsėtis Kanadoje. Kanados lietuvių Anapilio sodyboje yra Šv. Jono lietuvių kapinės, kur palaidota daugiau kaip penki tūkstančiai tautiečių. Pažvelgus į paminkluose esančius įrašus, randamas gražus būrelis kilusiųjų iš Suvalkų trikampio. Labiausiai įstringa praeiviams netoli kapinių kelio esančio paminklo įrašas: „Kaip aš troškau ilsėtis Punsko kalnely, kur mano kapas žvelgtų į takelį, kuriuo vaikystėje vaikščiojau, o jaunystėje su vėjeliu skrajojau.“ Tai Julijonos Pečiulienės paminklo įrašas. Šį posmelį ji pati sukūrė ir dažnai kartodavo, kad nori atsigulti amžinajam poilsiui po gimtuoju dangum, prie savo vyro, tėvų ir protėvių.

Kiekvienam iš to krašto kilusiam atrodo, kad gimtinėje būtų geriau rasti vietą amžinajam poilsiui. Kapinėse apima jausmas, kad čia antroji Lietuva, nes dauguma palaidotųjų yra lietuviai. Esą ir svetimtaučių, bet tik todėl, kad šeima buvusi mišri. Kapinių taisyklės nurodo, kad svetimtaučiai gali būti čia palaidoti, jeigu vienas iš šeimos narių yra lietuvių kilmės.

Lietuvių kapines sumanė įsteigti prieš šešiasdešimt metų kun. Petras Ažubalis. Tai vienintelės lietuvių kapinės Kanadoje. Jos suplanuotos eilėmis visose sekcijose. Dviejų eilių paminklai susiglaudę užpakalinėmis pusėmis. Todėl visos eilės yra vienodos ir sklypai vienodai išskirstyti. Tarp eilių yra plotas, kur auga veja. Ji kapinių priežiūros darbininko esant reikalui nupjaunama, tad niekad neperauga ir tvarkingai atrodo. Jokių kapų kauburėlių Kanadoje nebūna, todėl plotas tarp eilių yra lygus. Prie paminklų yra leidžiami pusės metro platumo gėlių darželiai, kuriais rūpinasi palaidotųjų artimieji. Tarpuose tarp paminklų galima sodinti įvairius medelius, kurie esant reikalui apkarpomi. Pasenę ir jau nelabai gražūs medeliai pašalinami, pakeičiami naujais. Punskiečiai, kurie čia lankėsi ir matė kapines, gali nuodugniau papasakoti, kokį vaizdą jie susidarė ir kaip kapines įvertino.

Nemažai lietuvių yra nusipirkę sklypus ir iš anksto pasistatę paminklus. Laidojant vieną šeimos narių įsigyjama sklypus visai šeimai arba net giminei, taigi yra kapaviečių iki 10–12 sklypų, prie kurių pastatyti įvairaus didumo paminklai.

Šio straipsnio tikslas – aprašyti visus, kilusius iš Suvalkų trikampio, kurie atvykę į Kanadą rado geresnį gyvenimą, praleido čia dalį savo gyvenimo ir atsigulė amžinajam poilsiui lietuvių kapinėse.

Pirmutinė 1981 m. buvo palaidota Emilija Krakauskaitė-Zabulionienė, kilusi iš Žvikelių kaimo. Antroji tais pačiais metais – Anelė Vyšniauskaitė-Žėkiavičienė, kilusi iš Kreivėnų kaimo. Po dešimties metų, 1991-aisiais, mirė Elena Staskevičiūtė-Tolvaišienė, kilusi iš Trakiškių kaimo. Tais pačiais metais palaidota Julija Goberytė-Kmieliauskienė, kilusi iš Paliūnų kaimo. Būdama jauna našlė, atvyko su dviem mažamečiais sūnumis, Kanadoje ištekėjo ir tapo Mikalauskiene. Praėjus keletui metų, 1994-aisiais, mirė Anelė Adukauskaitė-Rickevičienė, kilusi iš Punsko miestelio. Dvejiems metams praslinkus, 1996-aisiais – Magdalena Sankauskaitė-Pargauskienė, kilusi iš Rašačių (dabar Skarkiškių) kaimo. Tų pačių metų pabaigoje amžinybėn iškeliavo Julijona Zimnickaitė-Pečiulienė, gimusi Burokuose, būdama našlė su dviem vaikais 1960 m. atvykusi į Kanadą iš Pelelių kaimo. Apie jos sukurtą įrašą paminkle rašoma straipsnio pradžioje. Tai buvo vyriausia lietuvė, kilusi iš Punsko parapijos, tuomet ilgiausiai išgyvenusi Kanadoje. 1997 m. mirė Julija Cirušytė-Liutkienė, kilusi iš Kampuočių kaimo.

Magdalena Rėkaitė-Kniukštienė, kilusi iš Šlynakiemio kaimo, šį pasaulį paliko 2001 m. 2003-iaisiais mirė pirmas vyriškis Kastantas Cirušis iš Kampuočių kaimo – Julijos Liutkienės brolis. Jie buvo pirmieji iš tos pačios šeimos, brolis ir sesuo, amžinai besiilsintys lietuvių kapinėse. Praslinkus dvejiems metams, 2005-aisiais, nesulaukęs penkiasdešimties, amžinybėn iškeliavo Vitas Valinčius, kilęs iš Šlynakiemio kaimo, prieš atvykdamas į Kanadą gyvenęs Seinuose. Tais pačiais 2005 m. sulaukusi pirmo anūko mirė Ona Sikorskaitė-Dzemionienė, kilusi iš Skarkiškių kaimo. Į Kanadą ji atvyko su vyru iš Valinčių kaimo. Ona Jasianauskaitė-Marcinkevičienė, kilusi iš Šlynakiemio, palaidota 2006 m. 2008-aisiais sudrebino visus trikampiečius žinia, kad būdama 63 metų mirė Anelė Paznėkaitė-Pajaujienė. Ji buvo pamaldi. Dievas turbūt išklausė jos maldos, kai sunkia liga susirgo dukra. Mat ji išgijo ir gyvena. Kalbama, kad jos maldavimai buvo išgirsti ir Dievas leido jai pasikeisti gyvenimu su jauna dukra. Visą straipsnį skaitykite „Aušros“ 6 Nr.

Nuotraukose:

Dalis lietuvių kapinių su kryžių kalneliu šalia koplyčios. Čia pradėjo kryžius statyti Suvalkų trikampio lietuviai, o vėliau visuomenė ėmė statyti įvairiomis intencijomis. Dešinėje Kanados šaulių organizacijos 1988 m. pastatytas „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ – Lietuvos Nepriklausomybės 60 metų sukakties proga.