1991 m. „Aušros” viršelis

Petras Maksimavičius

Praėjus beveik 30 metų, Vilniaus apygardos teismo kolegija paskelbė nuosprendį baudžiamojoje byloje dėl 1991-ųjų metų sausio mėnesio įvykių. Tų metų sausio 13 dienos naktį, sovietų kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą ir Radijo ir televizijos pastatą, žuvo keturiolika žmonių, 32 sunkiai sužeisti, dar per tūkstantį buvo kitaip sužaloti. Visi 67 kaltinamieji 2019 m. kovo 27 d. pripažinti kaltais.

Daugelis mūsų prisimename to meto įvykius. Jie pakeitė Lietuvos likimą, tačiau taip pat paveikė Lenkijos lietuvių bendruomenę. Vartydami ano meto įvykių kronikas pastebime šio krašto lietuvių susitelkimą ir bendrumą su okupacijai besipriešinančiais Lietuvos piliečiais. Tai nebuvo vien spoksojimas į televizorių ekranus. Tai buvo konkretūs veiksmai, kurių ėmėsi Seinuose, Punske, Suvalkuose ir kitur Lenkijoje gyvenantys lietuviai: piketai prie Rusijos ambasados, peticijos, laiškas JAV prezidentui… Drįsčiau sakyti, kad tai buvo stiprios ir atkaklios bendruomenės balsas. Apie tai parašysiu vėliau. Grįžkime prie neseniai paskelbto Vilniaus teismo nuosprendžio.

Kaip jau minėjau, kovo 27 d. Vilniuje paskelbtas istorinis teismo sprendimas, kuris parodo, jog Lietuvos valstybė neužmiršo savo gynėjų ir įvardijo bent dalį tų, kurie 1991 m. bandė įvykdyti karinį perversmą. Žinoma, galima diskutuoti, kodėl taip ilgai šis tyrimas užtruko. Matyt neklysta tie, kas sako, jog Rusija ir jos tarnybos dėjo daug pastangų, kad tyrimas būtų stabdomas arba niekada nesibaigtų. Tikriausiai teisūs taip pat tie, kas sako, jog jaunajai, vidinių politinių konfliktų draskomai ir iš išorės įtakojamai valstybei buvo sudėtinga šį tyrimą vykdyti. Nebuvo nei patirties, nei pakankamų galių išreikalauti teisinės pagalbos iš kitų, ypač priešiškai nusiteikusių valstybių. Tačiau buvo ir laimėjimų. Vienas jų – gebėjimas iš Maskvos parsivežti daug su šia byla susijusių reikšmingų dokumentų. Kitas – Lietuvos specialiųjų tarnybų sėkmingos operacijos. Vienos jų metu Baltarusijoje buvo sučiuptas ir slapčia, paprastu automobiliu į Lietuva pargabentas vienas iš Sausio 13-osios įvykių organizatorių M. Burokevičius.

Vis dėl to, daug metų sunkiai sekėsi tirti šią bylą. Apmaudžiai elgėsi ir kai kurios sąjungininkės, Europos Sąjungos valstybės, kurios atsisakydavo Lietuvai išduoti jos teisėsaugos institucijų ieškomus Sausio 13-osios įvykių organizatorius. Nepaisant to, 2019 m. pradžioje pasiektas svarbus sprendimas. Jis svarbus ne tik istorine prasme. Ano meto įvykių aukų artimieji ilgai laukė teisinio įvertinimo. Teismo sprendimas stiprina Lietuvos valstybingumą. Jis svarbus ir tarptautine prasme, kadangi tarptautinei bendruomenei rodo aiškią ir nuoseklią Lietuvos poziciją, kaip vertinami praeities įvykiai ir kokiomis vertybėmis Lietuva vadovausis ateityje. Tai ypač svarbu, kai prisimename panašaus pobūdžio įvykius kitose šalyse, kai daug didesnės ir stipresnės valstybės nesugebėjo pasipriešinti išorės įtakai ir pradėtų tyrimų niekada nebaigė.

Vilniaus teismas, buvusį KGB karininką M. Golovatovą už akių nuteisė 12 metų laisvės atėmimo bausme. Jis vadovavo KGB „Alfa“ būriui, šturmavusiam Vilniaus televizijos bokštą. Tanko borto vadui N. Astachovui skirta 14 metų laisvės atėmimo bausmė. Panašios bausmės skirtos ir kitiems, kurie tiesiogiai dalyvavo karinėje operacijoje. Daugeliui jų bausmės skirtos už akių, kadangi Lietuvos teisėsaugos institucijoms kol kas nepavyko jų sulaikyti. Tačiau, įsiteisėjus šiam nuosprendžiui, atsiras teisinis pagrindas išduoti Europos arešto orderį ir pradėti kaltininkų paiešką.

Žinoma, šis nuosprendis nebaigia teisinio Sausio 13-osios įvykių nagrinėjimo. Ligi šiol, pavyzdžiui, teisiškai neįvertintas buvusio Sovietų Sąjungos vadovo M. Gorbačiovo vaidmuo šiuose įvykiuose ir jo atsakomybė. Ateityje gali paaiškėti ir daugiau naujų faktų, kurie leis dar geriau susipažinti su anų laikų istorija.

Lenkijos lietuviai 1991 metais taip pat išlaikė istorijos egzaminą

„Aušroje“ jau esu rašęs, kad šio krašto studentai, kuriems 1991 m. teko mokytis Lietuvoje, tapo tiesioginiais anų įvykių liaudininkais. Ne tik Sausio 13-osios įvykiai, bet visa tai, kas vyko prieš ir po šių įvykių, liks atmintyje visą likusį gyvenimą. Tai buvo istorijos pamoka, kurią galima patirti tik vykstant didžiulės, europinės ar pasaulinės reikšmės įvykiams. Ne dažnai pasitaiko tokių geopolitinių procesų, todėl ir ne visiems likimas leidžia patirti tokių pamokų.

Mitingas Varšuvoje

Labai graži ir solidi buvo šiame krašte gyvenančių lietuvių reakcija. Mūsų bendruomenės lyderiai sugebėjo ne tik sutelkti visuomenę, bet ir Lenkijos lietuvių vardu atlikti reikšmingų žingsnių. Žvelgiant iš šios dienos perspektyvų, galima būtų teigti, kad tai buvo natūrali, solidarizavimosi su Lietuva reakcija. Bet, ne tik. Materialinės paramos, kuro, vaistų ar kitų priemonių rinkimas ir vežimas per sieną buvo svarbus taip pat simboline prasme. Šios akcijos buvo reikalingos ne tik Lietuvai, bet ir pačiai Lenkijos lietuvių bendruomenei. Jos, kaip senais gerais laikais, sutelkė bendruomenę bendrai idėjai, sustiprino tautinį ryšį ir pasididžiavimą savo kilme.

Buvo dar keli, nepaprastai svarbūs dalykai, kurie rodė bendruomenės brandumą. Tai politinis veikimas. Savaime aišku, kad ne viską žinau ar galiu žinoti, kokie buvo daromi žingsniai Lenkijos institucijose ar bendraujant su Lenkijos politikais. Tokių būta nemažai. Vėlgi, ši aktyvi veikla buvo svarbi ne tik Lietuvai, bet ir pačiai Lenkijos lietuvių bendruomenei. Didino jos prestižą, aiškiai rodė kokiomis vertybėmis ir politinėmis nuostatomis vadovaujasi lietuvių tautinė mažuma Lenkijoje.

Tuomet rašomos ir įvairioms institucijoms siunčiamos peticijos nenuėjo užmarštin – jas ir ateityje nagrinės istorikai, gal net stebėsis, kaip tokia maža lietuvių bendruomenė gebėjo operatyviai surengti mitingus ar protesto akcijas ne tik Punske, bet ir Varšuvoje, prie Sovietų Sąjungos ambasados. JAV ambasados atstovams įteikė Lenkijos lietuvių kreipimąsi į JAV prezidentą J. Bušą. Jame rašė: „Jums, didžiųjų Amerikos Valstijų didžiam Prezidentui rašo mažos lietuvių tautos Lenkijoje gyvenantys atstovai – žmonės maži, betgi kartu su visa tauta patyrę didį sielvartą. (…) Prezidente! Nepakartokite 1945 metų klaidos. Tiesdami Lietuvai pagalbos ranką, suteiksite vilties ir ponui Jelcynui, padėsite ir rusų tautai…“.

Ir dar vienas, mano manymu, svarbus to meto įvykių aspektas. Sausio 13-osios įvykiai neliko be atgarsio Seinuose, kur tautiniai santykiai buvo įtempti, o požiūris į lietuvius nedraugiškas. Nepaisant to, kad įvyko keli incidentai – išniekinti lietuvių tautiniai simboliai, nuplėštos gedulo juosta perrištos Trispalvės, vis dėl to atsirado nuovoka, kad laikai keičiasi ir kad jau niekada nebus taip, kaip anksčiau būdavo. Tokį signalą seiniškiams jau antrą kartą iš Lomžos atvežė vyskupas J. Paetzas, lietuviams ir lenkams Seinų bazilikoje atnašavęs šv. Mišias už Sausio 13-osios aukas. Bučiuodamas gedulo kaspinu perrištą Trispalvę parodė ne tik pagarbą kovojančiai Lietuvai, bet ir tai, kad metas keistis, ruoštis naujam gyvenimui. Sakė, kad jau netolimoje ateityje Seinų gyvenimas bus glaudžiai susijęs su kaimyniškai draugiška ir nepriklausoma Lietuva. Jis neklydo.