Jurgita Stankauskaitė

Jurgita Stankauskaitė

Laisvai samdomas darbuotojas (laisvasis, neetatinis, savarankiškai dirbantis darbuotojas, vykdantis individualią veiklą – red.) – dar vadinamas „freelanceriu“ (iš anglų kalbos). Pastaroji sąvoka visuomenėje vartojama daug dažniau. Sakoma, kad geriau skamba, todėl ne itin noriai pavartojamas lietuviškas atitikmuo. Taip pat sakoma, kad „freelanceris“ – nelabai suprantama sąvoka, ypač vyresniajai kartai, ir atvirkščiai – kalbantis su jaunimu apie laisvai samdomus darbuotojus, jie ne iš karto supranta, kas turima omenyje. Būtina paminėti keistą dalyką, jog yra tekę ir trisdešimtmečiams aiškinti, kas yra „freelanceris“, nors jau keliolika metų laisvai samdomų darbuotojų skaičius tik auga. Statistika pranašauja, kad iki 2020 metų jie sudarys 40 procentų darbo rinkos (pasaulio mastu). Ar tokių yra mūsų krašte? Tikrai yra. Vieni jų dalį laiko leidžia darbovietėse, kuriose dirba ne visu etatu, kiti nedirba pagal darbo sutartį – visiškai atsiduoda laisvai samdomo darbuotojo veiklai.

Kaip tapti laisvai samdomu darbuotoju?

Nuvilsiu, bet tikslaus atsakymo į šį klausimą nėra, nors pati laisvai samdoma darbuotoja tapau dar būdama studentė – viskas prasidėjo nuo vieno užsakymo, kurį pavyko gana neblogai atlikti, todėl su užsakovu ir toliau bendradarbiavau. Kuo tokia veikla skiriasi nuo vadinamojo „paprasto darbo“? Laisvai samdomas darbuotojas nedirba etatinio darbo, nėra sudaręs terminuotos arba neterminuotos darbo sutarties, paprastai dirba nuotoliniu būdu, neturi viršininko, kuriam privalo atsiskaityti. Laisvai samdomas darbuotojas renkasi su kuo, kaip, kada ir kiek dirbs. Iš tikrųjų gali turėti kelis darbdavius, kurie užsakymus siunčia labai nereguliariai. Darbo gali būti visą mėnesį per akis arba… jo nebūti ištisas savaites. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad toks darbo būdas yra idealus, tad kodėl vis dar tiek žmonių tūno darbovietėse? Deja, ne viskas auksas, kas auksu žiba.

Tiesa yra tokia, kad ne visi galime ar galėsime tapti laisvai samdomais darbuotojais. Tam būtinas didelis ryžtas, ritmiškumas, perfekcionizmas, noras savarankiškai tobulintis, nuolat augti, kūrybiškumas. Taigi labai visko daug. Galima sakyti, kad laisvojo darbuotojo galvoje telpa smulki įmonė su viršininku, bent penkiais darbuotojais ir buhaltere – viską privalo atlikti pats, bent jau pačioje pradžioje, kol įgyja reikiamos patirties. Toks asmuo priverstas išsiugdyti drausmę – žinoti ko nori, objektyviai vertinti situaciją, ramiai priimti kliūtis ir ieškoti geriausių jų sprendimo būdų, mokėti planuoti ir veikti pagal planą, nepasiduoti aplinkos įtakai, kuri labai greitai gali išblaškyti, tikėti savo idėjomis ir griežtai jų siekti. Mano nuomone, laisvai samdomo darbuotojo veikla lengviausiai pažeidžiama dėl stiproko aplinkinių neigiamo poveikio, ypač jų skeptiško požiūrio į dirbantį namuose, nes „koks ten tas tavo darbas, jeigu sėdi namuose?“.

Požiūris į laisvai samdomus darbuotojus

Pati esu laisvai samdoma darbuotoja ir šiai veiklai skiriu bent pusę savo laiko, kitą atiduodu rašydama „Aušrai“. Ne kartą, tiksliau – keliasdešimt kartų teko girdėti keistą pašalinių požiūrį į mano darbą: juk keistokai atrodo jaunas žmogus, pasakojantis, kad dirba prie virtuvės stalo (ne didžkukulius lipdo!). „Kaip tai nereikia važiuoti į darbovietę?“ – sulaukdavau surauktų antakių klausimo. Tiesiog. Mano darbo vieta yra ten, kur kompiuteris ir internetas. Na, ir stalas. Užtektinai prisidirbau su kojas deginančiu nešiojamuoju kompiuteriu – niekam nelinkėčiau spoksoti į ekraną suriesta nugara ir skaudančiu sprandu. Gaila sveikatos! Taip pat labai dažnai teko pajusti aplinkinių ironišką žvilgsnį, kurie mano, kad darbas namuose yra kaip atostogos – niekur nereikia ruoštis, važiuoti, turi laiko nuveikti šimtus kitų darbų: pietus išvirti, namus išblizginti, nosį pakrapštinėti… Džiaugiuosi, kad toks požiūris pamažu keičiasi, jaunoji karta ir galimybės auga, įvairėja darbo būdų. Teko kalbėtis su keliais jaunais žmonėmis, kurie labai mielai pasidalijo nuomone apie laisvai samdomo darbuotojo darbą. Visi jie kiekviename darbe įžvelgė ir teigiamų, ir neigiamų dalykų. Taip ir turi būti. Sakoma, kad vadinamoji „normali darbovietė“ siejama su griežtu dienos ritualu: kas rytą kelkis, gražiai apsirenk, paisyk aprangos kodo, laiku atvyk į darbą (automobiliu arba viešuoju transportu), susikaupk darbui, spėk papietauti per pietų pertrauką ir „grįžus po pietų, tavo darbingumas tikrai suprastėja“. Namuose dirbantis laisvai samdomas darbuotojas „keliasi kada nori ir sėda prie darbo“, dirba konkretų darbą, rūpinasi jo kokybe, „nes už tai gauna pinigus“, ir pats atsako už tai, ar jo darbdavys dar norės jo paslaugų. Kiek jis turės laisvo laiko, kiek užsidirbs gyvenimui, priklausys tik nuo jo paties – jis ieško darbo, iš anksto daug planuoja ir derina. „Manau, kad žmogus, nepratęs dirbti namuose, pirmiausia turi labai daug padirbėti, kad vėliau išmoktų dirbti. Kažkam gali atrodyti, jog kas čia tokio, bet juk neini į darbą ir neišeini iš jo viską palikęs darbovietėje – dirbi namuose ir pats privalai susiplanuoti visą dieną. Turi būti beprotiškai geras organizatorius“, – kalbėjo jaunuolis, kuris mieliau rinktųsi etatinį darbą ne namuose. Būdamas labai komunikabilus, mėgstantis bendrauti su kitais, negalėtų dirbti užsidaręs savo kambaryje. Jam patinka aplinka darbovietėje, jaučia, kad tik joje galįs tobulėti, tačiau neatmeta galimybės užsiimti papildoma veikla ir prisidurti prie atlyginimo, pavyzdžiui, atostogoms.

Kalbant apie atostogas, turbūt lengviau į jas ištrūkti laisvai samdomam darbuotojui, kuris be vargo gali „pasiimti atostogų“ ir išskristi, pavyzdžiui, į tolimą Aziją.

Antrasis pašnekovas pasidalijo ir vienokia, ir kitokia patirtimi – yra ragavęs visokio darbo. Pirmuosius pinigus uždirbo tapęs laisvai samdomu darbuotoju, nes „ieškojau darbo ir tai buvo laisvo laiko užpildymas naudinga veikla – kodėl nepabandyti? Pradirbau taip kelis mėnesius, po to atsirado darbas visu etatu, bet „freelancint“ nenustojau. Vis pasitaikydavo vienas kitas užsakymas, tad leidau sau papildomai padirbėti“. Jis pabrėžia dar vieną labai svarbų aspektą, kad dirbant namuose, nebūtinai dirbama tik namų ribose. Galiu tai tik patvirtinti savo patirtimi. Juk visi mano sukurti tekstai negali tiesiog atsirasti iš niekur, atkeliauti iš virtuvės garų – reikia išeiti ir domėtis, tirti, kalbėtis su pasauliu. „Svarbu atskirti gyvenamąją nuo darbo erdvės, o kai namuose neturi tik darbui skirto kambario, sunku pasiekti psichologinį komfortą, kai nesi darbe. „Freelancindamas“ esi nepriklausomas, bet pradžioje užtrunka, kol randi savo darbo ritmą“. Vieni gali dirbti tik naktį, nes nakties tyla ir ramybė skatina kūrybiškumą, o kitiems tamsioji paros dalis – šventas miego laikas. Vėlgi dirbant visu etatu „viskas kaip ir užtikrinta, tiesiog ateini ir dirbi, bet daugeliu atvejų darai kažką, ko nenorėtum daryti“. Dažnai žmonės nori turėti virš galvos „pakibusį“ viršininką. Atseit, tai teikia motyvacijos, kurios namų aplinkoje neįmanoma pasiekti. Iš dalies tai tiesa, kadangi nuotolinė veikla neretai reikalauja savęs plakimo, prisivertimo imtis darbo, nors čia pat už lango atsiranda daug malonesnių pagundų arba pašalinių prašymų padaryti tą ar aną, nes „juk sėdi namie, gali padaryti, o savo nudirbsi vėliau“. Sakoma, kad laisvai samdomam darbuotojui ne taip sunku susikaupti darbui, nes jis daro tai, ką mėgsta, neretai darbas prilygsta jo aistrai. O aistra reikalauja nuolat augti, tobulėti. Ją ugdyti padeda kursai ir mokymai, kurie, dirbant etatinį darbą, užtikrinami, suplanuojami ir nereikia dėl jų sukti galvos. Dirbančiam namuose visa tai krenta ant jo paties pečių.

Kuo užsiima laisvai samdomas darbuotojas?

Dažniausia „freelanceriais“ tampa tie, kuriems pagrindinė darbo priemonė yra kompiuteris, pvz., grafikai, tekstų (reklamos) kūrėjai, vertėjai, korektoriai, žurnalistai, IT srities atstovai, tinklalapių kūrėjai, fotografai. O štai keletas specialybių, kurių atstovai didžiąją darbo dalį praleidžia ne prie ekrano, kadangi pagrindinė veikla – darbas su žmonėmis, tiesioginis bendravimas akis į akį: asmeniniai treneriai, vadovai ugdytojai (angl. coucher), psichologai, mokymų vadovai. Vis dėlto labai dažnai jie neišsiverčia ir be virtualaus gyvenimo: rašo tinklaraščius, siūlo patarimų, rašo motyvuojančius tekstus. Tai tik dalis specialybių, kurios šiais laikais yra populiariausios, ir tai tik kruopelė laisvai samdomo darbuotojo veiklos paveikslo, kuris laikui bėgant kinta, nes kiekvienas darbas – nenustojamas procesas.