Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Per žiemą pasiilgome gyvybės, todėl nenuostabu, kad džiugina kiekvienas grįžęs gandras ar krykštaujanti gervė, pražydusi žibuoklė ar prasiskleidęs krokas. Bundanti gyvybė teikia vilties, energijos, nors dažnai jos trūksta pavasarį – kai kūnas dar neprisitaikęs prie aktyvesnio gyvenimo, kai šitaip trūksta saulės spindulių. Pavasaris – dainomis ir poetų posmais gausiausiai apipintas metų laikas. Ir štai jis atėjo! Tad sveikinu su pavasariu, kaitria saule, gera nuotaika ir artėjančiomis šv. Velykomis. Velykos – pati didžiausia šventė, simbolizuojanti prisikėlimą, atgimimą, atsinaujinimą, apsivalymą. Jėzus keliasi iš numirusiųjų, kaip ir visa gamta. Tad linkiu Jums, mieli skaitytojai, kad į savo sielas įsileistume daugiau saulės spindulių ir tyresnio oro, daugiau džiaugsmo ir vilties, dalintumės šypsenomis ne tik su artimaisiais, bet ir sutiktais žmonėmis.

Šia optimizmo gaidele atiduodame į Jūsų rankas 7 „Aušros“ numerį.

Jame tradicinis prelato E. Putrimo velykinis sveikinimas, E. Pakutkienės užrašytas pasakojimas apie velykinius papročius mūsų krašte. Tačiau labiausiai norėčiau paraginti paskaityti P. Maksimavičiaus straipsnį apie sausio 13-osios bylos nuosprendį. Autorius pasakoja, kaip baigėsi tiek metų užsitęsusi ir ypač svarbi lietuvių tautai byla, prisimena Lenkijos lietuvių laikyseną anų įvykių akivaizdoje. Nejučiomis imi lyginti šiandienos mūsų bendruomenę su anuometine. Praėjo beveik 30 metų – pasaulis ir mūsų bendruomenė labai pasikeitė: užaugo nauja karta, kuriai norėtųsi palinkėti, kad netektų laikyti Sausio 13-osios egzaminų, bet ir norisi tikėti, kad laisvė išugdys anuometinės brandos visuomenę.