Kilimas „Anapilis“

Vytautas Pečiulis

Nors pasiekė liūdesinga žinia, kad Punsko krašte mirė Anelė Maksimavičienė, vis dėlto dėkojame Visagaliui, kad leido Jai sulaukti garbaus amžiaus. Ilgiausią Punsko krašto istorijoje amžių nugyvenusi Velionė paliko didelį kraitį ir tautodailės skrynioje, tad kilo mintis jį tinkamai įamžinti, nes Velionė žymių pėdsakų įspaudė ne tik Punsko krašte, bet ir Kanados lietuvių gyvenime.

Kas Ją sieja su „Anapilio“ lietuvių sodyba? Čia yra likęs žymus jos tautodailės palikimas. Tuometis klebonas kun. Petrui Ažubalis, vadovavęs „Anapilio“ sodybos statybos darbams, baigus pagrindinį pastatą, sumanė, kad neprošal būtų ant didelės sienos prie pagrindinio įėjimo pakabinti ką nors iš lietuviško meno. Sumanytam projektui apsvarstyti pasikvietė Kanadoje gyvenančius žinomus tautodailininkus Antaną ir Anastaziją Tamošaičius. Antanas Tamošaitis parengė brėžinį ir pasiūlė kabinti kilimą „Anapilis“. Kun. Petras Ažubalis mielai tokiam sumanymui pritarė, tad jam įkūnyti reikėjo rasti šią sritį išmanantį žmogų. Tautodailininkas prisiminė savo buvusią mokinę Anelę Maksimavičienę iš Suvalkų trikampio, su kuria bendravo. Dailininkas prisiminė jos gabumus, kai ji mokėsi prieš karą okupuotame Vilniuje – pastebėjo Jos gebėjimą tobulai derinti spalvas, austi puikius kilimus ir paruošti reikalingus dažus. Pasiūlius šį projektą įgyvendinti Anelei Maksimavičienei, Ji sutiko atvykti ir padėti austi kilimą. Į Kanadą atvykusią Anelę Maksimavičienę teko apgyvendinti arčiau darbo vietos, nes Tamošaičiai gyveno netoli Kingstono, už kelių šimtų kilometrų nuo Toronto. Ją globoti ėmėsi Angelė ir Sigitas Kazlauskai, gyvenę Oukvilio miestelyje, apie dvidešimt kilometrų nuo „Anapilio“ sodybos. Pirmiausia teko paruošti ir reikalingomis spalvomis nudažyti siūlus, o jų buvo labai daug, nes sumanytas trijų metrų pločio ir penkių metrų ilgio kilimas. Kazlauskų namo rūsys virto Anelės Maksimavičienės dirbtuvėmis, kuriose Ji ištisas dienas gamino siūlų dažus. Anelės Maksimavičienės stropiai atliekami dažymo darbai užtruko apie du mėnesius.

Pagaminus ir „Anapilyje“ įtaisius tinkamo dydžio stakles, Anelė Maksimavičienė su pagalbininkėmis ėmėsi apmatų. Kilimo audimo darbams vadovavo Angelė Kazlauskienė, bet ji negalėjo šiam darbui skirti viso savo laiko, nes su vyru dirbo savo odontologijos kabinete, tad ryte ji atveždavo A. Maksimavičienę, kuri visą dieną audė su pagalbininkėmis, o vakarais savo darbus baigusi Angelė Kazlauskienė ir Anelė Maksimavičienė toliau ilgas valandas leido ausdamos. Dailininkai Tamošaičiai dažnai atvykdavo pasižiūrėti, kaip vyksta jų projektas. Audžiant talkino „Anapilio“ moterų būrelio, Lietuvių tautodailės instituto narės ir daugelis kitų asmenų. Iš viso pasikeisdami dirbo 37 asmenys – daugiausia Antanas ir Genovaitė Spranaičiai, kurie išaudė apie pusę kilimo. Kilimą su 453 600 mazgų išausti užtruko dvejus metus. Suskaičiuota, kad padėję austi iš viso skyrė per šešis tūkstančius valandų. Daugiausia pradedamųjų darbų nudirbo Anelė Maksimavičienė: ant staklių sumetė metmenis, ilgas valandas audė. Įpusėjus austi, Jai prireikė grįžti į gimtinę – apie kelionę gražiai 2019 metų pirmame „Aušros“ numeryje papasakojo Jos anūkės.

1981 metais kilimas iškilmingai atidengtas, tačiau jo sumanytojas kun. Petras Ažubalis, miręs 1980 metų vasarą, jo jau neišvydo. Į atidengimo iškilmes atvyko menininkai Antanas ir Anastazija Tamošaičiai, tikroji lietuvių draugė Misisogos burmistrė Hazel McCallion, visi padėję austi ir gausus būrys lietuvių. Jose nebuvo Anelės Maksimavičienės, kuri anksčiau išvyko į Suvalkų trikampį, bet Jos triūsas ir pastangos išliko Anapilyje kabančiame kilime.

2018 metų pabaigoje mirusi Anelė Maksimavičienė paliko didžiulius tautodailės lobius. Visi Ją pažinoję prisimena tikrą lietuvę, gerbusią lietuvybę ir kovojusią už lietuvių teises okupuotame krašte. Nepakeičiama tautodailės kūrėja ir dainininkė, ištikima tautai ir tikėjimui. Maždaug prieš dešimt metų, lankydamiesi gimtinėje, viešėjome ir Jos namuose. Labai gražiai sutvarkyta aplinka ir Ji, kuri džiaugėsi viskuo, ką tik parodydavo. Mirus vyrui, gyveno viena. Dukros dažnai Ją lankė su šeimomis, padėdavo tvarkyti aplinką. A. Maksimavičienė pasakojo, kad vasarą gyvena labai maloniai: prižiūri daugybę gėlių, kurių sėklų parsivežė iš Kanados. Jos gėlynas buvo gražiausias apylinkėje, nes jame augo daug nematytų gėlių. Darže augino visokių daržovių, kurių užtekdavo ir sau, ir dukrų šeimoms. Pasakojo, kaip Jai smagu vasarą: pasikalba su gėlėmis, prižiūri jas, tvarkosi darže, todėl nenuobodu. Žiemą daug nuobodžiau, sėdint namuose dienos sunkiai slenka, bet viltingai laukia pavasario. Paskutinį kartą lankantis gimtinėje prieš trejus metus, Velionei buvo per šimtą metų – teko Ją sutikti sekmadieniais mišiose.

Velionė lietuvių gyvenime paliko reikšmingų pėdsakų, kuriuos ateities kartos ilgai minės. Tebūna lengva gimtojo krašto, kuriam Ji skyrė savo gyvenimą, žemė.

Nuotraukose:

1. Šimtametė Anelė Maksimavičienė su savo artimiausiu draugu katinėliu.
2. Kilimo „Anapilis“ metmenys: Anelė Maksimavičienė (viršuje) ir Anastazija Tamošaitienė.
3. Kilimas „Anapilis“ didžiosios salės prieangyje.