seminaro dalyviai

Irena Gasperavičiūtė

Gyvendami Suvalkų trikampyje ne kartą esame girdėję apie Gervėčių ir Pelesos kraštą. Gal logiškiau būtų rašyti Gervėčių ir Pelesos kraštus, mat pelesiškiai norėdami apsilankyti Gervėčių vienoje gražiausių Baltarusijoje katalikų bažnyčioje turi sukarti daugiau kaip pusantro šimto kilometrų. Galėtų trumpinti kelią, bet tuomet turėtų dukart kirsti Lietuvos ir Baltarusijos sieną. Beje, nuo 1996 įkūrus Rimdžiūnuose lietuvišką mokyklą, kalbant apie Baltarusijos lietuvius dažniau išgirsi šį vietovės pavadinimą, ne Gervėčius. Vis dėlto mokykla yra itin svarbi krašto bendruomenei, kuo ne kartą įsitikino ir Lenkijos lietuviai. Mokykla – ne tik svarbi, bet istoriškai jau patvirtinta, kad nulemia lietuvių bendruomenės išlikimą. Š. m. kovo 26–28 dienomis apie lietuvių kalbos mokymą užsienio lietuviškose mokyklose kalbėta Užsienio lietuvių bendrojo ugdymo įstaigų vadovų ir lietuvių kalbos mokytojų kvalifikacijos tobulinimo seminare Pelesoje.

Šie metai paskelbti Pasaulio lietuvių metais. Ta proga doc. Norbertas Černiauskas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas, seminare skaitė paskaitą apie Pasaulio lietuvių bendruomenės istoriją. Paminėjo, kad šiais metais sukanka 150-osios metinės nuo pirmosios masinės lietuvių emigracijos. Pranešėjas atkreipė dėmesį, kad iki šiol Lietuvos istorijos mokyklų vadovėliuose išvis nėra etninių žemių ir emigracijos istorijos, nebent A. Šapokos redaguotame 1936 m. (!) vadovėlyje. O tai esminė lietuvių tautos dalis. Beje, istorikas kėlė klausimus, kas Lietuvai yra litvakai ar po Antrojo pasaulinio karo į Lenkiją repatrijavę Lietuvos lenkai. Ar tai irgi Lietuvos dalis? Užsienio lietuvio tapatybės apibrėžimas buvo vienas esminių istoriko keliamų klausimų.

Vilma Leonavičienė, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Lietuvių kalbos ir kultūros centro direktorė, kalbėjo lietuvių kalbos mokymo klausimais, supažindino su keletu naujų inovatyvių mokymo metodų. Užsienio mokyklų lietuvių kalbos mokytojai pasidalijo savo darbo patirtimi bei papasakojo apie esamas gimtosios kalbos mokymo sąlygas savo šalyse. Aišku, lietuvių kalbos mokymą didžiąja dalimi nulemia aplinka, tačiau svarbu ir mokytojo asmenybė, taikomi mokymo metodai. Kiekvienas dirba kitaip, pavyzdžiui Maskvos Jurgio Baltrušaičio mokyklos lituanistė savo darbe mėgsta naudoti mokyklos netradicines erdves, Briuselio II Europos mokyklos pradinių klasių mokytojas į klasę neina be muzikos instrumento. Pasako jo, per muziką vaikai daugiausia visko išmoksta, taigi prie gitaros vaikai su mokytoju dainuoja daineles mokydamiesi abėcėlės ar dvibalsių. Seinų mokyklos mokytoja, šio teksto autorė, kalbėjo, kaip mokydama bendrinės kalbos pasitelkia namuose vaikų išmoktą gimtąją tarmę, beje, istorinė kultūrinė Seinų aplinka irgi padeda mokytis lietuvių kalbos, literatūros ir kultūros istorijos.

This slideshow requires JavaScript.

Pelesos mokykloje praleidome visą trečiadienį (kovo 26 d.). Tą dieną čia nebuvo pamokų – mat vaikams pavasario atostogos, tačiau jie buvo atvykę mums pakoncertuoti. Mokiniai puikiai šoko, dainavo, deklamavo lietuvių poetų eiles. Seminaro dalyviai smalsiai ir su malonumu lankė mokyklą. Beje, į akis krito tobula tvarka. Matosi seniai mums pažįstamo direktoriaus Jono Matiulevičiaus tėviška globa ir rūpestis mokykla. Seminare dalyvavo ir mokyklų vadovus bei lituanistus sveikino Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kancleris Tomas Daukantas ir Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Gardine Genadijus Mackelis.

Seminaras truko tris dienas, antradienis ir ketvirtadienis buvo skirti pažinti kraštą ir saviugdai, o tiksliau – lankėme Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalį, atitekusią dabartinei Baltarusijai. Anot istoriko Norberto Černiausko, LDK palikimą šiuo metu dalijasi trys valstybės: Lietuva, Lenkija, Baltarusija. Pasako jo, šiuo metu kuriasi baltarusių tautos sąmoningumas (lietuviai tai išgyveno XIX a. pabaigoje) ir toks naratyvas jiems labai reikalingas. Tai jų tapatybės atrama. Beje, vėliau keliaujant po Naugarduką, Mirą ir Nesvyžių tas pats istorikas pastebi, kad Baltarusijoje gyvi du mitai: vienas susijęs su LDK palikimu, kitas dar iš sovietmečio atėjęs apie didvyrišką baltarusių tautos kovą prieš fašistus. Ar pavojingas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimo savinimasis? Vienos nuomonės Lietuvos istorikai šiuo klausimu neturi.

Belieka paminėti, kad pirmąją dieną (antradienį) aplankėme Lydos miestą ir čia esančią pilį bei stebėjome inscenizaciją apie Jogailos vedybas su ketvirtąja žmona Sofija Alšėniške. Paskutiniąją seminaro dieną lankėme Naugarduką, kur prabėgo Adomo Mickevičiaus vaikystė ir jaunystė, kol būdamas 17 metų išvyko studijuoti į Vilniaus universitetą. Beje, kūryboje ne kartą jis sugrįš į savo vaikystės kraštą, kur minės ir Naugarduko pilį, ir šiose apylinkėse sekamas legendas, ir netoli esantį Svitjazio ežerą. Labai įdomiai Adomo Mickevičiaus gimtuose namuose įrengtame muziejuje gidė pasakojo didžiojo poeto biografiją.

Kitos dvi aplankytos vietos – tai Radvilų giminei priklausiusios pilys Mire ir Nesvyžiuje. Abu objektai įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Už puikiai organizuotą seminarą nuoširdų ačiū tariame Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, už puikiai sudėliotą ir įdomią programą šeimininkui Pelesos vidurinės mokyklos lietuvių mokomąja kalba direktoriui Jonui Matiulevičiui.