Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Balandžio 15-osios vakarą ne vienas išgyvenome šoką. Nors Paryžius nuo mūsų ne taip ir arti, tačiau ekrane pamačius degančią Dievo Motinos šventyklą patyrėme didžiulę vos ne asmeninę netektį, bent aš šitaip jaučiau žiūrėdama į tuos kraupius vaizdus. Kol kas dar vyksta tyrimas, dėl ko ir kaip įsiplieskė ugnis, tačiau komentarų šiuo klausimu daug ir labai įvairių. Vieni įžiūri Vakarų Europos civilizacijos baigtį ir „Notre Dame“ katedros gaisre mato įspėjimą arba išbandymą. Žinoma, simboliška ir tai, kad nelaimė įvyko Didžiąją savaitę prieš Velykas. Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas surengtoje konferencijoje išsakė užuojautos žodžius Prancūzijos gyventojams ir patikino, kad Lietuvos tikintieji su jais liūdi ir jungiasi maldoje, kad katedra būtų atstatyta. Beje, žiniasklaida pranešė, kad jau pirmąją dieną po tragedijos prancūzų verslininkai suaukojo 700 mln. eurų Paryžiaus Dievo Motinos katedrai atstatyti. Gal ne vienas paklaus, kodėl apie tai rašau „Aušroje“ – Paryžius juk taip toli. Ne toks jau tolimas tas Paryžius, juk ir mes priklausome tai pačiai civilizacijai, o pasaulinio meno šedevrams abejingas niekas nelieka. Beje, šią šventovę, kurią buvo norima XIX a. nugriauti, žmonėms „išgelbėjo“ Viktoras Hugo, parašęs romaną „Paryžiaus katedra“.

Iš liūdinčio Paryžiaus grįžkime į savo namus. Ką tik atšventėme šv. Velykas, pailsėjome kiek nuo kasdienės rutinos, susitikome su giminėmis, draugais ir vėl laikas skubėti į darbovietes. Kol rašau šias eilutes, dar nežinia, kaip baigsis mokytojų streikas. Žinau, kad mūsų visuomenėje ne visi jam pritaria, tačiau, jei padėtis nesikeis, netrukus pajusime mokytojų trūkumą. Apmaudu, kai gabus išsilavinęs žmogus greičiau renkasi dirbti prekyboje, o ne ugdyti jaunus žmones – juk tai nesulyginami dalykai.