Kadras iš filmo „Suvienyti įvairovėje“

Viktorija Grigutytė

Punsko licėjaus II klasės moksleiviai tapo konkurso „Euroscola“ laureatais ir laimėjo išvyką į Strasbūrą. Praeitų metų rudenį šį konkursą vidurinėms mokykloms paskelbė Europos Parlamento biuras Lenkijoje. Mokytojos Alicijos Krakauskienės paraginti nusprendėme jame dalyvauti. Renginys vyko Lenkijos mastu, užsiregistravusių mokyklų buvo daugiau kaip 360.

Konkursą sudarė du etapai. Pirmajame etape vyko viktorina. Nuotoliniu būdu atsakinėjome į klausimus, susijusius su žiniomis apie Europos Sąjungą. Atsakymo laikas – ribotas, taigi į klausimą reikėjo atsakyti nedelsiant. Surinkę reikiamą kiekį taškų, užsitikrinome vietą antrajame, finaliniame, etape. Mūsų darbas buvo sukurti meno kūrinį (filmą, esė arba fotoreportažą) pasirinkta tema, susijusia su ES. Pasirinkome temą „Suvienyti įvairovėje“ (lenk. „Zjednoczeni w różnorodności“) ir sukūrėme filmą. Penkių minučių vaizdo filmuke norėjome atskleisti žmonių įvairovės svarbą, būtinybę puoselėti ir saugoti „savas spalvas ir atspalvius“. Filmukas lietuvių, lenkų ir anglų kalbomis skelbiamas „YouTube“ tinklalapyje https://www.youtube.com/watch?v=VSXzIDI9d98.

2019 m. kovo 28 d. sužinojome, kad esame vieni iš 16 nugalėtojų, vyksiančių kitais mokslo metais į Strasbūrą. Konkursui buvo pateikta 131 kūrinys iš Lenkijos mokyklų.

„Euroscola“ programoje gali dalyvauti kiekvienos ES šalies moksleiviai. „Euroscola“ suteikia galimybę aplankyti Europos Parlamento būstinę Strasbūre ir dalyvauti jaunimo debatuose ir balsavime ES klausimais, modeliuojant realaus EP darbą. Programos tikslas yra supažindinti jaunimą su EP darbu, skatinti domėjimąsi ES vykstančiais procesais ir pateikti gilesnį Europos, kaip visumos, vaizdą. Debatai vyksta anglų arba prancūzų kalbomis, o juose dalyvauja per 500 moksleivių iš ES valstybių narių ir kandidačių. „Euroscola“ programoje dalyvauja 16–18 metų moksleiviai. Dalyvauti programoje Europos Parlamente kviečiama žmonių grupė, kurią sudaro 24 moksleiviai ir du mokytojai.

O štai filmo tekstas lietuviškai:

„Apnikusi mane vidinė tuštuma. Mano mintys krypsta ties nepatikrinta gelme, galbūt esančia tik šaltą vandenį sukaupiančiu tašku.

Kas yra mano ilgai ieškomas dėlionės elementas? Tai, ką kiti iš manęs tikisi pamatyti, galėtų sugriauti mano asmeninės pilnatvės jausmą.

Upės, įtekančios žiotimis į jūras. Ašaros, bėgančios skruostais. Ar įmanomas atvejis, kuomet pašalinus jas besudarantį dėmenį, gausime lygiai tą patį? …lašas po lašo…

Be pertrūkio plaukiu pirmyn prieš srovę, einu pavėjui ir keliu bures. Klausausi saldaus, bet neryškaus svajonių balso. Tikiu, kad bent jau kada nors nuves mane gražion vieton.

Tad kurgi ta vieta? Atsakymo taip ir nežinau. Tačiau svarbiausia tai, jog esu čia ir dabar. Aplink mane tiek daug žmonių. Jie, lygiai kaip ir aš, ieško ir buriuoja. Kokie jų troškimai? Ko jie siekia? Ką reiškia jų kelionės?

Stebiu jų veidus. Kitas pasaulis. Jūra lyg ir ta pati, tačiau bangos – skirtingos ir nepažįstamos. Jaučiu jų potvynių šilumą ir atoslūgių šaltį. Dabar suprantu: visi esame nenutrūkstamos jungties dalis. Turime savas spalvas, kurios leidžia mums išryškėti visumoje. Man rodos, jog šie žmonės nuspalvina mano vidų tūkstančiais atspalvių. Ir nors mūsų tikslai skiriasi, pasistengsiu išsaugoti jų vertybes.

Ji myli savo gimtąją kalbą. Jis atmena tautos istoriją. Jam svarbiausia – šeima. Ji neįsivaizduoja gyvenimo be artimųjų. Jis vertina tikėjimo prasmę. Šis kilęs iš Vidurio Europos, o anas – dar kitoks.

Nesvarbu, kiek jėgų beįdėčiau, nebus man lemta nuo savo šaknų nutolti. Man jų reikia. Jiems reikia manęs. Mes – kaip besiskiriančios spalvos, esančios vienoje spalvų paletėje. Tarsi kiti veidai, be galo vienas kitą primenantys.

Mano tuštuma nuskandino tiesą apie tai, kad žmogus gimsta tarp žmonių ir būtent ten jam skirta būti. Nerūpestingai skambančios melodijos glūdumoje nesugebėjau išgirsti nei vieno akordo. Nieko nestabdoma judu ta tiesiaeige minčių tėkme. Bet kai imu ir pagaliau sustoju… prieš akis išnyra mano rankos. Jei jos negeba apkabinti, kam tada jos reikalingos? Pažvelgiu į savas akis. Kaip jos įrodys savo tarnystę, nematydamos šviesos? Prieš mane atvaizdas veidrodyje. Jame susijungia rankos ir akys. Rankomis siekiame veidrodžio, akimis nuskaitome savojo vaizdo kontūrus.

Priimti kitoniškumą ne taip ir sunku. Jis mums visai artimas. Užtenka pagalvoti, jog jį mes sudarome. Lygiai kaip ir visi kiti. Turim rankas ir akis, regime ir liečiame, tad nebūkime akli ir bejausmiai. Kadangi net aklas ir bejausmis žmogus negali atmesti tiesos, glūdinčios jo atvaizde ar šešėlyje.“