Klemensas Jurkūnas

Irena Gasperavičiūtė

Balandžio 24 d. savo žemiškąją kelionę baigė Žmogus, savo darbą, jėgas ir meilę skyręs Punsko ir Seinų kraštui bei jo žmonėms. Prisiminkime jo gyvenimo nuotrupas, nes ištisą gyvenimo istoriją būtų galėjęs papasakoti tik jis pats. Tačiau tai jau neįmanoma.

Truputis biografijos

1937 metų kovo 9 dieną Vidugiriuose Jonui Jurkiūnui* ir Magdalenai Valinčiūtei gimė sūnus Klemensas. Motinai tai nebuvo pirmoji santuoka ir pirmasis vaikas. Pirmą kartą Magdalena ištekėjo už Grabliausko ir su juo susilaukė dukros Onos. Tačiau vyras išėjo į karą ir 1918 metais, berods, Peterburge, žuvo. Po beveik 20 metų Grabliauskienė ištekėjo antrą kartą, su Jurkiūnu susilaukė trijų vaikų, tačiau du mirė dar visai maži. Užaugo tik Klemensas, tačiau, kai berniukui buvo aštuoneri, 1945 m. sausio 28 d. mirė tėvas. Sesuo Ona greitai ištekėjo už Kastanto Moliušio. Jiems gimė Birutė, Justinas ir Onutė. Taigi vyriausioji sesers Onos dukra Birutė Makauskienė vos 10 metų jaunesnė už dėdę Klemensą. Klemensas gyveno vienuose namuose su mama, seserim, jos vyru ir vaikais kaip viena šeima.

Apie jo vaikystę šiandieną sunku ką nors daugiau papasakoti. Mažai jau ir likusių jo bendraamžių. Žinoma, kad mokėsi netoliese – Vidugirių mokykloje. Po to Seinų profesinėje mokykloje. Dvejus metus tarnavo kariuomenėje Ščecineke, įgijo kapralo laipsnį. Dar visai jaunas būdamas išėjo dirbti į Dievetiškės dvarą. Kurį laiką jis dirbo Trumpalio kolūkyje, kur iš Vidugirių važiuodavo dviračiu, trumpai gyveno pas Valinčius Kalinave.

Iš čia perėjo dirbti į Smalėnus, apie 1962 metus pas vietos gyventojus nuomojo kambarį. O nuo 1963 m. rugpjūčio 3 d., kai susituokė su Birute Krakauskaite iš Raistinių, apsigyveno Smalėnų agronominėje. Dirbo agronomu. Smalėnuose jiems gimė vaikai Valdas ir Aldutė. Tuo metu Klemensas neakivaizdiniu būdu mokėsi technikume Balstogėje, kurį baigė 1967 m., ir tuoj pradėjo studijas Žemės ūkio akademijoje Varšuvoje. Studijas baigė inžinieriaus laipsniu.

Kai 1973 metais panaikino seniūnijų tarybas, Klemensas pradėjo dirbti Punsko valsčiuje. Buvo žemės ūkio skyriaus vedėjas. „Dar dvejus metus važinėjome iš Smalėnų į Punską, o nuo 1975 metų čia ir apsigyvenome agronominėje, – pasakoja žmona Birutė. – Pradėjome statyti ir 1980 metais įsikėlėme į savo dar neišbaigtą namą.“

Jurkūnai taip ir liko gyventi Punske savo statytame name. Asmeniniame gyvenime daug pokyčių lyg ir nebuvo. Vaikai užaugo, sukūrė šeimas. Išsilakstė, kas sau – dukra įsikūrė Varšuvoje, sūnus Augustave. Klemensas susilaukė anūko ir anūkės. Punske pasiliko gyventi dviese su žmona. Gražiai sutarė, 2013 metais šauniai atšventė 50-ąjį bendro gyvenimo jubiliejų. Turėjo šunelį. Kaimynas rado pamestinukę vargšelę, tai Jurkūnai ją priglaudė. Dviese su žmona sėjo daržus, augino gėles. Visur abu iki paskutiniųjų š. m. balandžio dienų…

Vandentiekis ir kiti darbai

Būdamas valsčiaus Žemės ūkio skyriaus vedėjas buvo atsakingas už daug darbų. Matė, kad valsčiaus ūkininkai vargsta su savo šuliniais, kad būna laikotarpių, kad pritrūksta jiems vandens, kad tai labai apsunkina ūkininkavimą, nes kartais turi važiuoti į artimiausią ežerą parsivežti vandens gyvuliams pagirdyti ar daržams palaistyti, sumanė visame valsčiuje nutiesti vandentiekį.

Tai buvo labai didelis iššūkis, kadangi tais laikais nebuvo galima laisvai įsigyti įvairių medžiagų, kaip dabar, o reikėjo ieškoti po visą Lenkiją, kartais reikėjo važiuoti į kitą jos galą įsigyti ko reikia. Vandentiekis pakeitė ne vieno ūkininko gyvenimą, visiems pasibaigė problemos su vandeniu, beveik 100 proc. valsčiaus gyventojų dabar vandeniu aprūpinami iš giluminių šulinių atitekančiu vandentiekiu. Tai Klemenso Jurkūno dėka.

„Klemensas toks buvo, kad kai pradėdavo ką daryti, stengėsi, kad išeitų kuo geriausiai,“ – prisimena žmona Birutė. Jam pasisekė įgyvendinti vandentiekio projektą Punsko valsčiuje. Šitai jis ir laikė pačiu svarbiausiu ir didžiausiu savo gyvenimo darbu. Jam iš tikrųjų rūpėjo šio krašto žmonės – norėjo palengvinti jų gyvenimą.“

Tačiau anaiptol tai ne viskas, ką Klemensas Jurkūnas yra padaręs šiam kraštui, ypač Punsko valsčiui. Jo sumanymas – sveikatingumo takas aplink ežerą. Projektas irgi pasisekė – pati atsimenu, kaip per fizinio lavinimo pamokas bėgiodavome aplink ežerą, o pakeliui laukdavo mūsų kliūtys – skersiniai, ant kurių reikėdavo mankštintis. Tik vėliau kai kurie sklypų, esančių prie ežero savininkai, nenorėjo užleisti savo žemės sportuotojams.

Klemensas prisidėjo ir tiesiant telefono liniją per Punsko valsčių (žinia, kad Punsko valsčius buvo vienas pirmųjų telefonizuotų valsčių Lenkijoje). Priklausė Punsko lietuvių kultūros namų statybos komitetui, statant Punsko ambulatoriją Klemensas Jurkūnas buvo visuomeninio statybos komiteto pirmininkas.

Pakalbinau buvusią Klemenso Jurkūno bendradarbę, dirbusią Žemės ūkio tarnybos skyriuje, Onutę Krakauskienę, kad pasidalintų prisiminimais apie savo viršininką.

„Klemensas buvo labai geras vadovas. Geras žmogus. Turėjo daug kantrybės ir visados buvo taktiškas, net ir tada, jei kas nelabai jam patikdavo mūsų elgesy ar darbe. Niekad neužsipuldavo darbuotojų, stengdavosi viską ramiai išsiaiškinti. Visada mus užtardavo. Jeigu reikėdavo, gindavo, stengdavosi, kad ir atlyginimus gerus turėtum. Kiekvienas vadovas galėjo pasistengti dėl darbuotojų. O jam tai buvo svarbu. Jeigu išsiskirdavo mūsų nuomonės kokiu nors klausimu, diskutuodavom, bet niekados jis nesupykdavo, nepakeldavo balso. Gerbė kiekvieną žmogų.

Sename pastate buvo mūsų Žemės ūkio skyrius, metrikacijos biuras ir komunalinis skyrius. Mes ten buvom kaip viena šeima, dirbom be streso. Tai pats geriausias mano darbo laikotarpis.“ – pasakoja pašnekovė. Dar priduria: „Manau, nesuklysiu sakydama, kad visi darbuotojai Klemensą gerbė.“

Anot Onutės Krakauskienės, jis nesidomėjo gandais, ypač tokiais, kurie gimdavo iš pavydo. Toks įspūdis, kad šis žmogus buvo laisvas nuo daugelį žmonių kamuojančio pavydo jausmo.

Jeigu reikėtų savo vadovą vienu sakiniu apibūdinti, ji pasakytų: „Darbštus, nebijantis naujų iššūkių, taktiškas, stengėsi neįžeisti kito žmogaus.“

Klemensas Jurkūnas keletą metų buvo Punsko valsčiaus viršaičio pavaduotojas.

Pensija, protesto komitetas, Lenkijos lietuvių bendruomenė

1995 m. gegužės 25 d. Klemensas Jurkūnas išėjo į pensiją. Vis dėlto pensija jam nebuvo pasitraukimas nuo bent kokios veiklos. Keletą metų pailsėjęs sugrįžo į labai aktyvią veiklą. Pasieniečiams užėmus ambulatorijos pastatą, kurios statybos komiteto pirmininkas buvo Klemensas Jurkūnas, tapo protesto komiteto pirmininku. Reikia pabrėžti, kad ne šiaip sau pirmininkas, o labai aktyvus. Ir jei atrodė, kad jis tylenis, ramaus būdo žmogus, bus nuolankus, anaiptol, Klemensas Jurkūnas pasižymėjo ne tik drąsa, bet ir ryžtingumu. Labai aktyviai gynė ambulatoriją, bet reikia pripažinti, kad ne tik pastato užėmimas buvo jo pasipriešinimo pagrindas. Jam svarbu buvo šio krašto lietuvių bendruomenės likimas, nesutiko su tuo, kad dirbtinai, mechaniškai būtų keičiama šio krašto tautinė sudėtis. Protesto laikotarpiu, kuris užsitęsė bent porą metų, rašė raštus, rengė mitingus, susitikinėjo su įvairiais politikais, rašė straipsnius, bendravo su žurnalistais. Labai įsitraukė į šią veiklą. Dar po kelerių metų Jurkūnas surinko visą medžiagą, susijusią su užkardos Punske kūrimu, surišo ir išleido trimis egzemplioriais: vieną padovanojo Punsko valsčiaus viršaičiui, vieną man, tuometei Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkei, ir vieną pasiliko sau. Tai daugiau kaip 1000 puslapių dokumentų ir spaudos iškarpų rinkinys, kruopščiai atrinktas, sutvarkytas, gerai apmąstytas ir surištas. Tai istorikų darbui tikras turtas.

Pasibaigus pasienio užkardos istorijai Klemensas nepasitraukė, aktyviai įsijungė į Lenkijos lietuvių bendruomenės veiklą, buvo išrinktas LLB tarybos pirmininku.

Vietoj pabaigos

Klemensas Jurkūnas buvo labai turtingas žmogus. Kai turi svarbių dalykų, kurie nematuojami pinigais – tuo turtingesnis esi. Nes jų niekas neatims. O Klemensui daug dalykų buvo svarbu.

Vietoj pabaigos pateikiu keletą sakinių iš kalbos, kurią sakiau per laidotuves balandžio 26 dieną Punsko bažnyčioje.

„Šiandieną išlydime garbingą Punsko krašto žmogų, principingą lietuvį, daug jėgų atidavusį tam, kad šis kraštas klestėtų, o jame stiprėtų ir augtų čia gyvenanti lietuvių bendruomenė. Klemensas Jurkūnas nebuvo gražbyliautojas oratorius, nesakydavo įsimintinų kalbų. Ne, jis savo išpažįstamas vertybes liudijo atliktais darbais, ne kalbomis. Klemensą Jurkūną jaudino visi lietuvių bendruomenės gyvenimo aspektai. Jo darbo patirtis pravertė kuriant Seinuose lietuvių „Žiburio“ mokyklą, visur kur galėdavo, padėdavo. Rūpinosi dėl 2005 metais Berznyko kapinėse atsiradusio lietuvius žeidžiančio Panerių paminklo. 2006 metais Klemensas Jurkūnas buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

Visą gyvenimą išliko ištikimas savo krašto žmonėms ir Lietuvai. Lenkiame žemai galvą prieš Jus, gerbiamas Klemensai.“

* Šios pavardės rašyba įvairuoja: manytina, kad originaliai reikėtų rašyti Jurkiūnas, tačiau Klemenso ir jo šeimos dokumentuose nusistovėjo rašyba Jurkūnas (Jurkun) be minkštinimo ženklo, tačiau tradiciškai vis dar visi vadina Jurkiūnais, todėl straipsnyje Klemenso ir jo šeimos pavardę rašau Jurkūnas pagal dokumentus, o jo tėvo – Jurkiūnas.