Juozas Sigitas Paransevičius

2018 metų pabaigoje Punsko „Aušros“ leidykla išleido Paliūnų kaimo monografiją. Jos autorius – Juozas Sigitas Paransevičius. Ši knyga – netikėta dovana Lenkijos lietuvių kraštui, padėsianti jaunajai kartai pažvelgti į šį kaimą kitaip, ne kaip į tylų Punsko valsčiaus pakraščio kaimą su aptrupėjusiais buvusio kolūkio pastatais, o kaip į didelį tragiškos praeities gyvenvietę. „Paliūnai“ atveria mums nepažinto gyvenimo langą, pro kurį žvelgiama į nepaprastai jautrius lietuvių tautos gyvenimus, sugebėjusius iškęsti išvarymus iš gimtųjų namų, tremtį Sibire, fizinius ir moralinius stumdymus. Deja, pro jį prasiskverbia nutautėjimo ir žmonių susidvejinimo dvelksmas, kurį ne visada pavyksta sulaikyti. Apie tai ir dar daugiau pateikiama pokalbyje su knygos autoriumi.

Jurgita Stankauskaitė: Knygos „Paliūnai“ pačioje pradžioje skaitytoją pasitinka žavingos eilės, o tarp jų tokie žodžiai: „Tarp ežerų, miškelių, kalvų / Buvę Didieji Paliūnai…“ Kas tie Didieji Paliūnai?

Juozas Sigitas Paransevičius: Tai tie patys Paliūnai, kurie aprašomi šioje monografijoje. Jie buvo vadinami Didžiaisiais Paliūnais. Kodėl? Kadangi jie, kaip ir visi mūsų krašto kaimai, priklausė Lietuvos teritorijai, o pačioje Lietuvoje buvo net keturi Paliūnų kaimai (pirmas – Rudaminos parapijoje, antras – Seirijų par., trečias – Veisiejų par. ir ketvirtas – Punsko par.), šis mūsų buvęs didžiausias kaimas Krasnavo valsčiuje su 61 sodyba ir 310 gyventojų. Anie buvo daug mažesni kaimai. Kai kuriuose lig šiol stovi vos kelios sodybos. Didieji Paliūnai vieninteliai buvo atskirti nuo Lietuvos. Vėliau paprasčiausia atsisakyta žodžio „Didieji“.

J. Stankauskaitė: Pastebėjau, kad knygoje pabrėžiamas XX a. pradžios kaimo gyventojų likimas, pateikiamas Paliūnų šeimų sąrašas iki Antrojo pasaulinio karo.

J. S. Paransevičius: Paliūnuose iki karo gyveno lietuvių šeimos, kurios, atėjus Antrajam pasauliniam karui, buvo išvarytos iš savo tėviškės namų, priverstinai apgyvendintos Lietuvoje, kitos išvežtos net į Sibirą. Jų likimai nepavydėtini. Tėvų žemes ėmė valdyti čia apgyvendinti vokiečiai. Tie, kurie neišvažiavo, buvo sutupdyti į Suvalkų kalėjimą. Po karo tik dalis lietuvių šeimų bandė sugrįžti į Paliūnus, bet čia jie buvo įvairiai gąsdinami, todėl vieni pabijojo ir visam laikui paliko Paliūnus, o kiti užsispyrė ir sugrįžo.

Visi, kurie buvo išvažiavę, atseit „savanoriškai“ palikę Paliūnus, gavo sovietinės Lietuvos pasus. Tuometinė Lenkijos valdžia buvo kategoriškai pareiškusi nepriimti į čia grįžtančių žmonių, nes juk jie – sovietinės Lietuvos piliečiai. Grįžusieji žinojo, kad čia jų gali laukti nemalonios pasekmės. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Kaip žinia, čionai sugrįžusio Sankūrų Paransevičiaus saugumiečiai paklausė: „Ar išvažiuosit?“ Šis atsakė: „Neišvažiuosim. Čia mūsų namai yra“. Už tokį pasipriešinimą vyrą vietoje nušovė.

J. Stankauskaitė: Skaitant „Paliūnus“ panašu, kad kaimas buvo kultūriškai aktyvus.

J. S. Paransevičius: Taip, savo laiku nemažai vaidinimų pastatė. Ir prieš karą („Moterims neišsimeluosi“, „Živilė“, „Cingu lingu“, „Piemenėlė bobutė ir Grybinčius“, „Ant bedugnės krašto“, „Baltakė“ ir kt. – red.), ir po jo. Taip pat prieš karą veikė bibliotekėlė, Šv. Kazimiero draugija.

J. Stankauskaitė: Knygos įžangoje minite, kad ši monografija, tai tik darbo pradžia. Paliekate kitiems galimybę pratęsti kaimo istoriją?

Juozas Sigitas Paransevičius

J. S. Paransevičius: Taip. Štai, pavyzdžiui, apie kaime veikusį lenkų valstybinį ūkį tik trumpai užsimenu. Gana neigiamai apie jį atsiliepiu, kadangi tai buvo tikra kaimo piktžolė. Kai tik įkūrė tą ūkį, tuoj kaime prasidėjo baisus girtuokliavimas, vagystės, nelegali įvairių dalykų (sėklų, javų, trąšų, benzino) prekyba, kad tik nors degtinei turėtų. Nieko gero žmonių neišmokė, smuko jų, o paskui juos ir vaikų moralė, kurie viską matė. Tautine prasme irgi pridaryta žalos. Dalis lietuvių šeimų nutautėjo, pradėjo vadinti save lenkais, o apie mišrias net nėra ko kalbėti – šios greičiausiai nutautėjo. Iš paskos sekė švietimo problema. Valstybinio ūkio darbininkai savo vaikus mieliau leido mokytis lenkiškai, atseit lietuviškoje mokykloje jie būtų nukentėję, turėję problemų su lenkų kalba Lenkijoje, uždarę kelią vaiko ateičiai.

J. Stankauskaitė: Labai gaila, kad toks požiūris nedažnas, bet vis dar gyvas mūsų krašte. Manau, kad ta piktžolė vis dar meta savo tamsų šešėlį ir temdo sveiką protą. Paliūnų lietuviškas kaimas šiuo atveju labai nukentėjo. Kodėl nenorėjote išplėtoti šios problemos, kuri pakeitė gyvenvietės paveikslą, vietinių žmonių mąstymą, tautinį tapatumą?

J. S. Paransevičius: Tiesą pasakius, nenorėjau labai gilintis, nes tuo metu, kai kaime vyko vadinamojo pėgėėro perversmai, negyvenau Paliūnuose. Jau buvau iš jų išėjęs, nejaučiau to gyvenimo, kuriuo ten tuo metu jau buvo gyventa. Taip pat tų visų valstybiniame ūkyje dirbančių žmonių gerai nepažinojau. O manau tokį darbą turėtų atlikti tas, kuris viską patyrė, matė, išgyveno. Temą, kaip degradavo lietuviškas Paliūnų kaimas, galima pratęsti, bet galbūt jau kam nors kitam.

J. Stankauskaitė: Galime klausti, kuo tas alkoholis kaltas nutautėjimui, tačiau užtenka pažiūrėti, kad sveiko proto praradimas neleidžia blaiviai mąstyti, logiškai galvoti, protingai auklėti vaikų. O jeigu šeimoje svarbiausia kombinuojant pragyventi ir stipresnio viralo atsigerti, nėra kalbų apie moralinį auklėjimą, pavyzdingos ateities rodiklį. Sakykite, kodėl tik dabar pasirodė knyga apie Paliūnus?

J. S. Paransevičius: Pirmiausia pasižiūrėjau į gerus, jau išleistų monografijų pavyzdžius ir išdrįsau parašyti šitą. Aš jas vertinu dėl kelių priežasčių. Mano manymu, lengviausia mokytis istorijos iš savo šeimos ir savo kaimo, kitaip tariant, iš savo artimiausios aplinkos. Kai pradedi žiūrėti, tarkim, į savo šeimos istoriją, pamatai, kiek atsiveria valstybės ir pasaulio faktų. Per tuos faktus istoriją išmokti paprasčiausia, lengviausiai įsimenami, įtvirtinami įvykiai. Vėliau daug lengviau tuos faktus išplėsti. Štai, pavyzdžiui, pačioje „Paliūnų“ įžangoje galima pastebėti, kiek Paliūnų kaimas išgyveno įvairių priklausomybių nuo jo įsikūrimo šešioliktojo šimtmečio pabaigoje („pradžioje priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, vėliau Prūsijai, Varšuvos kunigaikštystei, Lenkijos karalystei, Rusijai, Vokietijai, trumpai Lietuvai, Lenkijai, vėl Vokietijai ir dabar Lenkijai“). Paliūnuose gyveno nemažai vokiečių, tačiau svarbu pabrėžti, kad jie čia atsikraustė iš Mažosios Lietuvos maždaug 1795–1807 metų laikotarpiu ir gana stipriai įleido šaknis. Įdomu yra tai, kad jie nešiojo lietuviškas pavardes, bet nutautėdami jas keitė vokiškomis, atsisakydami galūnių, pavyzdžiui, Jurgelaitis = Jurgelait, Kinaitis = Kinait, Petraitis = Petrait. Kaip žinia, beveik visi Mažosios Lietuvos lietuviai suvokietėjo.

J. Stankauskaitė: Galima sakyti, kad Paliūnuose vietą rado ne gryno kraujo vokiečiai, o suvokietėję lietuviai.

J. S. Paransevičius: Kitas faktas, Paliūnuose gyveno iš Mozūrijos atkeliavusių vokiečių, pavyzdžiui, Kowalczyk. Ir visi šie vokiečiai namuose kalbėjo vokiškai, o su pašaliniais lenkiškai. Knygoje yra pateikta Paliūnuose gyvenusio vokiečio Alberto Murankos sūnaus Eberhardo (gimęs 1930 m., Paliūnus palikęs 1944 m.) prisiminimų ištrauka, kurią parašė lenkiškai, o aš ją išverčiau į lietuvių kalbą. Pasižiūrėjus į originalo kopiją (pateikiama knygoje „Paliūnai“ – red.), parašyta puikia lenkų kalbą. Niekas nepasakytų, kad rašė vokietis. Be to, šie vokiečiai iki karo niekada nesipyko su vietos gyventojais, tačiau nelinkę buvo vakaroti ar bent kavos išgerti su kaimynais. Jie pasikeitė, kai Hitleris užvaldė šitą krašto dalį. Pasijautė esą aukštesnės rasės atstovai. Kaime darė, ką tik panorėję. Pavyzdžiui, mano tėvas nesutiko išvažiuoti į Lietuvą, sėdėjo Suvalkų kalėjime. Vėliau vokiečiai pažiūrėję, kad mūsų geresnis ūkis, tuoj ėmė varyti. Laimei, Paransevičių šeimą perkėlė į laisvą Žukauskų ūkį Burbiškiuose.

J. Stankauskaitė: Ar lengva rašyti apie savo kaimo žmones? Taikosi faktų, kuriais nenorima dalytis su platesne visuomene ir tenka viską užglaistyti, paspalvinti šeimos gyvenimą šviesesnėmis spalvomis.

J. S. Paransevičius: Tiesą pasakius, šeimos aprašymais labiausia rūpinosi Birutė Baliūnaitė-Jankauskienė, taip pat padėjo Natalija Goberytė-Vaznelienė, Julija Ališauskaitė-Gasparavičienė ir Kastulė Jakubauskaitė-Kabrońska. Tad sunku atsakyti į šį klausimą, bet ir pačiam teko ne viską rašyti. Dėl įvairių priežasčių. Nesinori nei politiškai pakenkti, nei žmogaus erzinti. Per maža bendruomenė, kad dar ją pačią reikėtų priešinti. Tikrai neverta.

J. Stankauskaitė: O kokios žmonių reakcijos sulaukėte pasirodžius knygai?

J. S. Paransevičius: Turiu pripažinti, kad didelio susidomėjimo ir finansinio rūpesčio sulaukiau iš paties Sigito Birgelio. Jis stengėsi gauti lėšų monografijai išleisti. Jis sakė: „Rašyk“. Liepė nesirūpinti finansiniais dalykais, o tik pačia knygos kūryba.