Pajaujai ir Pečiuliai

Vytautas Pečiulis

Juozas Pajaujis gimė Kanadoje, augo Ožkinių kaime, užaugęs išvyko į Kanadą, dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, liko gyvas ir sulaukė gilios senatvės. Juozo gyvenimo kelias nebuvo rožėmis klotas: patyręs visko išliko ir tęsė prasmingą gyvenimą.

Juozo tėvas Motiejus Pajaujis, kilęs iš Ožkinių kaimo, ieškodamas geresnio gyvenimo, o labiausia vengdamas tarnauti caro kariuomenėje, 1902 metais išvyko į Kanadą, dirbo ir gyveno Monrealyje. Motina Agota Stanislovaitytė, gimusi Lietuvoje, Višakio Rūdoje (netoli Kazlų Rūdos), į Kanadą atvyko 1906 metais pas anksčiau Monrealyje apsigyvenusius brolius. Monrealyje tais laikais lietuviai buvo pradėję kurti lietuvišką parapiją. Susibūrę į parapiją, pradžioje meldėsi prisiglaudę kanadiečių parapijos bažnyčioje. Darė visas pastangas pasistatyti savo bažnyčią. Gavę leidimą iš vietos vyskupo, pradėjo rinkti pinigus sklypą pirkti ir vėliau bažnyčią statyti. Taip atsirado pirmoji lietuvių šv. Kazimiero parapija Kanadoje, kuriai per šimtą metų. Parapijoje Motiejus Pajaujis susipažino ir susituokė su Agota Stanislovaityte. Monrealyje Pajaujams gimė jų du pirmi vaikai: Veronika 1914 metais ir Juozas 1918 metais. Tėviškėje sunkiai susirgo Motiejaus tėvas Juozas Pajaujis. Tėvo prašomi Motiejus ir Agota Pajaujai su mažais vaikais 1920 metais grįžo į Ožkinius ir perėmė tėvų ūkį. Tėviškėje sulaukė dar penkių vaikų. Gausiai šeimai nelengva buvo išsilaikyti, kad būtų galėję patogiai gyventi. Trečiojo dešimtmečio pirmoje pusėje Veronika išvyko į Kanadą, kurioje buvo gimusi. Apsigyveno pas tėvo draugą, kilusį iš Punsko parapijos, kuris gyveno Timinso aukso kasyklų mieste. Čia susipažino su šeimininkus lankančiu punskiečiu Jurgiu Aleknevičiumi, kilusiu iš Alksnėnų kaimo, su kuriuo sukūrė šeimą. Įsikūrusi Veronika pasiūlė broliui Juozui atvykti į Kanadą. Šis atvyko 1937 metais ir apsigyveno sesers šeimoje. Pramokęs kalbą pradėjo dirbti aukso kasyklose mechaniku.

Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Vokietijai užėmus didžiąją Europos dalį, sąjungininkai pradėjo ruoštis karui su Vokietija. 1941 metais Juozas išėjo savanoriu į Kanados kariuomenę, nes vyko didelė agitacija, raginant visuomenę ginti laisvę pasaulyje. Kariuomenėje Juozas Pajaujis buvo paskirtas į Kanados karališkosios artilerijos 19-ąjį batalioną. Kariai buvo mokomi valdyti vikšrinius pabūklus. Kanada, Britų sandraugos dalis, prisijungė prie sąjungininkų karinių pajėgų. Su visa karine įranga Kanados kariuomenė buvo perkelta į Angliją, kur kartu su Anglijos ir JAV karinėmis pajėgomis ruošėsi įsiveržti į Europą ir nugalėti ją okupavusią Vokietiją. Invazija prasidėjo 1944 m. birželio 6 d. Visos karinės pajėgos persikėlė į Prancūziją, kitapus sąsiaurio su Anglija, Normandijos sritį. Išsilaipino Normandijos paplūdimiuose kodiniais pavadinimais: amerikiečiai – „Omaha“ ir „Utah“, anglai – „Sword“ ir „Gold“, kanadiečiai – „Juno“. Išsilaipinimo ruožai buvo smarkiai nutolę vienas nuo kito. Kiekvienos valstybės karinės pajėgos veikė atskirai, o viskam vadovavo bendroji sąjungininkų vadovybė Anglijoje. Kai pirmieji daliniai išsilaipino ir įsitvirtino savo ruožuose, buvo pradėta kelti sunkiąją techniką. Ketvirtą dieną po išsilaipinimo pradžios buvo perkeltas artilerijos batalionas, kuriame tarnavo Juozas Pajaujis. Sąjungininkų vadovybės sutarimu buvo sumanyta greitojo įsiveržimo operacija „Cobra“. Amerikiečiai pradėjo puolimą pietvakarių, o kanadiečiai šiaurės rytų kryptimi. Po atkaklių kautynių abu frontai, įsiveržę apie dvidešimt kilometrų, susijungė ir apsupo dideles vokiečių pajėgas, sutelktas pajūryje, Normandijos krašte. Kaip pasakojo man Juozas Pajaujis, tuomet prasidėjo dideli karo žiaurumai. Vokiečių kariuomenė bandė visomis turimomis pajėgomis prasiveržti iš apsupties. Besiveržiančius vokiečius gerai organizuoti sąjungininkai naikino kuo tik turėjo: aviacija – bombardavo, artilerija – apšaudė, tankai neleido veržtis iš apsupties. Žuvo labai daug Vokietijos kariuomenės, o likę gyvi pateko į nelaisvę. Pasakojo, žiauriausia buvo stebėti, kai buldozeriai stumdė nuo kelių sunaikintą karo techniką ir žuvusių kareivių krūvas, kad nuvalytų kelius pravažiuoti. Apie tuos šiurpius vaizdus Juozas Pajaujis pasakojo itin jausmingai.

This slideshow requires JavaScript.

Kitas žiaurus nuotykis – kai baigiantis dienai kariai priartėjo prie stiprių vokiečių pozicijų, kurias ketinta bombarduoti anksti ryte. Nugalėjus vokiečius, artilerijos dalinys apsistojo nakčiai miške, kur anksčiau buvo įsitvirtinę vokiečiai. Rytą švintant atskrido savi lėktuvai, nežinoję, kad ten jau nėra vokiečių kariuomenės, ir pradėjo bombarduoti. Kol susisiekė su štabu Anglijoje ir nurodė esamą padėtį, buvo prarasta savos technikos ir žuvo savų karių.

Juozas Pajaujis pasakojo ir kitą prie mirties priartinusį įvykį, kai kažkur Belgijoje, išvarę vokiečius iš miestelio, užėmė pozicijas. Toliau nuo miestelio susitelkę vokiečiai ėmė šaudyti iš patrankų. Sviediniai sproginėjo visur ir labai tankiai. Pasakojo, kad jis pasislėpė siaurame plyšyje tarp dviaukščių pastatų, manydamas, kad tai saugiausia vieta. Sviedinys sprogo prie pastato šono, netoli, kur jis buvo prisiglaudęs. Nujautė ir iš patirties žinojo, kad kitas sviedinys niekad nekrinta toje pačioje vietoje. Apžiūrėjo pastatus ir pamanė, kad tikrai saugu tarp tvirtų ir aukštų sienų, tačiau nuojauta verčia keltis į neseniai išmuštą duobę. Taip nuojautos vejamas perbėgo į duobę ir tuomet sviedinys, atsimušęs į sieną, nukrito ir sprogo ten, kur jis ką tik gulėjo. Liko didelė duobė, o iš jo būtų nelikę nė gabalėlio. Sakė, kad per visą karą tai buvusi akimirka, kai mirčiai pažvelgė tiesiai į akis, bet išgelbėjo nuojauta.

Klausiau, ar teko šauti į žmogų? Pasakojo, kad artilerija visuomet buvo toliau nuo pirmųjų fronto linijų, tad šaudyti į matomą taikinį neteko. Frontui einat pirmyn, reikėjo persikelti su pabūklais per upę. Išėjus pasižvalgyti tinkamos vietos miškingoje vietovėje, pamatė ne per toliausiai tiltą. Prišliaužus arčiau prie tilto sublizgo avietyne vokiškas šalmas. Nutaikęs šautuvą sušuko „rankas aukštyn“. Kareivis pakėlė rankas, o kai parodė gestu, kad prieitų artyn, nuleido rankas – taip pasikartojo keletą kartų. Tad norėdamas parodyti, kad nejuokauja, šovė šalia jo. Kareivis pradėjo vaitoti, pribėgęs prie jo pamatė, kad pataikė jam į koją. Kareivis gulėjo ant šlaito ir norėdamas pakilti turėjo remtis rankomis, kad nenuslystų, todėl vis jas nuleisdavo. Gailestingai pasakojo Pajaujis apie paties sužeistą žmogų.

Olandiją, arba Nyderlandus, išvadavo Kanados kariuomenė. Pasakojo, kaip buvo daromos pastangos sutrukdyti vokiečiams sprogdinti užtvankas, saugojusias nuo jūros potvynių. Olandija visą laiką labai gerbia Kanados kariuomenę, išvadavusią jų valstybę –  rengiamose šventėse išvadavimo sukaktims paminėti visada dalyvavo Kanados veteranai, kurie buvo labai iškilmingai ir garbingai sutinkami. Keletą kartų ir Juozas Pajaujis yra dalyvavęs tokiose iškilmėse. Gaila, bet laikas daro savo, kiekvieną kartą, kai vyksta tokie minėjimai, dalyvauja vis mažiau veteranų, dauguma sunkiai su lazdelėmis vaikščioja, o kiti jau sėdėti vežimėliuose ir juda tik kitų padedami. Praėjus daugiau kaip septyniasdešimt metų nuo karo pabaigos, jauniausias veteranas peržengė devyniasdešimtmetį.

Juozas Pajaujis apdovanotas penkiais žymenimis: Kariuomenės žvaigžde už dalyvavimą kare, Prancūzijos žvaigžde už išvadavimą, Kanados medaliu už savanoriškąją tarnybą, Gynybos medaliu už pareigingumą kare ir medalis už dalyvavimą 1939–1945 m. kare. Karui pasibaigus artilerijos dalinys buvo perkeltas į Kanadą. 1946 metais Juozas Pajaujis baigė tarnybą kariuomenėje. Sugrįžęs į Timensą dirbo, nusipirko automobilį, namą. Ten gyvendamas susipažino su Kanadoje gimusia kroatų kilmės merginą Darata Kramarič, kuria vedė 1947 metais. Pradėjęs šeimynišką gyvenimą, nutarė keltis į Torontą, kur buvo geresnės galimybės gyventi, dirbti ir auginti šeimą. Toronte tuomet gyveno Juozo vyresnioji sesuo Veronika ir teta, Juozo motinos sesuo. Įsidarbino didelėje gamykloje, gaminusioje dalis įvairioms žemės ūkio mašinoms. Karo veteranams gauti darbą nebuvo sudėtinga – tokioms darbovietėms valdžia taikė lengvatų. Dirbo, kol sulaukė pensinio amžiaus. Su žmona santuokoje išgyveno 63 metus ir sulaukė trijų vaikų. Vyresnieji du mirę, likus dukra Irena, kuri Pajaujams užaugino tris anūkes. Juozas Pajaujis mirė 2010 metais, nugyvenęs 92 metus.

Štai tokia Juozo Pajaujo gyvenimo odisėja: gimė Kanadoje, augo Ožkiniuose, grįžo į Kanadą, įveikė emigrantų sunkumus, išmoko kalbą, dirbo. Suviliotas savanoriu išėjo tarnauti kariuomenėje. Dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, liko gyvas ir, grįžęs į civilio gyvenimą, pavyzdingai gyveno. Buvo grįžęs aplankyti Ožkinių kaimą, kuriame augo: sutiko daug draugų, su kuriais kartu lankė mokyklą ir, kaip jis sakė, kartu „bernavo“.

Ilgus metus bendravome su jo šeima, buvo malonu pasikalbėti apie įvykius gimtinėje, apie gyvenimą Kanadoje. Mūsų pokalbiai buvo nuoširdūs. Lankėmės punskiečių pobūviuose, žvejojome, kalbėjomės apie jo išgyvenimus karo metais. Dažnai susitikdavome pas jo jaunesnį brolį Kazimierą, kurį Juozas 1960 metais pakvietė atvykti gyventi į Kanadą. Jam mirus, liko malonūs prisiminimai, kuriuos tęsėme su jo našle, mirusia prieš kelerius metus. Liko dukra, su kuria pažįstami nuo jos paauglystės, nors retai susitinkame, bet susitikę prisimename jos tėvus.

Dukrai padedant pavyko gauti iš Kanados kariuomenės archyvų duomenų apie Juozo Pajaujo tarnybą ir apdovanojimus. Gautame rinkinyje pateikiami čia minėti Juozo Pajaujo apdovanojimų žymenys, bendrojoje nuotraukoje – tarnybą pradėjęs ir kariuomenę paliekantis Juozas Pajaujis.