Vincas Kanauka, 1922 m.

Gintaras Lučinskas

Vincas Kanauka gimė 1893 m. rugsėjo 9 d. Alytaus apskrities Ūdrijos valsčiaus Butrimiškių kaime. Butrimiškėse gyveno ir tėvai, ir seneliai. Tėvas Motiejus Kanauka (1857–1940) valdė apie 65 hektarų ūkį. Motina Valerija Lukoševičiūtė buvo kilusi iš smulkių Miroslavo valsčiaus bajorų. Šeimoje augo dukra ir keturi sūnūs. Vienas broliukas mirė sulaukęs 4 metukų, sesutė mirė 12 metų. Liko trys sūnūs – Vincas, Kostas (karininkas, veterinarijos gydytojas) ir Petras (1941 m. NKVD suimtas, sušaudytas 1942 m. rugpjūčio 25 d. Sverdlovske).

Vincas Kanauka 1900–1904 m. Miroslave ir Ūdrijoje lankė pradinę mokyklą. 1904 m. įstojo į Suvalkų gimnaziją, čia įsijungė į slaptą moksleivių aušrininkų kuopelę. Tuo metu Suvalkų gimnazijoje mokėsi ir būsimieji Vyčio Kryžiaus kavalieriai Motiejus Pečiulionis bei Silvestras Leonas.

Vincas Kanauka 1912 m. įstojo ir 1917 m. kovo 13 d. baigė Kijevo universiteto Medicinos fakultetą. Kijevo universitete kartu su tautiečiais studentais skaitė ir platino lietuviškus laikraščius. Buvo slaptos lietuvių studentų draugijos narys ir dvejus metus – pirmininkas. Buvo įsijungęs į liaudininkus ir kaip jų atstovas 1917 m. gegužės mėn. dalyvavo Lietuvių seime Petrapilyje.

Vincas Kanauka 1917 m. gegužės mėnesį pašauktas į Rusijos kariuomenę, tarnavo 661-ajame pėstininkų pulke jaunesniuoju gydytoju. Pirmajame pasauliniame kare kovojo Karpatų–Rumunijos ir Bukovinos fronte (1917 metų birželio–lapkričio mėn.). Iš Rusijos kariuomenės demobilizuotas 1918 m. vasario mėnesį.

Vincas Kanauka 1918 m. grįžo į Lietuvą. Aktyviai dalyvavo organizuojant Alytaus apskrities savivaldybę, kuriant apskrities ligoninę: lapkričio–gruodžio mėnesiais dirbo Alytaus apskrities komiteto pirmininku, 1919 m. pradžioje – Alytaus apskrities ligoninėje chirurgo asistentu. 1919 m. kovo 1-ąją savanoriu įstojo į kuriamą Lietuvos kariuomenę, paskirtas į Krašto apsaugos ministerijos Sanitarijos skyrių. Iš pradžių buvo jaunesnysis gydytojas 1-ajame pėstininkų Gedimino pulke. 1919 m. lapkričio 18 d. suteiktas majoro laipsnis. 1920 m. sausio 14 d. pakeltas 1-ojo pėstininkų pulko vyresniuoju gydytoju.

Iš to laikmečio išlikęs karo gydytojo Vinco Kanaukos pasakojimas apie kautynes Varėnos bare, kai lenkams smarkiai puolant Gedimino 1-ojo pulko pozicijas, jis kartais su sanitarais palikdavęs medikų darbą, stverdavęs šautuvą ir paremdavęs kovojančius pulko draugus. Ne kartą asmeniškai buvo pakliuvęs į pavojingą mūšio sumaištį.

Vincas Kanauka nuo 1919 m. balandžio 2 d. iki 1920 m. lapkričio 27 d. dalyvavo Nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. 1921 m. vasario 1 d. perkeltas į 3-iąją pėstininkų diviziją gydytoju, tarnavo Kaišiadorių bare ties Žasliais. Nuo 1921 m. lapkričio 24 d. – Karo ligoninės Chirurgijos skyriaus jaunesnysis ordinatorius. 1923 m. sausio 16 d. išleistas į atsargą.

1926 m. birželio mėn. už gerą ir nepriekaištingą tarnybą Vincas Kanauka apdovanotas antrosios rūšies 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiumi. Dar buvo apdovanotas Nepriklausomybės 10-mečio (1928 m.) ir Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio (1931 m., liudijimo Nr. 6604) medaliais.

Vincas Kanauka nuo 1924 m. dėstė Lietuvos universitete, privatdocentas (nuo 1930 m.), ekstraordinarinis profesorius (nuo 1939 m.).

1930 m. Vincas Kanauka susituokė su Ona Paulina Razmaite (1904–1986), susilaukė sūnaus Algirdo Vinco (g. 1931 m., inžinierius ir JAV karo aviacijos karininkas, labai padėjęs kurti naujosios Lietuvos kariuomenę), dukros Aldonos (g. 1933 m.).

Vincas Kanauka savo lėšomis rėmė valstiečių liaudininkų veiklą. Dėl perkrovimo profesinėmis problemomis, politinėje veikloje aktyviai nedalyvavo, tačiau valstiečių liaudininkų susirinkimus lankė.

Prasidedant Antrajam pasauliniam karui, 1939 m. rudenį Vincas Kanauka trumpam buvo vėl mobilizuotas į karo tarnybą.

1940–1944 m. Vincas Kanauka vadovavo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ligoninės Chirurgijos skyriui, kartu buvo VDU Medicinos fakulteto prodekanas. Daugiametis Kauno medicinos draugijos pirmininkas, Lietuvos chirurgų draugijos sekretorius, vicepirmininkas. Buvo aktyvus antinacinėje veikloje ir vos išvengė gestapo arešto.

1944 m. Vincas Kanauka su šeima pasitraukė į Vakarus, dirbo chirurgu Vroclave, vėliau Tiubingene ir Eichštate (Bavarijoje). 1949 metų vasarą emigravo į JAV, 1953 metais išlaikė gydytojo egzaminus Niujorko ir Ohajo valstijose ir gavo sertifikatą, kuriame pripažįstamas ir medicinos mokslo daktaro vardas. Dirbo gydytoju Niujorko Brukline, ėjo chirurgo pareigas Niujorko Manhatano ligoninėje „Midtown Hospital“.

Po sunkios kraujagyslių ligos ir kojos gangrenos Vincas Kanauka mirė 1968 m. kovo 22 d. – toje pačioje ligoninėje, kurioje pradėjo dirbti atvykęs į Ameriką. Palaidotas Niujorko Cypress Hills kapinėse, jų lietuviškoje dalyje.

Dukros Aldonos prisiminimais, tėvas buvo labai atsidavęs savo profesijai (kaip gydytojas chirurgas), laikėsi aukštos moralės ir etikos principų. Vaikus mokė elementarių, bet svarbių tiesų: „Nedaryk kitam to, kas tau nemiela“. Net kalbėdamas apie būtinumą laikytis dešimties Dievo įsakymų, pridurdavo, kad tai ne tik Aukščiausiojo žodis, bet ir pagrindiniai Vakarų pasaulio etikos principai. Be etikos, sakė tėvas, civilizuota visuomenė negali egzistuoti. Kartu buvo labai pakantus kitaip mąstantiems ar kitų įsitikinimų žmonėms. Tos tėvo mintys darė labai didelę įtaką vaikams.

Didelį įspūdį darė ir tai, kad kaip gydytojas labai rūpinosi pacientais, niekada nesiekdamas iš mediko profesijos pelno. Ne kartą gydė žmones, neimdamas jokio užmokesčio. Sąžiningai sekė medicinos naujienas, tam skirdamas daug laiko.

Vincas Kanauka buvo ne tik žymus medikas bei mokslininkas, bet ir didelės erudicijos, talentingas žmogus, labai gerbęs meną ir kultūrą. Vaikai ligi šiol prisimena bendras išvykas į teatrą ar operą. Muzika tvyrojo daktaro namuose, ir tai tapo dukros Aldonos profesija. Nemažai rašė į kultūrinę bei medicinos spaudą (rašė apie Lietuvos medikus prof. Juozą Bagdoną, prof. Vladą Lašą ir kt.). Dalyvavo visuose Amerikos lietuvių gydytojų suvažiavimuose, už nuopelnus Lietuvos medicinai išrinktas Amerikos lietuvių gydytojų sąjungos garbės nariu.

Sūnus Algirdas teigė, kad tėvas jam buvo simbolis žmogaus, kuris negali pražūti. Kai jie karo pabaigoje kartu traukėsi į Vakarus, su tėvu nebuvo baimės, kad būnant kartu su juo galėtų kas atsitikti. Kartą prisiminus Vilhelmo Telio istoriją, Algirdas pasakė, kad nebijotų laikyti obuolį ant galvos, jeigu strėlę šautų tėvas. Iš tėvo bendražygių jis girdėjo istoriją, kad tėvas, eilinį kartą nusivilkęs chirurgo chalatą, operatyviai sustabdė nemažos karių grupės atsitraukimą ir iš karto po to vadovavo sėkmingai kontratakai. Algirdas prisimena vienintelį kartą su karine uniforma matytą tėvą – kai lenkų ultimatumo metu paskelbus mobilizaciją jį, jau uniformuotą, išvežė mašina į galimą karą.

Algirdo Kanaukos žodžiais, tėvas gerai išmanė tarptautinę politiką. Jų namuose dažnai lankydavosi draugai – aukšto rango karininkai (generolai Motiejus Pečiulionis, Jonas Galvydis-Bykauskas). Jie diskutuodavo apie karo eigą Europoje, ir tie gilūs pokalbiai, politikos bei karo strategijos analizė lėmė ir sūnui pasirenkant profesiją.

Amžininkai pasakoja – kai gydytoją Vincą Kanauką paklausdavo tiek Nepriklausomoje Lietuvoje, tiek išeivijoje apie honorarą, jis atsakydavo, jei tai būdavo kunigas: „Pasimelsk už mane“, o jei ligonis – pasaulietis: „Padaryk kitam gera, jei turėsi progos.“

Prof. dr. Vincas Kanauka – Lietuvos pirmasis chirurgas mokslų daktaras, pirmasis fakultetinės chirurgijos katedros vedėjas Kaune, vienas žymiausių Nepriklausomos Lietuvos chirurgų.

Šaltiniai ir literatūra:

1. LCVA, f. 930, ap. 8, b. 172, l. 61.
2. Biliūtė-Aleknavičienė Elvyra, Jakutis Juozas. Prakalbintas šimtmetis. Alytus, 2018, p. 297, 298.
3. Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, IV tomas. Vilnius 2004, p. 149.
4. Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, X tomas. Vilnius 2015, p. 65, 170.
5. Čekienė. Prof. dr. Vincą Kanauką atsisveikinant. Dirva (JAV). 1968 m. balandžio 3 d. Nr. 39, p. 3.

Nuotraukoje:

Lietuvos kariuomenės majoras Vincas Kanauka, 1922 m. Nuotr. iš Viliaus Kavaliausko archyvo.