iš: angryprofessor.wordpress.com

Petras Maksimavičius

Darbo reikalais kartais tenka apsilankyti kalėjimuose. Susitikinėju su tais kaliniais, kurie prašo vienokios, ar kitokios pagalbos. Nuo pat pirmo apsilankymo Suvalkų areštinėje nepaliauju kartojęs, kad tokioje vietoje nors vieną kartą edukacinio proceso metu turėtų apsilankyti kiekvienas vidurinės mokyklos mokinys. Mokiniai pajustų tą specifinę aurą, išgirstų metalinių durų trenksmą, pasižiūrėtų į nedaug saulės spindulių mačiusius veidus, pasiklausytų keiksmažodžių. Beje, keiksmažodžiai tokioje institucijoje skamba visai kitaip nei autobusų stotelėje ar diskotekoje. Gal todėl, kad mažiau langų, daugiau užrakintų durų, o ilguose koridoriuose išsakytų žodžių aidas skamba savotiškai kitaip. Tai, mano manymu, būtų gera pamoka, kurią jie įsimintų ilgai. Pamatytų, kad šalia mūsų, lygiagrečiai, savo atskiriu ritmu pulsuoja ir atskiromis taisyklėmis besivadovauja kitas, labiau uždaras, mažai mums pažįstamas, pasaulis. Kalėjimo užduotis ne tik užtikrinti, kad paskirta bausmė būtų atlikta, bet taip pat resocializuoti, t. y. mokyti, paruošti gyvenimui visuomenėje. Ar šis „mokymas“ efektyvus? Nuolatos vyksta diskusijos ir nuomonės išsiskiria. Akivaizdu tik tai, kad ne kalėjimas, o mokykla pasiekia geresnių rezultatų, ir nuo mokyklos bendruomenės, mokytojų ir tėvų, darnaus bendradarbiavimo kartais gali priklausyti, ar žmogui, pasiekusiam pilnametystę, neprireiks paragauti kito, jau minėto „mokymo“ etapo.

Dabar parašysiu apie visiškai kitą pasaulį. Jo lyginti su pirmuoju negalima, tačiau jis taip pat specifinis. Jame taip pat daug taisyklių ir tvarkos reglamentų, kurių, bent teoriškai, reikia stengtis laikytis. Kodėl „bent teoriškai“? Todėl, kad kaip sako senovės išmintis – kol viskas gerai, tai gerai. O kai prasideda problemos, jos gali išaugti iki neįsivaizduojamų aukštumų. Gyvename tokiame pasaulyje, kur reglamentai ir taisyklės kartais užgožia sveiką protą. Jos kartais tampa prakeiksmu, o kartais išsigelbėjimu. Žinoma, rašydamas apie šiuos du pasaulius, tyčia provokuoju, kad pažadinčiau jūsų vaizduotę. Galiu tai daryti, kadangi tiek vieną pasaulį, tiek kitą jau esu matęs.

Taigi, mano tezė būtų tokia. Labai praverstų, jeigu kiekvienas tėvas, kuris savo vaiką leidžią į mokyklą, galėtų ne dieną, bet kiek ilgiau pabūti įvairiuose užsiėmimuose, pasiklausyti, stebėti, kaip jie vyksta, kaip atrodo jų vaikų ir mokytojų bendravimas, kaip draugauja vaikai su bendraamžiais, kaip atrodo užsiėmimai grupėje, vienų ir kitų elgesys. Būtų gerai, kad ir mokinių tėvams būtų leista kelias dienas, nuo ryto iki popietės, tokias pamokas vesti, žinoma, ne dėl pramogos, bet prieš tai solidžiai joms pasirengus. Kol pradėsite reikšti įvairias emocijas, paskaitykite toliau.

iš: worldofbuzz.com

Rašau apie tai dėl kelių priežasčių. Pirmąją jau įvardijau. Šiuolaikinė mokykla labai subiurokratėjusi, įsprausta į jos veiklą prižiūrinčių ir kontroliuojančių institucijų rėmus. Mažai lieka vietos ir laiko savarankiškai iniciatyvai, pedagoginiams eksperimentams. Antroji priežastis ta, kad pasikeitęs visuomenės požiūris į mokyklą. Aš dar atsimenu laikus, kai mokytojai „papešdavo“ už plaukų. Nesiskundėme tėvams ir jie nieko apie tai nežinodavo, kadangi pasiskundus, namuose, ko gero daug didesnė „bausmė“ būtų skiriama. Gerai, kad fizinės bausmės griežtai uždraustos. Tačiau tai neišsprendė auklėjimo problemų. Juk psichologinis poveikis gali padaryti daug didesnę žalą nei plaukų papešimas. Kad būtų aiškiau, noriu pabrėžti, kad kalbu ne tik apie mokytojų psichologinį poveikį mokiniams, bet ir mokinių bei jų tėvų poveikį mokytojams. Tai egzistavo ir anksčiau, tačiau nepasiekdavo tokio masto kaip dabar. Mano manymu, nulėmė tai keli dalykai. Pirma priežastis ta, kad anksčiau mokyklose dirbo mažiau mokytojų. Mokytojas mokydavo kelių dalykų ir todėl lengviau būdavo išsaugoti mokytojo autoritetą. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad fizikas mokytų taip pat istorijos bei geografijos ir vestų dar sporto pamokas. Specializacija padarė tai, kad mokytojai dažniausia sutelkia dėmesį į savo sritį ir labiau nutolsta nuo mokyklos vidinio gyvenimo. Antroji priežastis ta, kad sparčiai šoktelėjo visuomenės išsilavinimo lygis. Smarkiai padaugėjo magistrų ir įvairių kursų diplomantų. Todėl, daug kam atrodo, kad ne tik „mokytojauti“, bet ir bet kurios srities ekspertai galime būti beveik kiekvienas. Galvojame, kad užklupus blogai nuotaikai, pamokyti mokytoją ir išlieti savo emocijas, visai normalu, kas anksčiau būtų sunkiai įsivaizduojama. Žinoma, kartais taip elgtis susigundo taip pat kai kurie mokytojai, ir ne tik mokinių, bet ir bendradarbių atžvilgiu. Ir vienu ir kitu atveju tai labai žalinga praktika. Baisesnė nei plaukų papešimas.

Man niekada nepatiko lankyti mokyklą. Negaliu sakyti, kad mokytojų negerbiau. Daugelis jų buvo geri mokytojai, nors būdamas mokiniu ne visada taip galvojau. Šiandien, kai pažįstamus mokytojus erzinu kalbomis apie jų ilgas atostogas, darbą iki 14.00 ar 15.00 val., ar ekskursijas su mokiniais į baseiną, darau tai tyčia, bet ne piktybiškai. Visai taip apie jų darbą negalvoju. Kadangi mokykla man nepatiko, tikriausia tos žinių spragos ir matosi kasdieniniame gyvenime. Nieko jau nepadarysiu. Nei mokykla, nei mokytojai čia nėra kalti. Visą tai lėmė labiau įgimti charakterio bruožai, gilus intravertiškumas, o gal „atsparumas“ mokslui. Gal ir daugiau yra tokių kaip aš. Bet. Vėliau, už tą požiūrį į mokyklą, gyvenimas mane nubaudė be jokio gailesčio. Baigęs studijas, porai metų patekau į Krasnagrūdos pagrindinę mokyklą. Tik tada supratau, ką reiškia posakis: „Linkiu, kad ir tau svetimus vaikus mokyti tektų“.

Parašysiu, kaip tai mano atveju atrodė. Buvau jaunas mokytojas. Mokiniai buvo simpatiški, mokytojai – draugiški, dėstomi dalykai – istorija ir mokslas apie visuomenę – taip pat tiko. Tai ko, sakysite, trūko? Tame pasakyme, kad „linkiu tau svetimus vaikus mokyti“ yra užslėpta daug tiesos, kurios niekada nepamatysime, kol neparagausime mokytojo duonos.

Krasnagrūdoje gavau berods pusė etato. Mokiau istorijos, kurią tada atmintinai mokėjau. Pedagogiškai, atrodė, kad esu gerai pasiruošęs, kadangi Vilniuje, dvejus paskutiniuosius studijų metus psichologijos, pedagogikos ir giminingų krypčių seminarus (praktinius užsiėmimus) lankėme tik dviese! Kiti kurso draugai nesiruošė tapti mokytojais. Todėl, kaip taikyti Montessori, Valdorfo ir kitus mokymo metodus ligi šiandien atsimenu. Taigi, visas gudrybes, kaip palaikyti mokinių dėmesį, esant reikalui sukelti juose sveiką pyktį ar išprovokuoti pasisakyti net tą, kuris niekada nieko nepasako, atrodo mokėjau. Bet darbas nepatiko. Nepaisant turimų žinių, dvejus mokslo metus šeštadieniais ir sekmadieniais ruošiausi naujos savaitės pamokoms. Nežinau, kaip tai daro šiuolaikiniai istorijos ar kitų dalykų mokytojai, bet tuo metu man atrodė, kad mokant istorijos, reikia prigalvoti daug nestandartinių būdų, kad tą didelį informacijos kiekį efektyviai perteiktum ir mokinių galvose sulipdytum į logišką seką. Maniau, kad nepavyks nors kiek istorijos išmokyti, jeigu pamokoje su mokiniais nepanirsiu į istorijos procesą. Jokie, mokiniams skiriami namų darbai ar tėvų pagalba namuose čia nepadės. Taigi po metų kilo natūrali mintis, o „kam man to reikia“? Misija? Prestižas? Tėvų ir mokinių pagarba? Atlyginimas? Kartais šiandien girdžiu mokytojų pasisakymus, kad jiems labai patinka dirbti su jaunimu. Man irgi patinka, tik aš nenoriu. Nenoriu kiekvieną dieną svetimus vaikus mokyti.

Bėda ta, kad vis dėlto, kas nors, turi tai daryti. Vaikus reikia mokyti ir auklėti. Ne visi tėvai arba daugelis jų geba, gali ar nori tai daryti. Tačiau būkime teisingi, ne visi mokytai taip pat geba, gali ar nori gerai auklėti ar mokyti. Tai natūralu. Visi mokėmės mokykloje ir tai žinome. O ką reiškia gerai mokyti? Tėvams gali atrodyti vienaip, mokytojams – antraip. Mokymas ir auklėjimas – tai ne tik žinios. Mokykloje vyksta labai sudėtingi procesai. Vieni mokytojai geba vienokius mokinių gebėjimus išryškinti, kiti – kitokius. Vieniems pavyksta tai daryti, kitiems – mažiau. Laikai, kada vaikus mokė vienas ar du mokytojai, baigėsi. Šiais laikais mokykla išgyvena labai daug pokyčių, turi prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų ir naujų reikalavimų. Tiesą pasakius, ne visus aš juos iki galo suprantu ir manau, kad tą energiją ir laiką reikėtų leisti skirti ugdymo procesui, o ne reglamentams, normoms, grafikams… kurti. Visame tame dingsta mokinys, kurio buvimas mokykloje ir mokymo procesas, turėtų būti kuo natūralesnis. Labai svarbus mokytojų ir tėvų bendradarbiavimas. Čia gal ir paslėptas sėkmingo vaikų auklėjimo raktas. Ne visada pavyksta išlaikyti šio bendradarbiavimo pusiausvyrą, bet jos reikia siekti. Kitaip sakant, tiek mokytojai, tiek tėvai turi suvokti, kad turi ne tik teises, bet ir pareigas. Gal banaliai nuskambės, bet verta dar kartą pabrėžti, kad mokymas ir mokymasis – tai labai sudėtingas procesas. Kiekvienas esame skirtingas ir skirtingas gyvenimo kelias mums skirtas. Todėl turime elgtis labai atsargiai, kad tiek savo, tiek kitų kelio nesugadintumėm.

Labai taikliai tai aprašė Markas Twainas. Jis pasakojo istoriją apie žmogų, kuris išnaršė visą pasaulį, ieškodamas iškiliausio kada nors gyvenusio generolo. Kai jam buvo pranešta, kad toks generolas jau mirė ir nukeliavo į dangų, tasai žmogus, jo ieškodamas, nukako prie Dangaus vartų. Šventasis Petras parodė kažkokį paprastą žmogelį.

– Ne, jis tikrai ne didžiausias kada nors gyvenęs generolas, – paprieštaravo vyras. – Pažinojau šį žmogų dar Žemėje, buvo eilinis batsiuvys.

– Žinau, – atsakė šventasis Petras, – bet jei būtų tapęs generolu, būtų buvęs iškilesnis už visus kitus.

Štai čia ir atsakymas, kodėl niekada nenorėčiau svetimus vaikus mokyti ir imtis atsakomybės už tai, ar mano darbas leis jiems ateityje tapti puikiais batsiuviais ar tik generolais.