Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Kai Jus pasieks šis „Aušros“ numeris, jau bus žinoma, ką išrinkome naujuoju Lietuvos prezidentu ir kaip atrodys naujosios kadencijos Europos Parlamentas. Šiandieną dar sunku spėlioti. Svarbu, kad neliekame abejingi. Internete sklando įvairių memų apie balsuotojų pasyvią laikyseną. Man labiausiai patiko: „Ką aš vienas galiu? – pasakė trys milijonai.“ Taigi…

Neseniai mus pasiekė žinia, kad per Punską skries greitieji tarptautiniai traukiniai, o geležinkelio stotis bus A. Morkaus gatvėje. Žmonės, gyvenantys arčiausiai plane žymimos geležinkelio vietos, susirūpinę. Iki šiol juk niekas nežino, kokiomis sąlygomis strateginiams projektams nusavinama privati nuosavybė, paprastai kalbant, kiek ir kaip bus atlyginta tiems žmonėms, kurių namus teks griauti, kad galima būtų nutiesti vėžę. Kita vertus, gal labiau susirūpinę tie, kuriems geležinkelis bus artimiausias kaimynas. Tiesą sakant, kaip bus iš tikrųjų – niekas nežino, nes baigti geležinkelio projektą, sujungsiantį Vakarų Europą su Lietuvoje jau pritaikyta greitiesiems traukiniams vėže, planuojama 2019 metų gruodžio mėnesį. Kiek įpareigojantis planas, kurį gavo Punsko savivaldybė, irgi nieks neatsakys. Tačiau kaip bebūtų, jis – kol kas vienintelis konkretumas. Ar daug yra punskiečių, kurie džiaugiasi, kad geležinkelis priartėja prie Punsko, sunku pasakyti. Tačiau girdisi ir tokių kalbų, kad tai puikus šansas Punskui, mažam miesteliui, kad galima bus lengvai keliauti Berlyno ir Helsinkio link, kad atsiras naujų darbo vietų, kad čia bus perkraunami kroviniai (atsiras logistikos centras). Man šiek tiek kyla abejonių, ar greitasis traukinys, važiuojantis 250 km per val. greičiu iš Helsinkio į Berlyną, tikrai stoviniuos tokio dydžio vietovėse kaip Punskas? Gal vertėtų pamąstyti, ko iš tikrųjų norime?