M. Mikutavičiaus koncertas Seinuose (2009 m.)

Petras Maksimavičius

Neseniai Gdanske vyko renginiai, skirti pirmųjų (beveik) laisvų ir demokratinių rinkimų trisdešimtmečiui paminėti. Mano kartos ir vyresni žmonės puikiai prisimena tas permainas. Jos buvo taip pat svarbios mums – Lenkijos lietuviams. Svarbios dėl kelių priežasčių. Mums rūpėjo savos valstybės likimas ir jos viduje vykę demokratiniai procesai. Tačiau taip pat su viltimi žvelgėme į tuo metu dar okupuotą Lietuva. Juk permainos Lenkijoje teikė vilties, kad grius ne tik „Berlyno siena“, bet išsilaisvinimo banga pasieks taip pat Baltijos valstybes, ir Lietuvą. Tad galime bent trumpai paminėti, kas tuo metu pasikeitė Lenkijoje ir kaip kito mūsų, lietuvių tautinės mažumos padėtis. Žinoma, paminėsiu tik, mano galva, reikšmingesnius įvykius, kadangi išsamiau tą laikmetį dar tik pradedama rimtai analizuoti, o daugelį dalykų politologams ar istorikams pavyks apibendrinti tik praėjus dar keliems dešimtmečiams.

Kas gi įvyko Lenkijoje prieš 30 metų? Beveik visi sutaria, kad išskirtinis ano meto įvykių bruožas yra totalitarinės santvarkos pakeitimas taikiu būdu – be smurto ir kraujo praliejimo. Reikia pripažinti, kad ne visiems tai pavyko. Tai patvirtina Kinijos pavyzdys, kur beveik tuo pat metu, bandymai pakeisti komunistinį režimą baigėsi ginklų panaudojimu ir taikių gyventojų žudynėmis.

Šiandien, ypač politikai mėgsta ginčytis dėl to, ar prieš 30 metų Lenkijoje galima buvo daugiau laimėti. Vieni pabrėžia, kad prieš 30 metų įvykęs demokratinių jėgų ir tuo metu oficialios, komunistinės valdžios susitarimas dėl rinkimų ir pasidalijimas valdžia buvo gėdingas ir vėliau įtvirtino tos pačios nomenklatūros ir specialiųjų tarnybų valdymą, postų pasidalijimą, valstybės turto grobstymą. Kiti tikina, kad tik taip galima buvo išvengti „pilietinio karo“ valstybėje. Matyt dar ilgus metus bus ginčijamasi, o išslaptinami dokumentai suteiks vis daugiau informacijos apie ano meto įvykius.

Mano galva, vis dėlto Lenkija daug pasiekė, nepaisant visų, kartais pagrįstai reiškiamų pretenzijų to meto politiniam elitui. Nepaisant nepritekliaus, socialinės nelygybės, drastiškų ekonominių reformų, šalis sparčiai keitėsi. Bene didžiausias to meto laimėjimas buvo žodžio laisvė. Ji išjudino daug kitų pozityvių procesų. Tie, kas atsimenate 1989 metus, matyt, man pritarsite, kad televizijos ir radijo programos per kelias savaites pasikeitė iš pagrindų. Pradėta spausdinti daug naujų, spalvotų žurnalų ir laikraščių. Tuo metu renesanso amžių išgyvenęs lenkiškasis rokas pasipildė naujų, naują padėtį apibūdinančių kūrinių. Tas entuziazmas žadino viltį gyventi geriau, gražiau, prasmingiau – taip, kaip „Vakaruose“. Žinoma tada dar nieks nežinojo, kiek tas kelias bus ilgas ir duobėtas. Niekas taip pat nemąstė, kad ir tuose kapitalistiniuose Vakaruose ne viskas gerai, kad ir ten yra benamių, socialinės atskirties ir daug kitų problemų. Atsimenu, kaip degalų pardavimo kolonėlėse nušvito pirmosios, tuo metu dar neregėtos reklamos ir tai simbolizavo neišvengiamų permainų vėjus.

O ką tai reiškė Lenkijos lietuviams? Tiek pat, kiek ir kitiems bendrapiliečiams. Skirtumas buvo tik tas, kad mes taip pat laukėme žinių iš Lietuvos. Permainos Lenkijoje teikė viltį, kad anapus sienos reikalai taip pat pakryps gera linkme. Lenkija – didelė valstybė, todėl ir jos reikšmė ne tik Lietuvai, bet ir Vakarų Europai yra svarbi, o anuo metu buvo esminė. Tai buvo raktas į gilesnes geopolitines permainas visame regione. Tos viltys pasiteisino.

Lenkijos lietuviai taip pat stengėsi prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų. Naujas Asociacijų įstatymas leido steigtis naujoms draugijoms. Vienintelės tuo metu veikusios Lenkijos visuomeninės kultūros draugijos (LVKD) patirtis buvo neįkainojama. Joje užaugo naujų būsimų organizacijų lyderiai. Pasikeitus politinei santvarkai jie jau mokėjo kurti naujas, į vienos, ar kitos veiklos pobūdį orientuotas organizacijas. Prasidėjo formalūs kontaktai su Pasaulio lietuvių bendruomene. Greit tapome jos dalimi ir manyčiau, kad mūsų atstovai įnešė geros patirties, savitą supratimą ir požiūrį į Lietuvos etninėse žemėse gyvenančių lietuvių problemas. Pirmieji mūsų studentai, be didesnių biurokratinių kliūčių išvyko į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Netrukus tapo mūsų mokyklų mokytojais, kultūros namų ar organizacijų aktyviais nariais. Prasidėjus švietimo reformoms susidūrėme su dideliais iššūkiais, tačiau niekada niekas nesuabejojo, jog lietuviškas švietimas yra kertinis bendruomenės gyvasties elementas. Būsimi istorikai ateityje tikriausiai dar analizuos, ar bendruomenė sugebėjo išnaudoti visas galimybes, kad išsaugotų savo švietimą. Ar lietuvišką mokyklą Seinuose buvo įmanoma įsteigti anksčiau? Ar nepražiopsojome Suvalkuose gyvenančių lietuvių švietimo poreikių?

Santvarkos Lenkijoje pasikeitimas ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas mūsų gyvenime viską pakeitė iš esmės. Kartais atrodo, kad pastaruosius kelis dešimtmečius reikėtų vadinti Lenkijos lietuvių „aukso amžiumi“. Seinuose įsisteigė Lietuvos diplomatinė atstovybė, iškilo „Lietuvių namai“, A. Baranausko paminklas, „Žiburio“ mokykla. Punsko licėjus ir toliau turi visas galimybes išlikti mūsų elitine mokykla, o Punsko lietuvių kultūros namai – lietuvių kultūrinės veiklos branduoliu. Sekasi mums ir bažnytiniuose reikaluose. Ar tas geras gyvenimas leidžia mums atsipalaiduoti ir ramiai daryti tai, ką ligi šiol darėme? Jeigu pradėtumėm diskutuoti, nuomonės tikriausiai išsiskirtų.

Atsiranda vis naujų iššūkių. Tai neišvengiama, kai gyvename demokratinėje santvarkoje. Mes patys turime stebėti vykstančius procesus ir esant reikalui stengtis apginti bendruomenės interesus, stiprinti tas vietas, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra pažeidžiamos. Niekas už mus to darbo neatliks. Taip buvo priešinantis pasienio užkardos kūrimui Punske, siekiant Seinuose įkurti lietuvišką mokyklą, o šiandien – lietuvių švietimo ir kultūros centrą Suvalkuose . Matyt ir ateityje teks susidurti su įvairiais iššūkiais, galvoti apie bendruomenę kaip visumą, o ne atskiras jos dalis. Kažin, ar mūsų laukia ramus gyvenimas. Dar daug darbų teks nudirbti istorinės politikos srityje, saugant mūsų istorinį ir kultūrinį paveldą, kantriai dėlioti ateities planus, bandyti prisitaikyti prie skaitmeninio gyvenimo reikalavimų ar stengtis surasti savo vietą Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiuose.