Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Ir birželis, ir liepa šiemet pateikė staigmenų. Sėdėdami mokyklos suoluose visi nežmoniškai kepėme, o dabar, atėjus atostogoms, neįmanoma iš namų išeiti – už lango lyg rugsėjį. Javai jau birželio pabaigoje ėmė gelsti. Keisti tie orai darosi… Beje, ne mažiau keisti ir žmonių santykiai. Šį kartą turiu omenyje Suvalkų lietuvių padėtį. Birželio 26 d. Suvalkuose buvo surengtas lietuviškas vakaras, kuriame atsisveikinome su Seinuose trejus metus dirbusiu Lietuvos diplomatu Vaclovu Stankevičiumi. Vienu iš savo darbo prioritetų jis laikė santykių tarp vietos lenkų ir lietuvių gerinimą bei lietuvių kultūros ir švietimo centro įkūrimą Suvalkuose. Vakaro pabaigoje konsului dėkojo ir sėkmės linkėjo Lenkijos lietuvių bendruomenė, visų Suvalkų krašte veikiančių lietuvių organizacijų pirmininkai, Seinų apskrities vadovai, Punsko valsčiaus viršaitis, Suvalkų lietuviai. Tačiau Suvalkų miesto valdžios nė kvapo nebuvo. Po kelių dienų paaiškėjo, kad Suvalkų sanitarijos ir epidemiologijos bei priešgaisrinės saugos tarnybos neleidžia Suvalkuose surastose darželio nuomai patalpose kurti vaikų darželio – saulės per mažai. Nesėkmė? Ar tas pats sindromas kaip Seinuose prieš 15 metų, kai čia kūrėme „Žiburį“? Seiniškiai jau, matyt, kiek apsiprato su lietuvių buvimu. Rašydama „buvimu“ turiu omeny ne slapstymąsi ir prisitaikymą, o buvimą iškelta galva, kai ir vaikai mokomi gimtąja kalba, ir vyksta koncertai, ir nebijoma viešai miesto centre susitikus garsiai giedoti Tautišką giesmę. Matyt, Suvalkams visa tai dar prieš akis. Svarbu, kad mes susidūrę su pirmomis nesėkmėmis nenuleistume rankų. Gal mūsų tokia misija lenkus mokyti demokratijos, tolerancijos ir artimo meilės…