Seinų lietuviai gieda Lietuvos himną. 2019 m.

Julija Balulytė, Punsko Kovo 11-osios licėjaus II kl. mokinė

Lietuvių chartos pagrindinis tikslas – išsaugoti lietuvybę. Šis dokumentas paskelbtas tais laikais, kai po karo lietuviai emigravo, o jų bendruomenė drastiškai mažėjo. Kad tauta neišsivaikščiotų ir visai neišnyktų, Charta tapo visų lietuvių moraline nuostata.

Pasaulis nuo dokumento paskelbimo 1949 metais labai pasikeitė, todėl šiandien keliamas klausimas, ar Lietuvių charta vis dar yra aktuali? Manau, kad ypač užsienyje gyvenantiems lietuviams yra vis reikšminga. Labai svarbi ir mums Lenkijoje, Suvalkų trikampyje gyvenantiems. Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę.

Lietuvių charta padeda lietuviams išlikti lietuviais. Sunkiausiai tai padaryti svetimame krašte, apsuptiems kitos kultūros ir kalbos. Chartos žodžiai skelbia, jog lietuvis yra lojalus savo gyvenamajam kraštui, tad nesvarbu, kur gyventume, lietuvis lieka lietuviu visur ir visada. Yra daug mūsų krašto lietuvių, kurie nepripažįsta savo tautybės, jos gėdijasi. Jie išsižada savo šaknų. Tokie žmonės pamiršta tėvų kalbą, nemoko savo vaikų ja kalbėti, o juk kalba – tai tautos pagrindas. Ji yra stipriausias tautinės bendruomenės ryšys ir garbė, o tautinis solidarumas, kurį mes privalome ugdyti, yra aukščiausia tautinė dorybė. Suvalkų trikampyje veikia kelios lietuviškos institucijos, draugijos, kurios organizuoja kultūrinę veiklą ir neleidžia lietuvybei užgesti. Mes kiekvienas turime prigimtą teisę laisvai išpažinti ir ugdyti savo tautybę. Šiame krašte yra švenčiamos Lietuvos valstybinės šventės ir yra organizuojami įvairūs kultūriniai renginiai. Bendruomenėje tauta auga savaime. Tautinė kultūra yra kelias į tarptautinį pripažinimą ir bendravimą. Apreikšdama tautos genijų, tautinė kultūra įneša savaimingą indėlį į visuotinius žmonių giminės laimėjimus. Kiekvieno lietuvio priedermė sudaryti sąlygas tautinei kultūrai.

Labai svarbų vaidmenį lietuvybės palaikymui atlieka jaunoji karta. Tai jaunimas kuria visuomenę ir tai nuo jo priklausys, ar Suvalkų trikampyje išliks lietuviai, kurie didžiuosis savo tautybe ir jos niekad neišsižadės. Labai svarbus yra vaikų ir jaunimo lavinimas gimtąja kalba. Mūsų krašte dar veikia lietuviškos pagrindinės mokyklos Punske, Seinuose, Vidugiriuose. Svarbų vaidmenį lietuvybės palaikymui Seinų ir Punsko krašte atlieka Punsko Kovo 11-osios licėjus. Ne šiaip sau mūsų mokyklai šiemet skirta Lietuvių kalbos premija. Visi didžiuojamės, kad lietuviška mokykla yra tautinės dvasios židinys. Čia mokiniai gali lavintis, tobulėti ir šviestis, kartu brangindami lietuvių kalbą ir papročius. Mokykloje vaikai išmoksta ne tik pagrindinių programinių dalykų, bet susipažįsta su Lietuvos kultūra, geografija, istorija, gilinasi į savo tautos literatūrą. Bendruomenė negali vystytis neišmanydama praeities. Tautos istorija yra geriausia tautos mokytoja. Punsko ir Seinų krašto jaunimas turi galimybę plėtoti savo pomėgius popamokinėje veikloje: veikia tautinių šokių, dramos būreliai, choro pamokos ir daug kitokių užsiėmimų. Tokiu būdu jauna karta gali pažinti ir pamilti savo tėvų ir protėvių kultūrą. Mūsų licėjus atveria kelią studijuoti ne tik Lenkijoje, bet ir Lietuvoje, kur galima mokytis įvairias specialybes prestižiniame Vilniaus universitete ar kitose aukštosiose mokyklose. Vėliau sugrįžę į gimtąjį kraštą ar pasilikę Lietuvoje jauni žmonės kurs lietuviškas šeimas ir iš kartos į kartą perduos tradicijas, papročius, lietuvių kalbą, kad tauta išliktų ir taptų nemirtinga. Šeima yra tautos gyvybė.

Ir čia norėčiau išsakyti keletą prieštaringų minčių. Visi sutinkame, kad šeima yra tautos gyvybės pamatas, kad šeimoje sukuriami mūsų auklėjimo ir tautiškumo pagrindai. Kiek įtakos vaikų auklėjimui šeimoje turi Lietuvių chartos nuostatos, šiandien galima diskutuoti. Tikriausiai nuomonių būtų labai įvairių. Pažįstu šeimų, kur apie šį dokumentą niekas nė negirdėjo, o ta šeima yra tautiškumo pavyzdys. Vaikai nuo mažens iš tėvų ir senelių semiasi meilės tėvynei, labai aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, o užaugę sukuria lietuviškas šeimas. Jiems nereikia surašyto dokumento ir įstatymų, kad mylėtų tėvus, savo kalbą ir visą tautą. Tikriausiai surastume ir tokių, kurie gal ir galėtų pacituoti Chartos ištraukas, o savo pavyzdžiu nerodo nei pagarbos, nei meilės Lietuvai. Manau, kad tvirtus tautiškumo pamatus savo vaikams padeda sukurti tėvai savo tinkamo elgesio pavyzdžiu. Ir tik vėliau ugdyti jauną lietuvį gali padėti mokykla, kultūros įstaigos, draugijos ir jų veikla. Ir čia jiems atramos taškas, be abejo, yra Lietuvių charta.

Bėga metai, o Lietuvių charta vis nepraranda savo aktualumo. Mums, gyvenantiems už Lietuvos valstybinės sienos, ji yra neišmatuojamai svarbi, o jos nuostatų laikymasis būtinas lietuvybei išsaugoti. Užsienio lietuviai susiduria su kliūtimis, kurios apsunkina galimybes išsaugoti savo tradicijas, papročius ir, visų pirma, mūsų skambią kalbą. Tačiau Suvalkų trikampio lietuviai, būdami ištikimi Chartos nuostatoms, galėjo sukurti nuostabią bendruomenę, kuri vis vystosi ir vystysis. Tai labai daug priklausys nuo mūsų ir mūsų vaikų. Savo tėvų išlaikytą Lietuvių Tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume.