„Trikampiečiai” Vatikane

Vytautas Pečiulis

Jeigu reikėtų nusakyti, koks asmuo buvo vyskupas Paulius Antanas Baltakis, visi, kurie jį pažinojo, pasisakytų tik teigiamai. Vyskupas artimai bendravo su iš Suvalkų trikampio kilusiais žmonėmis Kanadoje. Vyskupo pirmasis susitikimas su Suvalkų trikampio lietuviais vyko Vatikane 1987 metais, minint Lietuvos krikšto 600 metų sukaktį. Susitikau su Punsko, Seinų ir Smalėnų parapijų piligrimais, atvykusiais į sukakties minėjimą, ir visuose renginiuose dalyvavo kartu. Vyskupą Baltakį pamačiau einantį per šv. Petro bazilikos aikštę. Pakviečiau jį susipažinti su Suvalkų trikampio lietuviais. Vyskupas mielai sutiko ir praleido nemažai laiko kalbėdamasis apie lietuvių reikalus lietuviškose parapijose. Sakė, kad netolimoje ateityje žada su kun. Edmundu Putrimu apsilankyti Suvalkų trikampyje. Nuo to laiko vyskupas pradėjo palaikyti artimus ryšius su mūsų krašto lietuviais ir, kiek žinoma, čia lankėsi septynis kartus.

Ką labiausiai reikėtų prisiminti, vyskupui iškeliavus į amžinybę? Vyskupas Paulius Antanas Baltakis OFM gimė 1925 m. sausio 1 d. Latavėnų kaime, Troškūnų parapijoje, Anykščių apylinkėje. Mokėsi pranciškonų gimnazijoje Anykščiuose. 1944 metų pavasarį išėjo savanoriu į generolo Povilo Plechavičiaus kuriamą Vietinę rinktinę. 1944 metų vasarą nesutarus su vokiečių karo vadovybe ir paleidus rinktinę, slapstėsi, bet buvo vokiečių suimtas ir išvežtas darbams į aviacijos tarnybą. Taip atsidūrė Norvegijoje, o 1945 metais, karui pasibaigus, atsirado Belgijoje. 1945–1952 metais Liuveno universitete Belgijoje studijavo teologiją ir filosofiją, įstojo į pranciškonų observantų ordiną. 1950 m. rugsėjo 15 d. davė amžinuosius įžadus ir pasirinko vienuolinį Pauliaus vardą, o Antanas buvo jo krikšto vardas. 1952 m. rugpjūčio 24 d. Paulius Antanas Baltakis OFM įšventintas kunigu ir išvyko į lietuvių pranciškonų Šv. Kazimiero provinciją, įsikūrusią Kenebankporte, Meino valstijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kanadoje 1953–1963 metais dirbo Toronto lietuvių Prisikėlimo parapijoje vikaru ir pranciškonų vienuolyno vyresniuoju. 1964–1967 metais buvo lietuvių pranciškonų Šv. Kazimiero provincijos provincijolo patarėjas, Toronto pranciškonų vienuolyno gvardijonas. 1969 metais buvo perkeltas į Niujorką (JAV) ir ėjo Šv. Kazimiero pranciškonų vienuolyno Brukline vyresniojo pareigas, vadovavo Lietuvių katalikų religinei šalpai, organizavo lietuvių kultūros centro „Kultūros židinys“ statybą, dėstė lituanistinėje mokykloje ir buvo Lietuvos skautų sąjungos vadovas. 1979–1984 metais, būdamas lietuvių pranciškonų bendruomenės Šv. Kazimiero provincijos provincijolas, vadovavo Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių pranciškonų bendruomenei. 1984 m. birželio 13 d. popiežius Jonas Paulius II įšventino vyskupu ir paskyrė išeivijos lietuvių vyskupu. Jis buvo pirmasis vyskupas, paskirtas tokioms pareigoms. Tai buvo išskirtinis žingsnis, kadangi formaliai tuo metu Lietuva buvo okupuota ir neegzistavo kaip valstybė. Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupų konferencija priėmė vyskupą Paulių kaip visateisį narį. Tai buvo didelis laimėjimas, kuriuo Jungtinės Amerikos Valstijos nepripažino Sovietų Sąjungos okupacijos Lietuvoje bei palaikė pogrindyje veikusią Katalikų bažnyčią bei jos siekius. Vyskupas P. Baltakis buvo Lietuvos pogrindžio bažnyčios balsas pasaulyje. Per jo paskyrimą ir asmenybę „Katalikų bažnyčios kronika“ plito pasaulyje, o būdamas Lietuvių katalikų religinės šalpos pirmininku padėjo finansiškai remti pogrindžio Bažnyčią.

Nuo 1984 iki 2003 metų vyskupas Paulius Baltakis vadovavo užsienio lietuvių katalikų sielovadai, aplankė bene visas pasaulyje lietuvių katalikų bendruomenes ir parapijas. Vyskupas rūpinosi 140 lietuvių parapijų ir misijų, apie milijono užsienio lietuvių sielovada, palaikė glaudžius ryšius su Lietuvos vyskupais ir tikinčiaisiais. Vyskupas išgarsėjo kaip aktyviausias Lietuvos tikinčiųjų teisių ir laisvių gynėjas bei užtarėjas pasaulio katalikų bendruomenėje.

Nuo 1984 metų išeivijos lietuvių vyskupas Paulius Baltakis gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, Bruklino Šv. Kazimiero pranciškonų vienuolyne. Į lietuviškas parapijas buvo kviečiamas minint žymesnes progas. Lankydamasis teikdavo sutvirtinimo sakramentą parapijų jaunimui. Jo pamokslai buvo gilios minties apie tikėjimą ir tautiškus jausmus.

Nuo pirmojo susitikimo su Suvalkų trikampio lietuviais Romoje vyskupas išnaudojo kiekvieną progą atsilankyti mūsų krašte ir pajusti tikrą lietuvybės lopšį, kuriame dvelkia tikra lietuvybė. Visuomet, kai susitikdavome, buvo juntamas jo geranoriškumas ir jausmai šiam kraštui. Vyskupo dėka pagerėjo santykiai su Elko vyskupijos vyskupais, kurie tapo palankesni lietuvių reikalams.

Vyskupas pasakojo tokį paprastą atsitikimą, kai Seinų parapijos kaime prie Galadusio dalyvavo susitikime su šio krašto lietuviais. Vėlokai važiuodamas kaimo keliuku privažiavo ant kelio ramiai gulinčią karvę, pakelėje pririštą ir prigulusią nakties poilsio. Sustojęs turėjo gražiai paprašyti, kad ši atsikeltų ir leistų pravažiuoti. Vyskupas visa tai pasakojo su humoro jausmu. Apie jo bendravimą Suvalkų trikampio reikalais būtų galima daug prirašyti.

Deja, gyvenimas eina savo eiga ir amžiaus našta pradėjo trukdyti toliau eiti sielovados pareigas. 2003 metų spalį vyskupas padavė prašymą pasitraukti iš einamų pareigų. Popiežius Jonas Paulius II priėmė užsienyje gyvenančio lietuvių vyskupo Pauliaus Baltakio atsistatydinimą dėl amžiaus ir atleido iš einamų pareigų. Iki 2009 metų vyskupas gyveno Niujorke ir kiek sveikata leido vadovavo Lietuvos katalikų religinei šalpai. Pablogėjus sveikatai persikėlė į Šv. Antano pranciškonų vienuolyną Kenebankporte, Meino valstijoje. 2018 metų balandį lydimas prelato Edmundo Putrimo grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune. Paskutinį kartą vyskupą teko matyti televizijoje 2018 metais, kai Lietuvoje lankėsi popiežius Pranciškus – ligonio vežimėlyje susitiko su popiežiumi Kaune. Vyskupas Paulius Antanas Baltakis OFM mirė 2019 m. gegužės 17 d. Kaune. Palaidotas Kretingos senosiose kapinėse.

Vyskupo Paulius Antanas Baltakis OFM buvo asmenybė: ištikimas tikėjimui, tautai, o visi jo atlikti darbai lieka didelis paminklas jo asmenybei įamžinti.