1923 m. kovo 23 d. Varviškės mūšyje žuvusių karių ir šaulių atminimui 2011 m. birželį pastatytas paminklas Leipalingio mstl. kapinėse. 2016 10 26.

Gintaras Lučinskas

Kovų su lenkais dalyvis šaulys Feliksas Kuckailis gimė 1866 m. kovo mėn. Seinų apskrityje, Leipalingio valsčiuje, Mikalinos kaime. Turėjo 6 margus žemės. Buvo vedęs Marcelę Bubnelytę. Augino du sūnus – Viktorą ir Zigmą bei tris dukras – Juzę, Anelę ir Oną. Iš mažyčio žemės lopinėlio negalėjo išmaitinti šeimos, tad vertėsi amatu: mūrijo krosnis, statė namus.

„Feliksas Kuckailys, kad ir kaimietis ne inteligentas, vienok buvo lietuvis patriotas, ką įkvėpė ir savo vaikams. Jo sūnus Viktaris pirmose tvėrimosi Lietuvos valstybės dienose išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę ir ten pasižymėjo kaipo kariškis. Įsigalėjus neutralėj zonoj lenkų plėšikams, Feliksa Kuckailys kartu su savo sūnumi Viktaru įsirašė į Lietuvos šaulius būdamas arti šešių dešimtų metų ir dalyvavo ne viename susirėmime su tais plėšikais. Likviduojant lenkų plėšikų lizdus Sventijanskos kaime ir Varviškės, Kapčiamiesčio valsč., jis ir sūnus žuvo nuo plėšikų kulipkų“, – rašė Leipalingio 108-ojo šaulių būrio valdyba Lietuvos šaulių sąjungai pateiktoje žuvusio Felikso Kuckailio biografijoje.

Tai atsitiko 1923 m. kovo 23-ąją. Labai vaizdžiai tos dienos įvykiai aprašomi apybraižoje „Tėvas greta sūnaus kaunasi“, išspausdintoje 1934 m. „Kario“ žurnale:

Leipalingio valsčiuje yra nedidelis Mikalinos kaimelis. Pažiūrėjęs į jo paprastumą, į sunkų gyvenimą, niekuomet netikėtum, kad šiame vargų suspaustame lietuviškame kaimelyje plaktų narsi lietuviškoji širdis.

Buvo gražus 1923 metų pavasaris. Saulutė meiliai bučiavo sustingusią žemelę; sniegas tirpo, tačiau dzūkų ūkininkas netaisė žagrės, kaip paprastai pavasariui atėjus, bet valė šautuvą. […]

Rytą, kai vyturėlis giedojo tekančiai saulei himną, trys šaulių grupės jau buvo toli per naktį nužygiavusios ir užėmusios poziciją prieš lenkų partizanus. Viena grupė, ltn. Urbelio vadovaujama, kurioj buvo ir Kuckailiai: tėvas su sūnumi, įsitvirtino palei Baltosios Ančios žiotis, kur buvo daugybė lenkų partizanų. Antroji grupė už Ančios, palei Bugiedos kaimą, ir trečioji leit. Bėro vadovaujama, palei Varviškės kaimą, netoli lenkų partizanų lizdo. […]

Dulksta, kaip viesulas, Ančios žiočių kalnai, kulkų draskomi. Ltn. Urbelis, pasidėjęs prie kryžiaus kulkosvaidį, be paliovos šaudo. Šalia leitenanto guli Kuckailys Feliksas, tasai senas ir įgudęs karys, ir negailestingai šaudo. Kulkosvaidis nutilo. Leitenantas apsipylė kraujais. „Pirmyn!“, „Valio!“ – pasigirdo silpnas leitenanto balsas ir nutilo. Niekas jo komandos negirdėjo, niekas neklausė. Kulkosvaidininkai gulėjo visi sužeisti. Tik vienas Viktoras griausmingai pakartojo ltn. Urbelio komandą ir, kaip viesulas, šoko į priekį, bet susvyravo ir, kaip negailestingos rankos pakirstas ąžuolas, krito. Iš krūtinės tryško šiltas kraujas. Galingas valio išsiveržė iš šimto krūtinių ir Ančios šlaitais toli toli nuaidėjo, pasiekdamas virpančias motinų širdis. Senis Kuckailys šliaužė pasiimti sūnų. Sūnus gulėjo kruvinas, laikydamas rankoje šautuvą.

Tėvas, užsidėjęs sūnų ant pečių, šliaužė atgal. Trinktelėjo šūvis ir senis Kuckailys, apsikabinęs sūnų, krito kovos lauke.

Ir vėl antra šaulių ataka. Sprogo granatos. Dūmų ir dulkių debesys draikėsi po žemę. Bet dabar nei aukšti kalnai, nei srauni Ančia , nei lenkų kulkos nesulaikė narsaus lietuvio. Lenkų partizanai bėgo. Ataka pavyko. Saulė bučiavo nugalėtojų veidus. […]

Leipalingio kapinėse, pačiame gale, yra paprastas nežymus kapelis, ant kurio yra paprastas kryžius. Ten guli palaidotas ltn. Urbelis, Kuckailiai, tėvas su sūnumi, dar vienas šaulys ir keturi kareiviai, 1923 metų pavasarį garbingai žuvę dėl tėvynės.

Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, Nepriklausomybės kovų dalyvis Viktoras Kuckailis gimė 1895 m. lapkričio 19 d. Seinų apskrityje, Leipalingio valsčiuje, Mikalinos kaime. Tėvai – Feliksas Kuckailis ir Marcelė Bubnelytė. Kai kūrėsi Nepriklausoma Lietuva, 1919 m. sausio 1 d. Viktoras Kuckailis įstojo savanoriu į kuriamą Lietuvos kariuomenę. Tarnavo 1-ojo pėstininkų LDK Gedimino pulko 1-ojo bataliono 2-ojoje kuopoje. Dalyvavo kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Į atsargą paleistas 1921 m. spalio 25 d.

Viktorui Kuckailiui sugrįžus į tėviškę, kovos Neutralioje zonoje dar buvo nepasibaigusios. Mikalinoje buvo susibūręs Seinų rinktinės 19-asis šaulių būrys, į jį įstojo ir Viktoras su savo tėvu Feliksu, kad „galėtų apsiginti nuo Varviškės plėšikų“. Abu žuvo mūšyje su lenkais 1923 m. kovo 23 d. Kapčiamiesčio valsčiuje, Sventijansko kaime. Leipalingio 108-ojo šaulių būrio valdyba savo aukštesnei valdžiai rašė:

Pradėjus neutralėj zonoj nežmoniškai plėšti ramius gyventojus lenkų plėšikams, Viktoras Kuckailys įsirašė į Lietuvos šaulius kartu su savo tėvu Feliksu. Abu dalyvavo daugelyje mūšių su tais plėšikais. Darant puolimą Lietuvos šauliams ant svarbiausių lizdų lenkų banditų Sventijansko ir Varviškės kaimuose, Kapčiamiesčio valsčiuje, dalyvavo ir Viktoras Kuckailys su savo tėvu, kur abu ir žuvo nuo priešų kulipkų.

1923 m. birželio 13 d. Leipalingio miestelio kapinėse perlaidoti Varviškės mūšyje žuvę šauliai Viktoras Kuckailis ir jo tėvas Feliksas Kuckailis, Antanas Kvedaravičius, taip pat 11-ojo pėstininkų Vilniaus pulko ltn. Aleksandras Urbelis ir, spėjama (Leipalingio bažnyčios mirties metrikų knygoje įrašų apie palaidotus 11-ojo pulko karius nėra – G. L.), kariai Jonas Grabauskas, Jono (g. 1901 Marijampolės aps., Kalvarijos vlsč., Kumečių k.), Kostas Repečka, Juozo (g. 1901 Ukmergės aps., Kurklių vlsč., Padvarninkų k.), Mikas Giedra (g. 1901 Tauragės aps., Tauragės vlsč., Joniškių k.).

Krašto apsaugos ministerijos Karių savanorių komisija 1931 m. vasario 3 d. posėdyje pripažino žuvusįjį Viktorą Kuckailį Lietuvos kariuomenės kūrėju savanoriu. Jis tų pačių metų vasario 28 d. (po mirties) buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (apdovanojimo liudijimas Nr. 6436), kuris įteiktas jo motinai Marcelei Kuckailienei. Jai taip pat įteiktas Lietuvos Nepriklausomybės medalis.

Savanorio ir šaulio motinai Marcelei Kuckailienei 1923 m. rugpjūčio 22 d. paskirti 8 ha žemės iš buvusio Mikalinos dvaro. Už žuvusius vyrą ir sūnų Marcelei Kuckailienei Nepriklausomos Lietuvos metais buvo mokama mėnesinė 68 litų pensija. Marcelė Kuckailienė mirė 1951 m. vasario 26 d.

1931 m. birželio 24 d., minint Šaulių sąjungos dieną, paskelbtas nutarimas „Apdovanoti žuvusius dėl Lietuvos nepriklausomybės šaulius ir partizanus, pasižymėjusius tėvynės gynimo ir Šaulių sąjungos kūrimo darbe“. Šaulių žvaigždės ordinais apdovanoti ir Dainavos krašte žuvę šauliai Feliksas ir Viktoras Kuckailiai.

1931 m. gruodžio 12 d. surengtame iškilmingame Leipalingio valsčiaus Sankonių šaulių būrio posėdyje paskaitą skaitė IX Seinų šaulių rinktinės vadas kpt. Vincas Aksomaitis. Pagerbti laisvės kovose žuvę šauliai ir kariai. Po to įteikti Šaulių žvaigždės ordinai žuvusiųjų šaulių šeimoms: Juozo Kvedaravičiaus – jo tėvui, seniausiam būrio šauliui Stasiui Kvedaravičiui ir Felikso Kuckailio – jo žmonai Marcelei Kuckailienei. Būrio valdybos pirmininkas pasidžiaugė, kad šios Šaulių žvaigždės – tai atminimas tų, kurie už mūsų laisvę paguldė savo galvas.

1931 m. gruodžio 20 d. Leipalingio valsčiaus Sankonių šaulių būrio visuotiniame narių susirinkime iškeltas sumanymas pastatyti paminklą žuvusiems šauliams Leipalingio miestelio kapinėse.

1932 m. lapkričio 20 d. Kapčiamiesčio valsčiaus Paliepio šaulių būrio narių susirinkime šauliai „apsidėjo“ mokesčiu po 50 litų statyti paminklui žuvusiems šauliams Leipalingio miestelio kapinėse.

1933 m. kovo 25 d. Leipalingyje vyko šaulių suorganizuotas per Varviškės ekspediciją žuvusių karžygių 10-mečio sukakties minėjimas. Rytą miestelis pasipuošė tautinėmis vėliavomis, prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę organizuotai atžygiavo Jovaišių, Sankonių, Paliepio, Didžiasalio ir Lipliūnų šaulių būriai, atvyko Leipalingio vidurinės ir pradinių mokyklų mokiniai, Pavasarininkų kuopa ir didelė žmonių minia. Šventę pradėjo vaistininkas Antanas Laukaitis. Orkestrui grojant Lietuvos himną iškelta tautinė vėliava. Renginio organizatorius mokytojas šaulys Markauskas pasakė kalbą. Bažnyčioje šv. Mišias aukojo Leipalingio vidurinės mokyklos direktorius kun. Bernardas Čepulis. Po pamaldų visi organizuotai nuvyko į Leipalingio parapijos kapines, kur palaidoti žuvę šauliai ir kariai. Visus sujaudino jausmingas kun. Prano Šukio pamokslas. Ant žuvusiųjų kapo padėjus vainikus ir pagerbus jų atminimą, eisena sugrįžo į miestelį prie paminklo. Kovų dalyvis mokytojas F. Sidaravičius perskaitė paskaitą, plačiai nušviesdamas 1923 m. įvykius. Rinktinės vadas kpt. V. Aksomaitis savo kalboje priminė lietuvių tautos vieningumą kovose dėl laisvės. Dar kalbėjo kovų dalyviai V. Nenortas ir J. Vailionis. Šventė baigta grojant tautos himną ir nuleidžiant vėliavą.

Nepriklausomos Lietuvos metais Leipalingio šaulių namuose Varviškės mūšyje žuvusiems pagerbti įrengtos atminimo lentos, kuriose įrašytos žuvusiųjų pavardės.

1938 metais šaulių Felikso ir Viktoro Kuckailių pavardės įrašytos Kauno Karo muziejaus kovose už Lietuvos Nepriklausomybę žuvusiųjų kriptoje, marmuro lentoje.

2011 m. birželio 11 d. Leipalingyje (Druskininkų sav.) vyko renginys, skirtas paminėti 1923 m. kovo 23 d. Varviškės mūšyje žuvusiems Lietuvos kariuomenės kariams ir Šaulių sąjungos nariams. Parapijos klebonas, kun. Paulius Marčiulionis aukojo šv. Mišias už Varviškės mūšyje žuvusius Lietuvos kariuomenės karininkus, karius ir šaulius. Vėliau šaulių rikiuotė atidavė pagarbą ir padėta gėlių prie paminklo (pastatytas 1928 m., atstatytas 1989 m.) žuvusiems kovose už Lietuvos laisvę.

Po pamaldų renginio dalyviai vyko į Leipalingio miestelio kapines, kur buvo šventinamas paminklas. Jame juodo marmuro lentoje iškalta: „Žuvę kovoje už Lietuvos Laisvę 1923 m. kovo 23 d. Varviškėje šauliai: Feliksas ir Viktoras Kuckailiai, Juozas Kvedaravičius, 11-ojo pėstininkų Vilniaus pulko kariai: ltn. Aleksandras Urbelis, eiliniai: Mikas Giedra, Jonas Grabauskas, Juozas Reveikis, Kostas Repečka“. Renginį vedė Sausio 13-osios brolijos Alytaus skyriaus narys Alfonsas Vitkauskas. Padėta gėlių, uždegtos atminimo žvakės prie paminklo, tylos minute pagerbtas žuvusiųjų atminimas, tylą sudrebino šaulių pagarbos salvės. Paminklą pašventino kun. Paulius Marčiulionis. Gausiai susirinkę renginio dalyviai ir plačios Kuckailių giminės atstovai sugiedojo Valstybės himną.

Gražiai ir prasmingai, prisimindami žuvusiuosius už Lietuvos Nepriklausomybę, prie paminklo kalbėjo alytiškis Alfonsas Vitkauskas, lietuvių kalbos mokytoja, poetė Ona Alesiūtė-Bleizgienė (Leipalingis), Onutė Mikelionienė (Druskininkai). G. Lučinskas pateikė Varviškės kautynių apžvalgą. A. Vitkauskas įteikė Alytaus apskr. Antano Juozapavičiaus šaulių rinktinės vado ats. kpt. Skirmanto Valatkevičiaus padėkos raštus asmenims, padėjusiems statyti paminklą ir organizuoti šventę.

Žuvusių Varviškės mūšyje ir pokario kovose partizanų atminimui LPKTS Lazdijų skyriaus Laisvės kovų dainų ansamblis „Žilvitis“ atliko keletą tautinių-patriotinių ir partizanams skirtų dainų. Po minėjimo Leipalingio kapinėse, dauguma renginio dalyvių išvyko į Mikalinos kaimą (Lazdijų r.), kuriame vyko Kuckailių giminės susibūrimas.

Druskininkų kuopos Jovaišių šaulių būrio vadas Aleksandras Kuckailys papasakojo, kad sumanymas pastatyti paminklą žuvusiems Varviškės kautynėse šauliams ir kariams kilo 2010 metais. 1923 m. mūšyje su lenkais žuvę šauliai Feliksas ir Viktoras Kuckailiai – Aleksandro Kuckailio giminaičiai. Iniciatyvai pritarė ir kaunietis Ignas Kuckailis, kurio senelis Feliksas ir dėdė Viktoras Kuckailiai žuvo šiame mūšyje. Akmenys paminklo statybai surinkti iš Mikalinos kaimo laukų. Tai tarsi simbolis, nes 1923 m. žuvę tėvas ir sūnus Kuckailiai gyveno Mikalinos kaime. Iš kaimo vietovių kilę dauguma 1918–1920 m. Lietuvos kariuomenės savanorių, o lauko akmenys simbolizuoja lietuvišką stiprybę. Paminklo statymo darbams vadovavo meistrai Arūnas Kuliešius ir Artūras Kuckailis, o svarbiausi padėjėjai – Jovaišių būrio šauliai.

1989 m. Onos Miliuvienės (Kuckailytės) (1905–2000), Felikso, užrašytuose prisiminimuose „Apie 1920–1923 metų Lietuvos savanorių kovas Leipalingio apylinkėse“ pasakojama:

Gal 1919 m. per Naujus metus mano vyresnis brolis Viktoras Kuckailis, raginant Leipalingio bažnyčios klebonui Juodviršiui (jis kvietė jaunuolius eiti savanoriais į Lietuvos kariuomenę, sakė, kad bus dvarai išdalinti, jiems bus duota žemės, miško ir visa kita, kas bus reikalinga įsikūrimui, skelbė tai per pamokslą bažnyčioje, grįžus po karo taip ir darė), išvyko savanoriu į kariuomenę ir tarnavo I pulke, II kuopoje, I batalione, kuris stovėjo Šiauliuose. Tarnavo trejus metus.

Po to, kai lenkai iš neutralios zonos ėmė puldinėti Lietuvą, visur kūrėsi Šaulių sąjunga. Mano tėvas Feliksas Kuckailis bei vyresnysis brolis Viktoras Kuckailis (iš Mikalinos kaimo) įstojo į šią sąjungą. Valdžia davė jiems ginklų. Reikėjo atremti lenkų puldinėjimus, plėšikavimus. Guronių kaime savo namuose lenkai nužudė Visocką. Paliepio kaime kardais sukapojo 5 Lietuvos kareivius. Atjojo apie 80 lenkų ir tuos 5 kareivius nukankino. Kai lietuviai atvyko kareivių lavonų paimti, tai juos paguldė ant baltų paklodžių ir nufotografavo, kad galėtų pasauliui parodyti kaip žiauriai lenkai elgiasi Lietuvoje.

1923 m. kovo 21 d. atėjo Lietuvos kariuomenės batalionas iš Merkinės. Ėjo per Leipalingį, Mikaliną, Valančiūnus, Smališkę. Ruošėsi išvyti lenkus iš Varviškės. Varviškėje lenkai turėjo ginklų sandėlį. Tada kariuomenė ir šauliai (iš Mikalinos buvo 12 šaulių) pradėjo eiti į Varviškę. Kovo 22 d. ryte nudūrė vieną sargybinį lenką ir sėkmingai priėję arčiau, atidengė ugnį į Varviškę. Sudegė visas kaimas. Daug lenkų žuvo, jie pradėjo plaukti per Nemuną (ties Sventojansku ir Varviške). Lietuvių žuvo 7, iš jų 3 šauliai: tėvas Feliksas Kuckailis, jo sūnus Viktoras Kuckailis ir, rodos, Kvedaravičius iš Neliubonių k., taip pat 4 lietuviai kareiviai, manoma, kad vienas dingo be žinios.

Po mūšio kariuomenė sugrįžo į Leipalingį, o žuvusius ten paliko. Mūsų kaimo šauliai grįžę mums pasakė, kad žuvo tėvas ir brolis. Nežinojome, kur ieškoti jų lavonų. Klausinėjome, ėjome visuose kaimuos – gal kas žino, kas matė. Jonionių kaimo (čia gyveno mano sesuo su savo vyru) vyrai gaudė Nemunu plaukiančius lavonus, bet neatpažino mano tėvo ir brolio. Ten buvo lenkų lavonai.

Gal už poros mėnesių Leipalingyje mano giminaitis Vikcius Mikelionis (iš Diržų kaimo) man pasakė, kad jam prisisapnavo, kad jie guli Igorkoj ant kalno. Aš tai pasakiau klebonui. Jis liepė eiti ten jų ieškoti. Žmonės patarė nueiti pas bataliono vadą. Nuėjau. Papasakojau. Bataliono vadas parašė laiškelį kuopos vadui Krivonyse. Nunešiau. Tada jis pasiėmė 3 kareivius ir liepė eiti kartu su juo ir man. Nuėjome į Sventijanską. Priėję prie kryžiaus, kur žuvo pirmas leitenantas Urbelis, man liepė palaukti, o jis su kareiviais nuėjo į kaimą. Sugrįžę kareiviai atsivedė 2 vyrus ir visi grįžome į Krivonių kaimą. Kuopos vadas pasakė, kad rytoj vyksime paimti žuvusių šaulių. Kitą dieną aš, jaunesnis brolis Zigmas ir šaulio iš Neliubonių tėvai nuvažiavome į Krivonis. Čia įsėdo 4 kareiviai, pervažiavome per Ančią, po to miškais nuvažiavome į Varviškę. Ten kareiviai liepė mums palaukti, o jie nuėjo. Grįžę pasakė, kad važiuosime į Igorką. Varviškėje sustojome ties tiltu. Kareiviai buvo tilto viduryje, o mes už jų. Iš kitos tilto pusės (tiltas 3–4 metrai) atėjo gražiai kariškai apsirengusių 11 lenkų. Mūsų vadas pasakė, kad norime pasiimti savo šaulius. Lenkai pareiškė, kad vienų šaulių neatiduosime, pasiimkite ir kareivius, ir be karstų neatiduosime. Norėjome eiti prie žuvusiųjų kapo, bet visų neleido. Tik pasakė, kad panelė gali eiti pažiūrėti. Nuėjau viena, gal už 25 metrų ant kalnelio ir pamačiau, kad ten yra didelis kapas. Vėl grįžau prie savo kareivių, išsiskirstėme. Mes parvažiavome namo. Kaimo žmonės jau buvo ir vainikus nupynę, galvojo, kad parvešime.

Kitą dieną vėl nuėjau pas bataliono vadą Leipalingyje (man buvo 18 metų) ir viską papasakojau. Vadas patylėjęs pasakė, kad kareivių neimsime. Tada nuėjau pas viršaitį Juozą Volungevičių (iš Mižonių kaimo). Nieko jis man nepasakė. Buvo ketvirtadienis. O šeštadienį po pietų atėjo pas mus į namus Antanas Šimanskas ir pasakė, kad darytume karstus, nes šiandien važiuosime paimti. Kareiviams padarė karstus Mižonyse, Vilkanastruose, Leipalingyje ir Didžiasalyje. Neliubonių kaimas padarė karstą savo šauliui Kvedaravičiui. Mes tėvui ir broliui irgi darėme karstus. Padarė atėję pas mus Valančiūnų kaimo vyrai. Mes turėjome lentų, namuose buvo tėvo staliaus įrankiai, vinys. Vieną karstą apobliavo, o kito nespėjo, tik sukalė, nes buvo vėlu.

Įdėjome karstus į vežimą. Aš, brolis Zigmas ir kaimynas Savickas nuvažiavome į Krivonis. Aš ir Savickas likome Krivonyse, o 3 kareiviai nuvažiavo į Įgorką. Rado beišimančius. Iškasė 7 lavonus. Jie buvo uždengti šiaudais – šeši eilėje, o vienas ant visų kojų paguldytas. A. Šimanskas ir dar vienas vyras išardė maišus, pakišo po šonais ir taip iškeldavo į karstus ir suguldė. Ant karsto šono užrašė kur kareivis, o kur šaulys.

Iš Neliubonių tėvai patys pažino savo sūnų. O mano tėvą ir brolį pažino visi. Jų pavardes užrašė ant karstų. Važiavo per Norkūnus, per tiltą, per Vilkanastrus, parvežė į Leipalingį, iki gimnazijos sodo. Ten apsisuko vienas vežimas paskui kitą. Tėvo ir brolio karstai buvo mūsų vežime. Atvykome apie 8 val. ryto. Nuėjau į miestelį ir laukiau. Pravežė pro mane iki gimnazijos sodo. Buvo minios žmonių. Duobės jau buvo iškastos kapuose. Tada kun. Vaikšnoras išėjęs iš bažnyčios pakvietė žmones eiti prisijungti prie procesijos. Buvo nešama kryžius, lempos, vėliavos. Šitaip procesija nuėjo iki gimnazijos sodo. Ten atliko pašventinimus, maldas. Visi atlydėjo į kapus. Viename kape įdėjo 3 šaulius, užkasė pusę duobės, o kareivių 4 karstus paliko ant viršaus ir sargybą. Žmonės grįžo į bažnyčią. Tai buvo 1923 m. birželio 13 d., sekmadienį.

Aš nutariau pamatyti tėvą ir brolį. Paprašiau Druskininkėlių kaimo Albiną Zubricką ir Mikalinos kaimo Savicką man padėti. Nuėjome į kapus. Sargybinis paklausė, ar neverksiu. Jie atkasė kapą, atidengė karstus. Brolis buvo gražus, veidas sveikas, paglosčiau jo rankas, veidą. Buvo tik su apatiniais rūbais, basas. Veide buvo kaip peiliu skersai rėžis padarytas. Tėvas buvo be nosies, baltavo dantys, rankos gražios. Ant kaklo buvo rožančius. Buvo išrengtas, bet su puskojinėmis.

Kitą dieną, pirmadienį, laidojo kareivius (manytina, kad Joną Grabauską, Kostą Repečką ir Miką Giedrą bei ltn. Aleksandrą Urbelį – G. L.). Nuėjau į Leipalingį. Atvažiavo iš Alytaus 4 padvados su 8 juodais arkliais, su juodom vadelėm ir juodais apinastriais. Atvyko kareivių orkestras. Vežimai atvažiavo į kapus, paėmė 4 karstus ir atvežė prie šventoriaus. Viena moteriškė atnešė baltą vainiką (lyg iš alyvų) ir uždėjo ant vyresniojo kario karsto. Paskui karstus aplaistė karboliu (skysčiu). Į bažnyčią įnešė pirmiausiai vyresnį, uždėjo ant katafalko, o 3 kareivius neštuvais atnešė ir pastatė jam iš šonų (nešė kareiviai). Žmonių buvo nedaug. Su procesija nulydėjo karius į kapus. Pakinkytus juodus arklius vedė kareiviai: vienas iš vienos pusės, kitas iš kitos pusės, paėmę už apinastrių. Grojo orkestras. Nuvežė prie tos pačios duobės. Pirmiausia įleido vyresnįjį atskiroje duobėje, o paskui 3 karius į šaulių duobę. Po to užkasė.

Tais pačiais metais vaistininkas A. Laukaitis surinko aukų (bet nežinau iš kur) ir davė mano mamai 600 litų, o iš Neliubonių tiems žmonėms – 300 litų. Vėliau paskyrė pensiją mano mamai – 70 litų kas mėnesį. […]

1931 m. mus ir Neliubonių Kvedaravičius pakvietė atvykti į Sankonių kaimo Dabruko sodybą. Čia atvažiavo iš Kauno kažkoks vyresnis kariškis. Mamai įsegė už tėvą Šaulių žvaigždę, o už sūnų savanorį – du medalius. Sakė, kad sūnaus Šaulių žvaigždę įdės ir pavardę įrašys Kauno Karo muziejuje, po Gedimino stulpais. Kiekvienais metais birželio 13 d. iš bažnyčios eidavo procesija į šaulių kapus. […]

Šaltiniai ir literatūra:

1. Lietuvos Centrinis valstybės archyvas, f. 561, ap. 2, b. 355, l. 45, 45ap.
2. Ten pat, f. 561, ap. 2, b. 418, l. 7ap., 8, 8ap., 9, 113, 139, 142.
3. Ten pat, f. 561, ap. 2, b. 449, l. 27, 28.
4. Ten pat, f. 561, ap. 2, b. 480, l. 432, 433, 435, 436, 437, 440.
5. Ivaškevičius, Eugenijus (sudarytojas). Lietuvos karių, partizanų ir šaulių kapų atlasas 1919–1940. Vilnius, 2003, p. 22.
6. Kuckailis, Juozas. Sentėvių dvasia liepsnoti (Leipalingiečiai 1918–1923 metų kovose už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę). Vilnius, 2003, p. 58–59, 102–103.
7. Lučinskas, Gintaras. Varviškės „respublika“ (1920–1923). Alytus, 2013, p. 72, 75, 76, 81–85, 91, 95, 96, 98, 99, 100.
8. Vaikšnoras. Tėvas greta sūnaus kaunasi. Karys. 1934 m. kovo 8 d. Nr. 10, p. 192.
9. „Šaulių Žvaigžde“ apdovanoti. Trimitas. 1931 m. liepos 2 d. Nr. 27, p. 530.
10. Rinktinėse ir būriuose. Sankonys. Pasirašė: Juozas. Trimitas. 1932 m. sausio 1 d. Nr. 1, p. 12.
11. Rinktinėse ir būriuose. Paliepis. Pasirašė: Partizanas. Trimitas. 1932 m. gruodžio 1 d. Nr. 49, p. 975.
12. Iškilmingai paminėti žuvę dėl laisvės Leipalingy. Pasirašė: Kęstutis. Trimitas. 1933 m. balandžio 6 d. Nr. 14, p. 268.
13. Lučinskas. Leipalingyje pašventintas paminklas žuvusiems 1923 m. Varviškės mūšyje. Trimitas. 2011 m. birželio mėn. Nr. 6, p. 18–19.