Vytautas Pečiulis

2018 metais iškilmingai buvo minima Lietuvos Nepriklausomybės šimto metų sukaktis. Nerasime tokios vietos, kur gyvenantys lietuviai, plačiau ar kukliau būtų nepaminėję šios sukakties.

2019-ieji yra svarbūs šaulių organizacijai, nes prieš šimtą metų Vladas Putvinskis-Pūtvys sumanė sukurti Lietuvos šaulių sąjungą, kuri veikė 21 metus ir turėjo daug tūkstančių narių. 1940 metais okupavus Lietuvą, okupacinė valdžia pirmiausia uždraudė šaulių veiklą. Šaulių organizacijos vadovybė ir veiklūs šauliai buvo sodinami į kalėjimus, tremiami ir kitokiais būdais naikinami. Vokiečiams paskelbus karą ir išvarius okupacinę valdžią, nebuvo galimybių atkurti organizaciją. Antrajam pasauliniam karui einant į pabaigą, kai prie Lietuvos artėjo okupacinė kariuomenė, daug lietuvių ir su šauliai traukėsi į Vokietiją. Susidarius sąlygoms išvykti iš pabėgėlių stovyklų, lietuviai persikėlė gyventi į Ameriką, Kanadą, Australiją ir kitus pabėgėlius priimančius kraštus.

Įsikūrę Šiaurės Amerikoje Lietuvos šauliai sudarė iniciatyvinę grupę, kuri dėjo pastangas atgaivinti šaulių organizaciją už Lietuvos ribų. Lietuvoje šaulių organizacija veikė kariškais pagrindais ir jai vadovavo į atsargą išėję Lietuvos kariuomenės karininkai. Išeivijoje kariška organizacija nebuvo priimtina vietos valdžiai, todėl nutarta, kad organizacija veiks tautiškais ir kultūriniais pagrindais. Gavus iš valstybės valdymo institucijų sutikimą, iniciatyvinės grupės nariai pradėjo per tautinių švenčių minėjimus pristatinėti šaulių veiklą ir ragino jungtis į šaulių organizaciją, kuri veiktų lietuvių bendruomenėse. Iniciatyvinę grupę sudarė daugiausia Vlado Putvinskio-Pūtvio šeimos nariai ir Lietuvoje buvę veiklūs šauliai, kurie 1953 metais sudarė pradinį organizacijos branduolį. Pirmieji šauliai susiorganizavo Kanadoje, Toronto lietuvių bendruomenėje. 1954 m. kovo 7 d. Toronte įsisteigė pirmasis šaulių vienetas, pasivadinęs šaulių klubu, todėl ši data laikoma šaulių organizacijos pradžia išeivijoje. Vėliau steigėsi šaulių klubai JAV ir Kanados lietuvių bendruomenėse. Pradėjus vystytis šaulių veiklai, sušauktas pirmasis atstovų suvažiavimas, kuriame išrinkta centro valdyba ir nuspręsta pasivadinti Lietuvos šaulių sąjunga tremtyje. Daugelį metų veikusi tuo pavadinimu organizacija per visuotinį atstovų suvažiavimą nutarė pakeisti pavadinimą į Lietuvos šaulių sąjungą išeivijoje. Pačiais brandžiausiais organizacijos metais buvo 17 skyrių Jungtinėse Amerikos Valstijose, 8 skyriai Kanadoje ir du Australijoje. Kanados šaulių kuopas sudarė Kanados šaulių rinktinė „Vilnius“, JAV buvo dvi rinktinės. Didesnėse lietuvių bendruomenėse steigėsi jūros šaulių kuopos, kurios bendradarbiavo su kitomis šaulių kuopomis. Prasidėjus išsilaisvinimo bangai, 1989 metais atsikūrė šaulių organizacija Lietuvoje. Pradžia nebuvo lengva – atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę ir žlugus sovietų sąjungai, iš Lietuvos išvesta okupacinė kariuomenė. Susikūrus gynybos sistemai šaulių organizacija tapo pavaldi krašto apsaugos ministerijai. Krašto apsaugos ministras paskyrė šaulių sąjungos vadą. Atstovų suvažiavimas patvirtino paskyrimą ir vadas sudarė centro valdybą. Lietuvoje šaulių daliniams vadovauja vadas, išeivijos šauliai prisitaikė ir pirmininkas dabar vadinamas vadu.

Kaip ir kiek punskiečių yra šios organizacijos nariai ? Man atvykus į Kanadą 1960 metų pabaigoje, šaulių veikla tik organizavosi ir buvo kuriamos kuopos. 1961 metais apsigyvenau tabako augintojų apylinkėje, kurioje veikė šaulių kuopa. Kariuomenės šventės minėjime, kurį rengė tos apylinkės lietuvių bendruomenė, dalyvavo šauliai su vėliavomis. Mane pakvietė nešti Lietuvos vėliavą. Man tai buvo didelė garbė, nes pirmą kartą gyvenime laikiau Lietuvos trispalvę. Po minėjimo kuopos pirmininkas pasiūlė man tapti šaulių kuopos nariu. Pasiūlymą su džiaugsmu priėmiau ir nuo 1961 metų pabaigos esu šaulys. Vėliau buvau išrinktas kuopos valdybos sekretoriumi, o po kelerių metų tapau iždininku. Taigi buvau pirmasis punskietis, prisijungęs prie šaulių organizacijos. Po metų į Toronto kuopą įstojo Kazimieras Pajaujis, su kuriuo susitikome per kuopų sportinio šaudymo varžybas. 1971 metais persikėliau gyventi į Torontą, prisijungiau prie Toronto Vlado Pūtvio kuopos, kurioje buvo per šimtą narių. Kuopoje buvome du punskiečiai: aš, kilęs iš Pelelių kaimo, ir Kazimieras Pajaujis, kilęs iš Ožkinių kaimo. Šioje kuopoje vyko plataus masto veikla – buvo rengiami kariuomenės švenčių minėjimai, kuopų sportinio šaudymo mažo kalibro šautuvais varžybos. Kuopa rengdavo vasarą šaulių stovyklas, kuriose dalyvaudavo kitų kuopų šauliai. Tokias stovyklas rengdavo ir kitos kuopos Kanadoje bei JAV. Ne kartą teko atstovauti kuopai. Susituokus, mūsų žmonos irgi prisijungė prie šaulių veiklos. Buvome dvi poros: Kazimieras ir Anelė (Paznėkaitė iš Šlynakiemio) Pajaujai ir mes, Vytautas ir Irena (Grigutytė iš Šilainės) Pečiuliai – jauniausi šauliai. Tuometinis kuopos pirmininkas visuomet mus pristatydavo pasididžiuodamas, kad jo kuopoje turi tokius jaunus narius. Dauguma šaulių buvo vyresnio amžiaus, todėl mes jausdavomės tartum jų vaikai. Išvykose, kitų kuopų renginiuose su mumis dauguma norėjo nusifotografuoti, jausdavomės tiesiog pažibomis. Vėliau prie kuopos prisijungė Kazys Pečiulis, kilęs iš Pelelių, jo žmona Bernadeta (Žaliapienytė, atvykusi iš Ščecino). Kai buvau išrinktas kuopos vadu, į kuopą atėjo Kazimieras ir Irena (Sankauskaitė iš Skarkiškių) Paznėkai. Į kuopą užsirašė Alfonsas Stungurys su punskiete žmona Aldona (Pečiulytė iš Pelelių). Kuopa turi miškingą žemės plotą, per šimtą kilometrų į šiaurę, kuriame įrengta stovykla. Anksčiau joje savaitgaliais rinkosi šauliai, rengdavo gegužines ir kitokiomis progomis bendraudavo gamtoje. Norintieji galėdavo pašaudyti į taikinius šaudykloje.

Kitose šaulių kuopose Kanadoje punskiečių buvo ne per daugiausia. Sadberio mieste veikė „Maironio“ kuopa, kurios narės buvo punskietės Birutė Grigutytė-Stankienė (kilusi iš Kampuočių kaimo), Elena Staskevičiūtė-Tolvaišienė (kilusi iš Trakiškės kaimo) ir Magdalena Drūtytė-Rameikienė (vaikystėje su motina atvyko iš Didžiulių kaimo). Kuopai priklausė ir jų vyrai. Čikagoje man yra žinomas tik Sigitas Savickas, kuris buvo jūrų šaulių kuopoje. Daug metų jis buvo kuopos vadas, yra kandidatavęs į Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje centro valdybos vado pareigas, tačiau atstovų suvažiavime nebuvo išrinktas. Taigi tiek punskiečių buvo prisijungę prie šaulių veiklos.

Gyvenimas nebuvo palankus – mirė Kazimieras ir Anelė Pajaujai, Toronto Vlado Pūtvio kuopos nariai, Elena Staskevičiūtė-Tolvaišienė, Sadberio kuopos šaulė.

Dalyvaujant šaulių veikloje teko prisidėti prie žymesnių projektų, kuriuos atliko Kanados šauliai. 1979 metais minint Toronto kuopos 25 metų veiklos sukaktį nuspręsta sukurti bareljefą Romo Kalantos aukos atminimui. Buvo pagamintas bronzos bareljefas, kurį atidengiant buvo pakviestas ir dalyvavo Simas Kudirka, jūrininkas, bandęs pabėgti iš sovietinio žvejų laivo, už ką buvo kalintas kaip išdavikas. JAV valdžios spaudžiami sovietai leido jam su šeima ir motina išvykti į JAV, kur buvo gimusi jo motina. Bareljefas ilgus metus kabojo lietuvių namuose Gedimino menėje. Dabar kūrinys perkeltas ir laikomas Kanados lietuvių muziejuje.

Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės 60 metų jubiliejui 1968 metais, Kanados šaulių rinktinės mastu numatyta pastatyti lietuvių kapinėse paminklą „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“. Pasirinktas toks pats paminklas, kurį okupantai sunaikino Kauno karo muziejaus sodelyje. Kadangi paminklas buvo statomas Toronto Vlado Pūtvio kuopos valdose, kuopai teko pareiga viskuo pasirūpinti. Statybos darbams teko vadovauti man. Kuopai priklaususių punskiečių dėka ir padedant kitiems punskiečiams atlikti parengiamieji darbai – paruošti paminklo pamatai. Kitus darbus nudirbti daug padėjo vyresnieji kuopos šauliai. Atidengiant paminklą dalyvavo kitų kuopų atstovai ir daug lietuvių. Išsirikiavus šaulių ir kitų organizacijų eisenai su vėliavomis gauta žinia iš Vatikano, kad vyskupas Vincentas Sladkevičius popiežiaus pakeltas į kardinolus. Džiaugsmingai buvo sugiedota giesmė „Marija, Marija“ ir eisena pajudėjo į kapines, kur įvyko iškilmingas paminklo atidengimas.

Anksčiau Kanadoje veikė aštuonios kuopos, dabar yra likusios dvi – Toronto ir Monrealio lietuvių bendruomenėse. Kuopų veikla smarkiai nusilpusi, nes daugelis vyresniųjų paliko pasaulį ir labai retai atsiranda juos pakeisiančiųjų. Maironis yra rašęs, kad „Mainos rūbai margo svieto…“, taip keičiasi visų organizacijų veiklos gairės. Jaunesnėms kartoms kitaip suprantama veikla. Anksčiau išeiviai dirbo siekdami įrodyti pasauliui, kad Lietuva buvo okupuota, o kai Lietuva atgavo laisvę, ankstesnė veikla prarado savo tikslus, todėl naujiesiems išeiviams neįdomios senosios organizacijos, o naujųjų per daug nekuria. Sakoma, kad reikia išgyventi priespaudą, kad pajustum pareigą aukotis tėvynei. Adomas Mickevičius rašė: „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą! Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, kas jau tavęs neteko“. Tėvynės netekę išeiviai ją mylėjo, jai aukojo savo veiklą. Išeivijos šauliai buvo tarytum tiltas, jungiantis prieškarinės šaulių organizacijos veiklą su Lietuvoje atsikūrusia ir garbingai veikiančia Lietuvos šaulių sąjunga, kurios šūkis yra „Nepriklausomai Lietuvai“.