iš: www.serendipitydiamonds.com

Jurgita Stankauskaitė

Klyksmas, verksmas, juokas – tokios emocijos lydi moterį, kuriai ką tik pasipiršo mylimasis. Apie piršlybas arba kitaip vadinamas sužadėtuves rašyti dabar daug paprasčiau, kai Punsko bažnyčioje beveik kiekvieną šeštadienį suskamba tuoktuvių varpai. Į sužadėtuves atkreipiau dėmesį vien dėl to, kad jos visiškai skiriasi nuo tų, kurios buvo žinomos prieš, tarkim, penkiasdešimt metų. Nors gerai pagalvojus, nemažai skirtumų išryškėjo prieš du dešimtmečius vykusiose piršlybose. Jeigu šios tradicijos senasis paveikslas vis dar atgyja atmintyje, kodėl nepristačius jos pokyčių, kurie svarbūs mūsų kultūrai, pasaulėžiūrai, gyvenimo būdui?

Kaip teko pastebėti, šiandien žodžiai „piršlybos“ ir „sužadėtuvės“ vartojami sinonimiškai, tačiau jų reikšmės skiriasi. Buitiškai tariant, pirmoji sąvoka susijusi su piršlio pareiga supiršti vyrą ir moterį, o antroji – žiedo dovanojimas išrinktajai. Dabar žodis „sužadėtuvės“ mums yra daug artimesnis, skamba aktualiai, moderniai, globaliai. Piršlybos primena seną tradiciją, kai vyrui ir moteriai susipažįstant dalyvaudavo svarbiausias papročio veikėjas – piršlys. Šis būdavo ne tik iškalbus, bet ir neblogą humoro jausmą turintis asmuo. Neretai būdavo gyvenime užsidirbęs gana neblogo turto. Kiek žinia, piršliai jodavo arkliais arba važiuodavo brikele pas panelę, kurią vyriškis jau būdavo anksčiau nusižiūrėjęs. Etnografo, mokytojo, visuomenės veikėjo Juozo Vainos užrašuose minima, kad XX a. pradžioje jo tėvas sutiko būti piršliu tokiam Vincui, kurio akį užkabino vidugiriokė iš Gibų namų. Mat piršlys su bernužėliu nevažiavo, o pėsčiomis nuėjo į jaunos merginos namus prašyti pirmiausia tėvų sutikimo, kad leistų dukrai tekėti už Vincuko. Tik tėvams sutikus jaunuolis galėdavo prašyti panelės rankos. Čia apseidavo be oracijų. Šios labiausiai buvo paplitusios Žemaitijoje, bet vis dėlto reikėjo būti iškalbingam, mokėti nuraminti įtemptą piršlybų momentą. Neapsieidavo be dovanų. Žinoma, be degtinės. Juk reikėdavo atsipalaiduoti, sutvirtinti sutartį.

Anuomet piršlybos vykdavo iš išskaičiavimo. Nėra ko daug kalbėti apie meilę, jausmus ir atsidavimą. Pagalvojus, kokia ten ta meilė buvo, jeigu būsimi sužadėtiniai pasimatydavo vieną arba geriausiu atveju du kartus prieš vestuves. Kaip sakyta: „Meilė atsirasdavo paskui, o kap jos nebūdavo, tai ir tep turėj būc gerai. Jūngė vaikai, bendras gyvenimas, nu, pripracimas. Kur tu dėsies…“ Taip ir gyveno žmonės, negalėdami apibrėžti meilės jausmo. Gerai, kai ji įgaudavo pagarbos vienas kitam įvaizdį, o jeigu ne, tuomet reikėjo gyventi, kaip buvo pažadėta prieš Dievą. Kaip pavyzdį, norėtųsi pasidalyti istorija, kuri, atseit, yra tikra. Vieną kartą dvarponiu pasidavęs jaunuolis nuvažiavo į Lietuvą žmonos parsivežti. Na, iš tikrųjų pasipiršti ir greitai susituokti su nusižiūrėta dvaro šeimininkų dukra. Sunkiai suvokiamomis aplinkybėmis jaunuolis suviliojo panelę, vedė ir parsivežė į lietuvių kaimą šiandieninės Lenkijos teritorijoje. Jaunamartė klausia savo vyro: „Na, tai kurgi tas tavo dvaras, kad aš čia nieko nematau panašaus?“ Išlaipino vargšę ant pliko kiemo, kur stovėjo aptrupėjus lūšnelė, panaši į palinkusį svirną. Moteris negalėjo patikėti, kad šitaip ją galėjo apgauti. Nieko negalėjo padaryti. Teko priprasti prie skurdo. Sulaužyti duoto žodžio prieš Aukščiausiąjį buvo nevalia, laikoma didžiausiu nusikaltimu prieš Jį patį ir savo sąžinę. Tokių gyvenimo istorijų nelinkėtume nė vienam, bet šis pavyzdys atskleidžia mums nepatirtų laikų tikrovę, sužadėtuvių būdą, skubias vestuves – visišką šiandienos priešingybę, kartu parodant žmonių santykį su religija, tėvais, tradicijomis.

Naujieji laikai sulaužė piršlybų tradiciją. Skamba nejaukiai. Konkrečiau tariant, senoji tradicija įgavo naują atvaizdą – esmė ta pati, pakito tik forma, rūbas, kurį sukūrėme mes patys per tam tikrą laiką. Ir jis nuolat kinta. Kaip kadaise kito dešimtmečiais, taip dabar keičiasi metai iš metų.

Ne taip seniai tėvai sprendė, už ko tekės jų numylėta dukrelė arba išlepintas po mamos sparnu sūnelis. Pirmoje vietoje eidavo išskaičiavimas, duodantis gerą pradžią ir tvirtą pamatą jaunai šeimai. Gerai, jeigu suporuoti žmonės įsimylėdavo. Blogiau, kai santuoka būdavo pasmerkta vidiniams skausmams, išdavystėms, neišpildytai meilei kitam žmogui – ne vyrui ir ne žmonai.

Vėliau atėjo kitokia mada. Gražiai žmonės pasakojo, kad „Piršliai išėj iš mados. Bernas atvažuodavo pas mergos tėvus su dovanom ir paprašydavo dukros rankos arba paprastai paraikšdavo, kad planuoja susižadėc, ar jiej sucinka“. Kaip tada, taip ir šiandien, vidurinė arba vyresnioji karta pripažįsta, kad toks oficialus prašymas leisti dukrą ištekinti buvo grynai paremtas senąja tradicija ir pagarba tėvams. Jie patys žinoję, kad kelerius metus arba mėnesius trunkanti draugystė vakarėliuose, mokykloje, suėjimuose anksčiau arba vėliau pasibaigs laukta santuoka. Betgi jaučiama buvo pareiga kažkiek užgriebti tradicijos liekanų. Tai buvo viešas pasipiršimas, dažniausiai su gražiu žiedeliu (saugomu kelnių kišenėje). Daugiau fantazijos turintis pasirūpindavo puokšte ir šampanu. Įprastai po sužadėtuvių greitai vykdavo užsakai ir vestuvės. Nelaukdavo ilgai. Kelis mėnesius, pusmetį arba metus. Laikotarpis nuo susižadėjimo iki vedybų buvo skirtas stipriai ruoštis vestuvių puotai. O dabar? Dabar sudėtinga konkrečiai apibrėžti, kaip labai svarbios yra sužadėtuvės ir ką jos reiškia jaunajai kartai.

Sužadėtuvės šiais laikais gali įvykti taip greitai, staigiai ir netikėtai, kaip ir jų nutraukimas. Visai neseniai teko klausytis pamokymo, kad seniau nevalia buvo nutraukti sužadėtuvių. Tokia pora buvo laikoma jau tvirtai apsisprendusi vesti bendrą gyvenimą, tarsi jau stovėtų ant sutuoktuvių slenksčio. Dabar turima laisvė ir individualus pasirinkimas nevaržo žmonių vieną minutę „pažadėti amžiną meilę“, kitą – be jokio pasigailėjimo grąžinti sužadėtuvių žiedą. Laikas nuo pasipiršimo iki vedybų gali trukti nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. Kodėl taip ilgai laukiama tuoktis? Kam taip ilgai būti susižadėjus? Priežasčių visos marios: nebaigta mokykla ar studijos, darbo arba nuosavo būsto neturėjimas (retai kuri pora sutinka gyventi su tėvais) ir pan.

Gali susidaryti įspūdis, kad dabartiniais laikais baisu pirštis, nes iš viso nežinia, kokio atsakymo galima sulaukti arba kada likti vienui vienam su tūkstančius kainuojančiu žiedu. Sudėtinga nustatyti kadaise dovanotų žiedų vertę, tačiau šiandien ne paslaptis, kad žiedas kainuoja ne vieną, o du arba daugiau mėnesio darbo užmokesčių. Pati savo ausimis girdėjau jaunimo pokalbį, kad tokia „taisyklė“ sveiku protu nesuvokiama. Tai galima prilyginti pinigų švaistymui arba jaunosios papirkimui. Beje, argi seniau nebuvo papirkimų, atsiskleidžiančių žemės turto didumu, arklių galvų skaičiumi ar kraičio skrynios turinio gausumu? Na, šiandien daug nereikia – tik daug kainavusio auksinio žiedelio su brangakmeniu. Žiedas padovanotas, o kišenėje tegul ir toliau vėjai švilpauja.

Apie šių dienų piršlybas galima ironizuoti, bet galima ir pavydėtinai seilę varvinti, žiūrint į socialiniuose tinkluose skelbiamas sužadėtuvių akimirkas pajūrio paplūdimyje, ant kalnų viršūnių, šiltų kraštų salose… Kipras, Italija, Graikija, Niujorkas, Turkija – tai tik dalis šalių, kuriose vyksta pasipiršimo ceremonija. Dažniausiai viskas būna suplanuota „nuo A iki Ž“. Netgi iš anksto būna užsakytas fotografas arba įpareigotas draugas įamžinti vaizdo įraše ilgai lauktą ir lemtingą merginos „TAIP“. Klaidinga manyti, kad jaunosios kartos atstovai visi iki vieno rengia gana prabangias sužadėtuves. Nemažai porų susižada visai paprastai – savo gimtosios vietos kieme, kambaryje, gatvėje, prie ežero. Kiekvienas variantas skamba gražiai, jautriai, lemtingai. Tiek pompastiką arba kuklumą mylintys žmonės sutaria dėl vieno – svarbiausias yra apsisprendimas priimti į savo gyvenimą vieną vienintelį ir nepakeičiamą širdies žmogų.