Inga Radzevičiūtė, Punsko Kovo 11-osios licėjaus I kl. mokinė

Lietuvių tauta vieninga valia siekia savo gyvybę, kalbą, tautines bei valstybines tradicijas išlaikyti, kurti ir ugdyti. Kovoja dėl Lietuvos nepriklausomybės ir stengiasi bet kokia kaina išlaikyti ne tik šeimos ir giminystės, bet ir tautinį ryšį. 1949 m. birželio 14 d. buvo paskelbta Lietuvių charta. Šio dokumento pagrindinis tikslas – suburti po pasaulį išsisklaidžiusius tautiečius. Šiais metais minime istorinės Lietuvių chartos paskelbimo 70-ąsias metines. Kiekvienas iš Lietuvių chartos 13-os punktų yra labai svarbus. Mano manymu, šis dokumentas galėtų tapti Lietuvos Konstitucijos dalimi. Lietuvių charta padeda išlaikyti lietuvybę, o jos nuostatos aktualios ir mums, gyvenantiems Suvalkų trikampyje.

Pirmoji Chartos nuostata sako: „Tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė. Niekas negali būti prievartaujamas savo ryšį su tautine bendrija nutraukti. Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę.“ Nutarta kiekvienoje šalyje steigti lietuvių bendruomenes ir jas vienijančias organizacijas. Atskirti nuo Lietuvos Seinų ir Punsko krašto lietuviai neliko abejingi šiam reikalui. Mūsų krašte iki šiol aktyviai veikia lietuvių organizacijos ir draugijos.

Lietuva nuo XIX a. pabaigos buvo viena iš daugiausiai emigrantų duodanti Rytų Europos valstybė. Dabar lietuviai yra išsibarstę po visą pasaulį, bet lietuvis lieka lietuviu visur ir visada. Suvalkų trikampyje gyvenantys lietuviai visada stengėsi neatitrūkti nuo Lietuvos. Mūsų kraštas, prisiglaudęs nors ir prie geležine uždanga prislėgtos Lietuvos, buvo, yra ir, manau, bus tarsi priešpilis, kurio vaidmuo lietuvybės palaikymui yra labai svarbus. Juk „visi lietuviai yra lygūs tos pačios tautos vaikai, tarp savęs broliai“ ir kartu Lietuvių charta yra labai svarbi ir Suvalkų, Seinų bei Punsko krašte gyvenantiems mūsų tautiečiams.

Lietuvių chartos vertybės visais laikai išlieka aktualios. Šiame dokumente pabrėžiama ryšio su savąja istorija svarba. Savo praeities negalime užmiršti ar ištrinti iš savo gyvenimo. Tai praeitis sukūrė papročius ir tautos gyvenimo būdą. „Tautos istorija yra geriausia tautos mokytoja“, – rašoma Lietuvių chartoje. Todėl mes, Lenkijos lietuviai, branginame lietuvių kalbą, vertiname lietuviškos šeimos vardą ir tautinio solidarumo principus. Pirmiausia giliai širdyje laikome savo gimtąją kalbą, nes „kalba yra stipriausias tautinės bendruomenės ryšys. Lietuvių kalba lietuviui yra tautinė garbė.“ Deja, pastaruoju metu pastebime vis daugiau pavyzdžių, kai paminama tėvų kalba. Pasidarė populiaru kurti mišrias šeimas, o vaikus leisti į lenkiškas mokyklas. Suprantu, kad Suvalkų trikampio lietuviams visada buvo sunkiau išlaikyti lietuvybę nei tautiečiams gyvenantiems Lietuvoje. Tačiau žmonės nepasiduodavo, stengėsi išlaikyti gimtąją kalbą, atmintyje išsaugoti savąją istoriją, puoselėti papročius bei tradicijas.

Norėtųsi, kad mūsų krašte ilgai dar veiktų protėvių įkurtos lietuviškos mokyklos, įvairios draugijos ir meno būreliai, kurie skatina ir padeda palaikyti lietuvybę. Tegul čia gyvenantis jaunimas kuria lietuviškas šeimas ir iš kartos į kartą tebūnie perduodama meilė tėvynei. „Savo tėvų išlaikytą Lietuvių Tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume.“ Lietuvių charta tegul ir toliau lieka svetur gyvenančio lietuvio moralinė nuostata, įsipareigojimas kiekvieno lietuvio sąžinei.