kun. Marius Talutis

Božena Bobinienė

Prieš kelias savaites iš Punsko parapijos išlydėjome visiems gerai pažįstamą ir daugumai artimą kunigą Marių Talutį. Tiems, kurie bent truputį „prisilietė“ prie šio dvasininko asmenybės, veiklos, pamaldumo – buvo sunku išsiskirti. Galima sakyti, patyrėme procesą, nes atsisveikinimo susitikimai, mišios vyko jau gerą mėnesį prieš išvykimą: Punsko licėjuje, Vidugirių kaimo bendruomenėje, „Caritas“ bendruomenėje, o galiausiai, sekmadienį, liepos 28-ąją – Punsko bažnyčioje, kur oficialiai kunigą Marių išlydėjo Punsko viršaitis, „Dzūkijos“ choras, „Aušros“ leidykla, bažnytinis moterų kvartetas, bažnytinis parapijos choras, Pal. J. Matulaičio maldos grupė, „Gimtinės“ ansamblio atstovai ir visi į pamaldas susirinkę parapijiečiai. O paskutinės mišios, kuriose dalyvavo kun. Marius, vyko pirmadienį – tai buvo ir naujo Punsko parapijos vikaro Povilo Slaminio pasveikinimas. Po pamaldų šie kunigai kartu su klebonu Česlovu Baganu dar kartą susitiko su parapijiečiais kun. Norkaus name (parapijos salėje). Kitą dieną, jau keliaudamas į Lietuvą, kun. Marius atsisveikino su Punsko bažnyčia, užėjo į „Aušros“ leidyklą išgerti kavos, užsuko trumpam į Vidugirių koplyčią bei Seinų baziliką ir, kirtęs Lenkijos–Lietuvos sieną, uždarė dar vieną savo sielovadinio gyvenimo etapą.

6-erius metus kunigas Marius Talutis tarnavo Punsko parapijoje. Aukojo mišias, kurios ypač sekmadieniais ir per šventes būdavo labai iškilmingos. Šis kunigas stengėsi, kad Eucharistija būtų graži, aukojama neskubant, atidžiai, su didžiausiu kruopštumu. Tik jis vilkėdavo užmirštus, iš bažnyčios palėpės atgabentus šimtamečius arnotus, kapas. Tik jis prižiūrėdavo, kad kiekvienoje šventovės kertėje degtų žvakės; tik jis liturgijoje negailėdavo smilkalų – jais prakvipdavo visa bažnyčia, net iki vargonų ir skliautų. Tik jis lipo į šimtametę sakyklą skelbti prasmingus pamokslus. Tik jis dažnai statydavo palaimintųjų Teofiliaus Matulionio ir Jurgio Matulaičio relikvijas altoriuose…

6-erius metus kun. Marius krikštijo vaikus, tuokė jaunas poras, teikė vaikams Pirmosios Komunijos sakramentą, o jaunimą ruošė Sutvirtinimui; lydėjo parapijiečių artimuosius į amžinojo poilsio vietą… Reikia pažymėti, kad šios iškilmės būdavo išskirtinės, labai pakilios nuotaikos; tai buvo apeigos, kurias šis dvasininkas iš tiesų atnašavo, atliko su didžiausiu atidumu ir meile tiems, kurie tuos sakramentus priimdavo. Be galo džiaugsmingas būdavo krikštas – kunigas Marius visą šeimą, gimines, draugus kviesdavo prie krikštyklos ir ten atlikdavo apeigas. Po to mėgdavo su nauju krikščioniu ir susirinkusiais nusifotografuoti. Yra parapijoje porų, kurias šis kunigas sutuokė ir vėliau pakrikštijo jų vaikus.

Po pamaldų vikaras neskubėdavo į kleboniją, bet pasilikdavo prie šventoriaus tam, kad susitiktų su žmonėmis. Kiekvienam stengėsi skirti dėmesio, užkalbinti, pajuokauti, pasitarti…

Kunigas M. Talutis skatindavo jaunesnius ir vyresnius įsijungti į Eucharistijos šventimą: kvietė skaityti skaitinius, giedoti psalmes, kalbėti Rožinį, giedoti litanijas, dalyvauti procesijose, ragino ateiti į Punsko kapinių koplyčią į mišias už mirusius tėvus. Labai rėmė ir žavėjosi Punsko bažnytinio choro giesmininkų sekmadieniais giedamu Rožančiumi. Išvykdamas prašė jo neužmiršti ir giedoti toliau.

Daug dėmesio ir energijos šis dvasininkas skyrė atlaidams, ypač Žolinės šventei. Pats ragino kaimų gyventojus, kad pintų derlinių vainikus. Kartu su klebonu rėmė moteris, kurios aukodamos savo laiką, pindavo ilgų ilgiausius vainikus – girliandas, kurias vėliau kabindavo pats vikaras, užlipęs kopėčiomis prie pat bažnyčios skliautų. O atėjus Žolinei – kunigas Marius tapdavo pagrindinis bažnytinės šventės dirigentas. Vadovauti atlaidams kviesdavo garsiausius Lietuvos kunigus, kūrė skelbimus, prižiūrėdavo pamaldų tvarką, suskaičiuodavo ir susirašydavo visus derlinių vainikus – kad tik kurio kaimo neužmirštų, nepraleistų. Kiekvieną atėjusį į atlaidus pakalbindavo; visi maldininkai žinojo savo pareigas ir vietą procesijoje.

Kunigas Marius Talutis visu savimi įsigilino į Punsko parapijos ir viso šio krašto istoriją. Domėjosi buvusiais parapijos kunigais, jų veikla, svarbiais ir, atrodo, neesminiais įvykiais. Analizavo buvusių klebonų gyvenimą, tyrinėjo bažnyčios archyvines knygas ir inventorių, kalbindavo parapijos senolius ir išklausydavo jų prisiminimų. Susidomėjo Vidugirių koplyčios istorija, o ją pradėjęs nagrinėti, ėmėsi sudėtingo darbo, kurio niekas per keliasdešimt metų nedrįso, o gal nenorėjo pradėti. Neįmanoma tapo įmanoma – pirmiausia šio kunigo pastangomis, gebėjimu padrąsinti ir pakalbinti kitus seniau buvusi konfliktų ir galbūt neapykantos objektas, šiandien Pal. Jurgio Matulaičio koplyčia gyvena savo naują gyvenimą: ji gražiai suremontuota, išdailinta, joje skamba lietuviškos giesmės, švenčiama Eucharistija; čia renkasi nemažas Vidugirių ir aplinkinių kaimų tikinčiųjų būrys. Šis fenomenas – neabejotinai kun. Mariaus užsispyrimo ir atkaklumo vaisius. Kunigas įrodė, kad stiprybė – tik vienybėje, bendrų tikslų siekime. Jauno dvasininko užsidegimas, geranoriškumas, nuoširdumas ištirpdė senąsias nuoskaudas, užgydė žaizdas. Pamatę, kad kunigas pats ėmėsi veiklos, žmonės jo paklausė, pamažu ir patys griebėsi darbų. Tai vienas didžiausių, labiausiai įsispaudusių šio kunigo pėdsakų mūsų parapijoje.

Gilindamasis į Punsko krašto istoriją, kunigas surasdavo daug dalykų, kuriuos užmiršome, o kurie seniau buvo parapijiečiams reikšmingi. Atgaivino atmintį apie kun. Motiejaus Simonaičio suolelį prie bažnyčios; suradęs bažnyčios palėpėje mažą karstelį, pradėjo kurti drobulę Visų Šventųjų iškilmei paminėti. Iš naujo atrado užmirštą istoriją apie Barsukalnio koplytėlę Giluišgiryje. Apie ją savo prisiminimuose rašė a. a. kun. klebonas I. Dzermeika, pasakojimų pateikė Kreivėnų kaimo senoliai. Tą vietą, esančią ant Barsukalnio, aukščiausios Giluišgirio girios kalvos,  kun. Marius pažymėjo kukliu kryžiumi, o papėdėje, prie pat kelio, įrengė lauko altorių ant didžiulio akmens – aukojo mišias. Jos vyko kelis kartus, gegužės mėnesį, panašiai kaip ir kituose kaimuose – prie kryžių, šventinant laukus. Kunigui rūpėjo žmonių bendrystė. Po pamaldų kaimų laukuose dažnai susirinkusieji dar nesiskirstydavo, o burdavosi į suneštines vaišes, dar pasikalbėdavo, pabendraudavo.

Kun. Mariaus pastoracinė veikla neapsiribojo vien Punsko parapija. Jis aukoti mišių važinėdavo į Žagarių bažnytėlę, Suvalkus, Seinus, Lietuvos miestus ir miestelius. Ne tik asmeniškai, pats, bet prisikalbindavo ir parapijiečių. Suorganizavo ne vieną šventkelionę – į Marijampolę pagerbti ir pasimelsti prie pal. J. Matulaičio kapo, į Šiluvą, pas Šiluvos Mariją, ir į Kryžių kalną, į susitikimus su šv. Tėvu Pranciškumi Vilniuje ir Kaune, į Paparčių vienuolyną pas Betliejaus seseris, į Pivašiūnus, Trakus… Kai kurios išvykos buvo ne tik maldingumo ir religinio ieškojimo išraiška, bet tiesiog – pažintinės, pvz., kelionė po Lietuvą ieškant stebuklingųjų šaltinėlių. Kelionės su kun. Mariumi niekada nebuvo nuobodžios. Autobuse skambėdavo Rožinio malda, litanijos, giesmės, bet būdavo ir dainų, ir pokštų…

Dar viena ypač svarbi kunigo Mariaus veikla – darbas su vaikais ir jaunimu Vidugirių mokykloje ir Punsko licėjuje. Kaip jis pats sako – tai buvo „labai atsakingas darbas, reikalaujantis tikrai daug kūrybingumo ir atsidavimo“. Ypač Vidugirių vaikai šiltai prisimena bendras išvykas į Lietuvą, skanius lietuviškus ledus, kuriais dažnai vaišindavo juos pats tikybos mokytojas. Tėvelis Marius (taip jis dažnai vadindavo ir savo pažįstamus kunigus) visada buvo labai dosnus. Taip sakant – „pinigas jo nesilaikė“. Turėdamas jį – šis žmogus dalindavo, pvz., vaikams, o suaugusiems – pirkdavo ir dovanodavo įdomias, vertingas knygas, devocionalijas; eidamas į svečius visada atsinešdavo lauktuvių. Savo lėšomis yra užsakęs ne vieną paveikslą puošiantį Punsko bažnyčią, parapijos salę, Vidugirių koplyčią. Visuomet stengdavosi atlyginti už kitų darbus. Dalindamasis su kitais tuo, ką turi, pats gyveno labai kukliai.

Kunigas Marius Talutis – žmogus, kurio visur „pilna“. Neapleisdavo jokių religinių iškilmių, nevengė dalyvauti pasauliečių rengiamuose koncertuose, susitikimuose, minėjimuose. Kai kuriuos organizavo pats, ragindamas kitus įsijungti, kaip antai Sausio 13-osios minėjimas prie bažnyčios, vakare, prie degančio laužo, skambant lietuviškoms dainoms. Visur ir visada akcentavo ne tik religingumą, bet ir patriotiškumą, meilę tėvynei Lietuvai, gimtajai kalbai. Ypač prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio minėjimo Punske: surengė ir atnašavo iškilmingas mišias, dalyvavo deginant simbolinius laužus įvairiose parapijos vietose, susitiko su miestelio ir kaimų gyventojais.

Į šventes, bažnytines apeigas, įvykius, savo iniciatyvos veiklas žmones kvietė pranešdamas apie tai Punsko skelbimų lentose bei internete. Šis dvasininkas buvo labai medialus: nevengė pasisakyti vietos lietuviškoje televizijoje, radijuje, rašė straipsnius „Aušros“ žurnalui, „Šaltiniui“, „Terra Jatwezenorum“ metraščiui, dalyvavo vaizdo reportažuose interneto portale punskas.pl. Talkino rengiant knygas „Kun. Simonas Norkus“ ir „Punsko parapija 1597–2017“. Buvo dažnas „Aušros“ leidyklos svečias – be minėtų veiklų, kartu su šio straipsnio autore redagavo socialinio tinklo „Facebook“ Punsko parapijos paskyrą, „Parapijos naujienų“ laikraštėlį, užsakydavo skelbimus, pranešimus, spausdinius bažnyčios reikalams.

Kunigas Marius nuolat ieškojo užsiėmimo, naujų veiklų, sumąstydavo sau iššūkių. Taip buvo ir stojant į Punsko LKN choro „Dzūkija“ gretas. Kaip pats sakė: „norėjau nemokamai palavinti savo balsą“. Vikaras apie metus laiko, kiekvieną trečiadienį uoliai lankydavo repeticijas, dalyvavo ne viename koncerte ir minėjime ne tik Punske, bet ir Lietuvoje.

Dainavimas bei giedojimas (ypač lotyniškas grigališkasis choralas) – tai dar viena kun. Mariaus aistra. Tai jis pakalbino dabartinio Punsko moterų kvarteto dalyves išmokti lotyniškai giedoti Velykų sekvenciją, kuri nuo pat pradžių stebina ir žavi susirinkusius į bažnyčią parapijiečius. Kun. Marius visuomet pabrėžia Punsko bažnytinio choro, kuris puoselėja Rožančiaus giedojimo prieš sumą 100-metę tradiciją, svarbą ir išskirtinumą. Visiems primena, kad tai unikalus, niekur kitur nesutinkamas sakralinės muzikos pavyzdys.

Pagrindinis kunigo Mariaus, kaip dvasininko, tikslas – vienyti žmones Kristuje. Jis su visais stengdavosi rasti bendrą kalbą: su vaikais, ir su seneliais; su išsimokslinusiais, ir su paprastais žmonėmis; su pasiturinčiais, ir su neturtingais; su sveikais ir laimingais, ir su ligoniais, ar gyvenimo nuskriaustaisiais. Į kiekvieną kreipėsi asmeniškai, visus parapijiečius pažino iš vardo ir pavardės, žinojo net jų giminystės ryšius. Šiam dvasininkui nebuvo neįmanomų dalykų, tiesiog visuomet stengėsi ieškoti įvairių būdų, kitų kelių įveikti iššūkius ar sunkumus. Šis žmogus – supratingumo, atjautos, žinių siekimo pavyzdys. Su visais stengėsi gyventi draugiškai, vengė konfliktų ir nesusipratimų, o jei ir būdavo keblių situacijų, sugebėdavo iš jų išbristi pasitelkdamas savo neeilinį humoro jausmą. Linksmo būdo, pozityvūs, neįžūlūs žmonės pritraukia kitus. Toks yra ir kun. Marius. Su juo gera ir įdomu bendrauti, nes jis skiria pašnekovui daug dėmesio, išklauso; nesmerkia jo už skirtingus požiūrius, vengia kritikos ir vertinimo, o jei tenka pakritikuoti – kunigas daro tai konstruktyviai.

Apie kunigą Marių galima pasakyti: žmogus – orkestras. Aišku, jis šito nepatvirtintų, o veikiau pasakytų: „per didelis iš manęs tinginys, galėjau daugiau ką nuveikti. Tik Dievo Sūnus Jėzus Kristus ant kryžiaus galėjo pasakyti „Atlikta“, o paprastas žmogus vis galvoji: galėjau padaryti geriau, daugiau“. Nelygu, su kuo lyginsi. Sunku aprėpti visas šio dvasininko veiklas. Be Punsko parapijos, buvo ir yra įsijungęs į daugelį kitų darbų. Vienas svarbiausių – pal. Teofiliaus Matulionio kanonizacijos byla, už kurią kun. Marius yra atsakingas eidamas postuliatoriaus pareigas. Be to, jis aktyviai dalyvauja aukojant tradicines lotyniškas mišias įvairiose vietovėse, bendradarbiauja su Lietuvos „Marijos radiju“, interneto portalu bernardinai.lt, neretai išvyksta į tolimas šalis (pvz., Kanadą, JAV, Vokietiją, Rusiją, Angliją ir kt.). Jis kuklus, jis nesigiria ir nesipuikuoja pasiekimais, o tiesiog dirba savo darbą, tarnauja Dievui ir žmonėms.

Koks kun. Mariaus gyvenimo tikslas? Jis pats trumpai paaiškina: „Norėčiau patekti į Dangaus Karalystę, o gyvendamas žemėje – pasistengti padaryti ką nors gero“.

Tarnystė Punsko parapijoje – tai vienas iš kun. Mariaus ėjimo Dievo Karalystės link etapų. Tai tik kelionės dalis, kuri šiek tiek pakeitė jo požiūrį, mąstymą. „Kaip ir kiekvienas žmogus, per 6-erius metus pasikeičiau ir aš. Didelę tam įtaką turėjo žmonės, kurie buvo šalia, vietovė, aplinkybės. Tikrai galiu pasakyti, kad aš kitoks. Įgijau didelį pastoracinio darbo, žmonių bendrystės patirties bagažą“ – sako kun. Marius. Paklaustas, ar per tiek laiko susigyveno su Punsko bendruomene, jis pripažino: „Punske jaučiausi tarp savų. Iš pradžių atrodė, kad toli, kad nepažįstama. O dabar – į Lietuvą sugrįžus atrodo, kad savi – tai Punskas.“

*Vyskupo dekretu kun. Marius Talutis skiriamas į Žiežmarius rezidentu, o visas pagrindinis darbas bus Kaišiadoryse rūpintis pal. Teofiliaus Matulionio šventumo sklaida.