kun. Petras Ažubalis

Dalia Ažubalienė

Gyvename tikrai ypatingais laikais. Pasaulis ir mūsų gyvenimai nesustodami sukasi ir rieda pirmyn. Rodos, nėra laiko nei pailsėti, nei atsidusti, nei atsisėdus pamąstyti. Norime iš anksto viską žinoti, susidėlioti planus ir dar ramiai pagyventi. Darbuojantis ramybė ateina, kai pajaučiame, kad atlikome tai, ką galėjome ir sugebėjome, visa tai, ko buvo tikėtasi. Atsakymų ieškojimas, iššūkių sprendimas, pozityvi veikla ir bendravimas su žmonėmis, kurie jaučia, girdi, mato ir eina kartu užsibrėžto tikslo link. Tokią patirtį ir gilų išgyvenimą patyriau visai netikėtų, tačiau labai realių paieškų kelyje.

Pernykštis Lietuvos šimtmetis bei pirmosios Šv. Jono Krikštytojo lietuvių parapijos Toronte 90-metis ir Lietuvos kankinių parapijos 40-metis paskatino domėtis praeitimi ir dalytis patirtimi bei atradimais su plačiąja bendruomene. Kanados lietuvių muziejaus archyvas, bendradarbiaudamas su parapija, surengė parodą „Niekada nenuleisk sparnų“. Paroda skirta visoms progoms paminėti.

Ypatingas dėmesys skirtas ilgamečio abiejų parapijų klebono kunigo Petro Ažubalio asmenybei. Gimęs 1918 m. vasario 10 d., vienmetis su nepriklausoma Lietuva kun. P. Ažubalis Kanados lietuvių vadinamas „tvirtovės žmogumi“ ir „didžių darbų kunigu“.

Jauniausias iš penkių Jono ir Emilijos (Balčiūnaitės) Ažubalių vaikų gimė Mieleišių k., Papilio vlsč., Biržų apskr. Pasak kunigo draugo Petro Vilučio, žodžiai „niekada nenuleisk sparnų“ buvo kun. Petro gyvenimo ir veiklos kelrodis. Sakoma, kad į šį pasaulį kūdikio pavidalu ateinanti būtybė prilygsta mažam sparnuotam angelėliui. Į tokį panašus buvo ir Petras, jis irgi turėjo, nors ir nematomus, mažus dvasinio polėkio sparnelius. Jam augant ir sparneliai augo, didėjo ir virto galingais sparnais, kurių jis tikrai per visą savo gyvenimą niekada nenuleido.

Augo, brendo ir mokėsi nepaprastoje aplinkoje, kuri buvo kupina jaunimo veiklos, netrūko didingų patriotų, stiprių ir darbščių dvasininkų. Gimnazijos metais priklausė ateitininkų ir pavasarininkų organizacijoms. Savo pašaukimą tapti kunigu pajuto būdamas jaunas, vos 15 metų. Tuomet, 1933 m., ir parašė savo vyresniajam pusbroliui kun. Juozui Dubnikui: „Br. Kunige, Daug turbūt, turi džiaugsmo savo pirmose kunigavimo dienose, tačiau gal daug taip pat turi bėdų ir rūpesčių, kaip ir kiekvienas šios žemės keleivis žmogus. Tačiau man rodosi, kad turėtum džiaugtis, nes esi žmonių ganytojas, žmonių gelbėtojas. Tačiau daug daug teks kariauti su šių laikų sumodernėjusiu, subolševiznėjusiu pasauliu. Kariauk brolau, kunige, nes ir aš tuoj stosiu į tą pačią karžygių mokyklą, kur bręsta tėvynės sūnūs.“

1936 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. Nujausdamas artėjantį pavojų Lietuvai, pasinaudojęs repatriacijos sutartimi, prikalbinęs du brolius ir motiną, 1941 m. pasitraukė iš mylimos tėvynės ir per tuometinės Vokietijos (dabartinės Lenkijos) žemes, per darbo stovyklas pateko į Čekoslovakijos sostinę Prahą, kur vokiečių universitete tęsė teologijos studijas. Jas baigęs, 1942 m. gruodžio 19 d. įšventintas kunigu. Suimtas ir kalintas gestapo, laimingai pasprukęs, 7 mėnesius slapstėsi Jihlavos vienuolyno rūsiuose. Po sunkios kelionės per Čekoslovakiją ir Vokietiją pateko į Liuksemburgą, kur porą metų kapelionavo seserų elžbietiečių vienuolyne. Dar būdamas Prahoje, kartu su kitais lietuviais susitiko ir užmezgė ypatingą draugystės ryšį su Petru Vilučiu. P. Vilučio dėka ir tinkamai susiklosčius aplinkybėms kun. Petras 1947 m. atvyko į Kanadą. Pusmetį pavikaravęs angliškoje Saint Džeimso parapijoje Toronte, paskirtas klebonu į lietuvių Šv. Jono Krikštytojo parapiją, įkurtą 1928 m. Lietuviai nudžiugo, kad vėl turi lietuvį kunigą ir įsitikino, kad jis sugeba nuveikti daugiau negu kiti dvasininkai, ir tokiu būdu greitai užkariavo jų širdis. Gerbdamas ir nuoširdžiai padėdamas visiems Toronto lietuviams, ne tik saviems parapijiečiams, atliko tikrą kunigo misiją išeivijoje. Tai buvo puikiai parodyta 1967 m., švenčiant kun. Petro kunigystės 25-metį, ir tai progai prisiminti skirtuose paveikslėliuose užrašyta: „Kunigo misija išeivijoje: visus suprasti, visiems padėti, visus mylėti, visiems atleisti – būti visiems viskuo“.

Per 37-erius kunigystės metus jis padarė daug daugiau negu kiti. Petras Vilutis taip apibūdino kun. Petro veiklą: „Kunigas Petras darbavosi Toronto lietuviškame Kristaus vynuogyne trisdešimt trejus metus iki Viešpaties Angelas pašaukė jį į dangiškojo Tėvo Karalystę. Skaičius 33 yra simbolinis, nes jis išreiškia Kristaus gyvenimo žemėje amžių. Tad, kiek Kristus turėjo metų prieš nukryžiavimą, tiek pat metų kun. Petras švietė lietuviškas sielas Jo mokslu ir tiek pat metų krikštijo bei lydėjo pas Viešpatį iškeliaujančius.“

Klebonas suremontavo senąją lietuvių šventovę Toronte, o vėliau užsimojo dideliam projektui – „Anapilio“ sodybos statybai, kuris apėmė didžiulį salių pastatą, šventovę, kleboniją ir kapines. Įsteigta stovyklavietė Vasagoje, sutelkta daug lietuvių šeimų, kurios paskatintos kun. Petro pirko ten vasarnamius, nes vasarvietė priminė Palangą. Planuose dar buvo ir poilsio namai seneliams, tačiau to įvykdyti kunigas nesuspėjo. „Anapilis“ tapo lietuvių dvasine ir mūrine tvirtove. Atlikęs beveik visus suplanuotus didžius darbus kun. Petras netikėtai mirė 1980 m. liepos 12 d., šeštadienio vakarą.

This slideshow requires JavaScript.

Prel. Pranas Gaida 1980 m. liepos 24 d. „Tėviškės žiburiuose“ rašė:

„Ne tik Kanadoje, bet ir už Kanados ribų nuskambėjo žinia apie staigią a. a. kunigo Petro Ažubalio mirtį. Ji sujaudino daugelį žmonių ne tik savo staigumu, bet ir svarumu. Miršta juk daugelis, bet tiktai reta mirtis paliečia plačiąją lietuvių visuomenę. Kai iškeliauja eilinis tautietis, mažai kas tesijaudina, bet kai atsiskiria iš gyvųjų tarpo plačios reikšmės žmogus, sujuda ir plačioji visuomenė. Toks atvejis buvo ir velionies kun. Ažubalio. Jo iškeliavimą amžinybėn labai greitai pajuto ne tiktai jo parapija, ne tiktai Torontas, bet ir tolimesnieji visuomenės sluoksniai. Tai buvo ryškiai matoma per Velionies laidotuves. Per du maldos vakarus jo statytoji Lietuvos kankinių šventovė, kur jis ilsėjosi pašarvotas, buvo pilnutėlė žmonių. Dienos metu jis buvo lankomas gausių tautiečių. Laidotuvių rytą šventovė pasidarė per maža – teko įvesti garsiakalbių sistemą parapijos salėn. Laidotuvių apeigose dalyvavo apie 1000 asmenų iš Toronto ir net tolimų vietovių. Kardinolas Carteris atsiuntė du savo vyskupus pagalbininkus. Mišioms susirinko net 35 kunigai. Visa tai rodo, kad Velionis buvo plataus masto ir didelio visuomeninio svorio žmogus.“

Kun. Petras ilsisi savo įkurtose lietuviškose kapinėse, kurios priglaudžia kiekvieną lietuvį, nepaisant, kur gimęs, ar katalikas, ar liuteronas, evangelikas ar reformatorius. Jo žodžiais, „lietuviai nebus palikti išblaškymo likimui, kad jie bus vieningi ir po mirties“.

Klebonaudamas kun. Petras Ažubalis pakrikštijo 488 vaikučius; suteikė 259 vaikams Pirmąją Komuniją; palaimino 717 santuokų, vadovavo 504 laidotuvėms.

Ir aš pernai susipažinau su kun. Petru Ažubaliu per gražias sukaktis, žmonių atsiminimus, šeimos ir giminių išsaugotas nuotraukas, laiškus, dokumentus, mano vyro Jono gražius ir brangius prisiminimus apie mielą, nuoširdų, be galo rūpestingą dėdę, krikšto tėvą, kunigą Petrą.

Pažinti kunigą iš dar gyvų lietuvių, kurie su juo bendravo, dirbo, statė ir kūrė už tikros Lietuvos ribų, sau ir ateinančioms kartoms Lietuvą Kanadoje, buvo labai įdomu. Tik užkalbinus ir paminėjus kun. Petro vardą visų veidai nušvinta. Kiekvienas turi labai ypatingų, gražių jaudinančių ir asmeninių atsiminimų. Kun. Petro ištikimas draugas Petras Vilutis surašė savo mintis ir atsiminimus, kuriuos pavadino „Kunigas Petras Ažubalis karo sūkuriuose“. Esu be galo dėkinga P. Vilučio sūnui Algimantui, kuris po tėvo mirties ilgus metus išsaugojo tuos užrašus ir prieš kelerius metus pristatė juos į parapiją. Tuometinio klebono Vytauto Staškevičiaus dėka buvo išleista knygelė. O koks tai nuostabus lobis, gražūs ir turiningi aprašymai! Skaičiau knygelę dieną iš dienos, puslapį po puslapio, daug kartų ir vis atrasdavau ką nors nauja, ypač svarbaus. Visi surašyti miestų pavadinimai, gatvių, žmonių vardai… visa tai jau praeityje, bet stebuklingai atgijo praeitais metais. Mūsų sūnus Audrius pernai vasarą aplankė Čekijoje keletą vietų, kurias aprašė P. Vilutis, o aš prieš jo kelionę, kiek įmanoma, išnagrinėjau visus adresus, pastatus ir pavadinimus. Didžiausią įspūdį man padarė straipsnis, kurį suradau čekų kalba apie Zasmukį miestelį, kur buvo parašyta, kad Antrojo pasaulinio karo metais ten esančiame pranciškonų vienuolyne tikrai buvo dvasininkų internavimo vieta. Taip, kaip ir P. Vilutis rašė, kad kun. Petras buvo ten kalintas.

Tokiu būdu susipažinau su kunigo Petro kelionės išgyvenimais keliaujant į Kanadą, su Jo jau Toronte nuveiktais darbais. O visgi kunigo jaunystės laikotarpis domino labiausiai, nes tai buvo nežinomas, nebuvo kam jo atskleisti, nes kunigas Ažubalis iškeliavęs į amžinybę jau beveik 40 metų.

Suradusi ir sukaupusi nemažai nuotraukų pradėjau ieškoti atsakymų, kas tie jauni žmonės nuotraukose.

Gražiausia ieškojimų akimirka buvo, kai interneto svetainėje Europeana užtikau kun. Petro portretinę nuotrauką. Tai ir yra ta pati jauno penkiolikmečio Petriuko nuotrauka, kurios kitoje pusėje jo ranka rašytas laiškas pusbroliui kun. Juozui Dubnikui. Pasidomėjus ir panagrinėjus, paaiškėjo, kad nuotrauką saugo Biržų krašto muziejus „Sėla“. O kiek džiaugsmo man suteikė, kai parašius į Biržų muziejų, gavau atsakymą iš direktoriaus p. Gintaro Butkevičiaus. Kitas elektroninis laiškelis atskriejo iš muziejininkės Snieguolės Kubiliūtės su paaiškinimais, kaip jie gavo tą nuotrauką. Drauge ji atsiuntė kitas nuotraukas jau dabar su jų atpažintu ateitininku Petru Ažubaliu! Netikėtai ir stebuklingai užsimezgė nuostabus ryšys, draugystė ir mielas bendravimas su kunigo Petro gimtojo Biržų krašto žmonėmis. Pirmi Snieguolės laiško žodžiai buvo: „Džiugu, kad mūsų muziejaus rinkiniuose saugoma nuotrauka atgimsta naujam gyvenimui, yra vertinama, bus eksponuojama minint garbias sukaktis.“

Atsimenu ir šiandieną tą akimirką, kai skaičiau tuos žodžius ir per veidą riedėjo džiaugsmo ašaros. Pajutau tokią ypatingą šilumą širdyje ir norą pasidalyti su Lietuva, su Biržų kraštu nuotraukomis, pasakojimais apie nuveiktus jų gimtos žemės sūnaus kun. Petro didžius darbus už Lietuvos ribų. Mano širdyje brendo mintis ir begalinis noras sugrąžinti kun. Petro vardą į Lietuvą! Jis pats niekada nebuvo grįžęs aplankyti savo gimtosios žemės. Manau, kad tai nebuvo įmanoma sovietmečio laikotarpiu. Tokia kelionė kunigui Petrui, tiek daug nuveikusiam užsienyje, nebūtų buvusi saugi.

O kaip gera buvo matyti visas naujai atrastas nuotraukas, kuriose tokio jauno, bet taip subrendusio patrioto Petro Ažubalio veidas. Snieguolės ir Editos Lansbergienės, muziejaus direktoriaus pavaduotojos, dėka pasiekiau Lietuvos archyvus, padrąsinta skambinau, rašiau elektroninius laiškus, klausiau ir suradau tiek įdomybių, dokumentų, pažymėjimų. Didžiausias džiaugsmas, kad senose nuotraukose, kurios gulėjo stalčiuose, įamžintų žmonių veidai atgijo, jiems sugrąžinti vardai! Tiek daug praleidau nemigo naktų sėdėdama ir žiūrėdama į tuos veidus, galvodama, kas tie žmonės, kodėl būtent jų nuotraukas turėjo, laikė ir išsaugojo kun. Petras?

Tos ypatingos progos suartino mūsų šeimą su giminaičiais Lietuvoje. O nuostabiausia, kad atradome jau ir laiko užmirštų giminysčių! O kiek naujų susidomėjimų, pažinčių to vieno žmogaus dėka, kuris ir po mirties stebuklingai vienija ir jungia lietuvius, skatina naujiems darbams ir veda pirmyn, niekada nenuleidžiant sparnų! Regis, patraukus vieną siūlą ir toliau vejasi visas didžiulis pažinčių kamuolys. Kur bepaskambinu ar kam beparašau – visur sutinku nuostabius, veiklius lietuvius, su kuriais radusi bendrą kalbą ir ryšį, atrodo, kalbėtume ištisas valandas… Ir visa tai laikau tarsi stebuklu, kuris pradėjo reikštis vos prisilietus prie pirmų surastų kun. Petro nuotraukų, dokumentų.

Būdamas gilus patriotas, stiprus ir drąsus dvasininkas, kun. Petras rūpinosi, kad po visą pasaulį pasklidę lietuviai burtųsi ir glaustųsi prie lietuviškų parapijų ir svarbiausia – kurtų lietuviškas šeimas. Tai ir buvo jo pagrindinė misija Toronte. Pokario metais atvykę čionai lietuviai taip ir telkėsi į lietuvišką šventovę, garbino Visagalį sava kalba ir maldavo globos ir palaimos kenčiantiems broliams ir sesėms Lietuvoje, dėkodami Viešpačiui už suteiktą prieglobstį ir viltį naujo gyvenimo pradžiai.

Džiugu, kad paroda apie šią kilnią Kanados lietuvių išeivijos asmenybę būtent šiemet paskelbtais Pasaulio lietuvių metais atkeliaus ir į Punsko kraštą, su kuriuo kunigą Petrą siejo taip pat ypatingas ryšys. Tikiuosi, kad per parodą galėsite artimiau susipažinti su kun. P. Ažubaliu, su Šv. Jono Krikštytojo parapija, įkurta 1928 m., ir Lietuvos kankinių parapija, gyvuojančia jau 40 metų, kuri suteikė prieglobstį daugeliui Punsko krašto lietuvių.

Veiklus Toronte ir pasireškiantis plačioje Kanados lietuvių bendruomenėje, daugeliui gerai pažįstamas Punsko krašto lietuvis Vytautas Pečiulis štai ką prisimena apie kun. Petrą:

„Kunigą Petrą Ažubalį daugiau pažinti teko atsikėlus gyventi į Torontą 1971 metais iš tabako augintojų apylinkės, Delio Šv. Kazimiero parapijos. Anksčiau keletą kartų teko susitikti, kai atvykdavome į punskiečių vestuves, krikštynas ir kitomis progomis. Buvo žmogus, kuris pasisiūlydavo naujai atvykusiems padėti susirasti darbą, nes turėjo plačias pažintis su visokiais darbdaviais. Punskiečius labai vertino ir kviesdavo į talkas, kai reikėdavo ką nors parapijoje padaryti. Prisimenu, kai pastatė šventovę ir buvo ruošiamasi šventinimui. Paprašė mane sukviesti punskiečius į vainikų pynimo, kad būtų kuo per iškilmes šventovė papuošti, talką. Prisirinkę šakų nuo aplinkui augusių ąžuolų, pradėjome pinti vainikus prie bažnyčios durų. Atvykęs vienas save laikantis dideliu veikėju, pamatęs mus, paklausė, kodėl čia šiukšliname. Pasakius, kad klebono prašomi piname vainikus iškilmėms, papriekaištavo, kad turbūt punskiečiai nori užkariauti parapiją, gerindamiesi klebonui. Per iškilmes klebonas padėkojo už papuoštą šventovę, ypač pabrėžęs punskiečių nuopelną.

Daugiausia teko bendrauti turėtame ūkyje, kur laikė nemažai veislinių mėsinių karvių. Daug savaitgalių teko ten punskiečiams talkinti vežant šieną, taisant tvoras ir kituose darbuose. Ūkyje buvome įsirengę mėsos ir žuvų rūkyklą. Juokingas įvykis buvo, kai klebonas mūsų maišuose sukrautas pjuvenas, nepatikrinęs supylė į ėdžias, kaip pašarą karvėms. Sakė, negalėjo suprasti, kodėl karvės tik pauosto ir nebando ėsti. Tik patikrinęs pamatė, kad tai buvo pjuvenos.

Ūkyje kartą per metus, vasarą, surengdavo gegužines šeimoms su vaikais. Be parapijos šeimų, kviesdavo ir šeimas su vaikais iš kitos parapijos.

 Šeštadienį, kai jis mirė, buvo prašęs atvykti į talką vežti šieno. Kadangi ne vieną savaitgalį veždavome šieną, pasiūlėme, kad pirma važiuosime į Vasagą pasimaudyti, o sekmadienį po mišių atvyksime į talką. Eidami į mišias sužinojome, kad kun. Petras mirė. Žinia buvo kaip perkūno trenksmas iš giedro dangaus.

Laidotuvės buvo labai iškilmingos, lankymo vakarą bažnyčioje netilpo žmonės. Teko išgirsti velionio mėgstamą giesmę „Marija, Marija“ giedant visiems dalyviams. Dalyvavo daug velionio gerbėjų. Šauliai stovėjo visą laiką garbės sargyboje, nes velionis buvo kuopos kapelionas. Į kapus šauliai lydėjo eidami šalia vežamo karsto.“

Dar vieno punskiečio, Antano Zimnicko, atsiminimai:

„Į Kanadą atvažiavau balandžio 15 d., 1971 metais, pas savo tetą Julijoną Pečiulienę, pusbrolį Vytautą Pečiulį ir pusseserę Aldoną Stungurienę.

Mano giminės priklausė lietuvių Šv. Jono Krikštytojo parapijai, kuri buvo Dundas ir Ossington gatvių rajone. Ir aš pradėjau lankyti šią parapiją. Susipažinęs su klebonu Petru Ažubaliu kiekvieną sekmadienį po mišių pabendraudavome. Kun. Petras buvo labai malonus ir geraširdis dvasininkas. Jis suteikdavo pagalbą visiems lietuviams, nepaisant, kas kokiai parapijai priklausė. Jis Toronte turėjo gerą draugą advokatą ir federalinės vyriausybės, parlamento, narį Arthurą Maloneyų. Jam padedant kun. Petras gelbėjo lietuvius iš bėdų, padėjo surasti darbus naujiems emigrantams. Kun. Petras gimęs ir augęs ūkininkų šeimoje Lietuvoje, atvykęs į Kanadą ilgėjosi kaimiškos gamtos ir ramybės. Todėl netoli Toronto, Boltono miestelio apylinkėje, įsigijo ūkį, kuriame augino galvijus.

Kunigas Petras Ažubalis, būdamas labai darbštus, veiklus ir pamaldus, per savo trumpą gyvenimą nuveikė labai daug. Kai 1980 metų liepos mėn. išgirdome, kad kun. Petras iškeliavo amžinybėn, mus ištiko didelis smūgis. Tiek daug nuveikęs negalėjo pasidžiaugti savo atliktais darbais.

Mano manymu, kun. Petras yra daugiausia nusipelnęs lietuvis dvasininkas Kanadoje ir Amerikoje, įsteigęs lietuviškas kapines, perkėlęs ir pastatęs naują Lietuvos kankinių šventovę ir visą Anapilio sodybą.

Dėkojame Visagaliui Dievui už suteiktas malones, kad kun. Petras galėjo nuveikti tokius ypatingus darbus, tiek daug padėjo lietuvių išeivijai. Melskimės visi, kad Dievas priimtų jį į šventųjų tarpą.“

Kun. Petras maždaug nuo 1962 m. iki 1970 m. yra sutuokęs apie 20 punskiečių jaunamarčių, kurios atvykusios į Torontą, laimingai sukūrė lietuviškų šeimų židinius, užaugino šeimas. Punskiečiai aktyviai įsijungė į parapijų, lietuviškų mokyklų ir visuomeninę veiklą. Antra punskiečių banga atvyko jau po kun. P. Ažubalio mirties. Nuo maždaug 1982 m. iki 2012 m. Lietuvos kankinių parapijoje susituokė 24 punskiečių poros. Jas tuokė kun. Ažubalio įpėdiniai, kun. Jonas Staškevičius ir kun. Vytautas Staškevičius.

Kun. Petras Ažubalis visuomet rūpinosi lietuvišku jaunimu, rėmė jų veiklą ir skatino naujiems darbams. Vos praėjus vieniems metams po kunigo mirties, keliems jo bičiuliams kilo mintis sudaryti fondą, iš kurio lėšų galima būtų skirti stipendijas lietuvių studentams. Fondo pradininkai patys sudėjo nemažą sumą, kai kurie aukojo net po 1000 dolerių. Pirmas fondo pradininkų ir tos minties rėmėjų pasitarimas vyko Anapilyje 1981 m. birželio 4 d. Jame dalyvavo: Vyt. Bireta, E. Bumeisteris, kun. Pr. Gaida, dr. A. Kazlauskienė, dr. S. Kazlauskas, J. R. Simanavičius, kun. J. Staškus, A. Ramanauskienė. Nuspręsta, kad stipendijos bus skiriamos iš palūkanų lietuviams studentams, studijuojantiems lituanistinius bei lietuviškai visuomenei naudingus mokslus, įskaitant teologiją, ir besireiškiantiems lietuviškoje veikloje. Pirmosios stipendijos buvo įteiktos 1981 m. rugsėjo 20 d., kun. P. Ažubalio pirmųjų mirties metinių pagerbtuvių metu, Anapilyje. Stipendijas gavo Danutė Skukauskaitė ir Edmundas Putrimas (dabartinis prelatas, Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas užsienio lietuvių katalikų sielovadai). Per daugelį metų fondas finansiškai padėjo ir toliau padeda jaunimui. Džiugu, kad pernai, minint ir švenčiant a. a. kun. P. Ažubalio šimtmetį, Lietuvos kankinių parapijos metinės šventės metu stipendija buvo įteikta Vaivai Dzemionaitei, kurios tėveliai kilę iš Punsko krašto. Vaiva yra labai gabi muzikai, aktyvi parapijietė, dažnai groja, gieda ir garbina Dievą mūsų lietuviškoje, kun. Ažubalio įsteigtoje parapijoje.

Lietuvos valstybės šimtmetis iš tiesų įkvėpė daug jėgų naujiems darbams. Kai mus aplinkui supantis pasaulis nesustojamai skrieja, ir mes lėkte lekiame pirmyn, kartkartėmis būtina pristoti, apsidairyti ir susimąstyti… O tada pajausime, pamatysime ir suprasime, kiek meilės tėvynei, tautai, kiek darbo ir pastangų įdėjo tie lietuviai, kurie buvo karo nublokšti, atkeliavo į tolimą nepažįstamą šalį ir čia sukūrė sau ir kitiems, ateinančioms kartoms mažą Lietuvą. Jie statė, kūrė, padėjo ir gelbėjo vieni kitus. Nepaisydami pavojaus ištiesdavo ranką kiekvienam žmogui. Rūpinosi, tarnavo Dievui, tėvynei ir artimui, net nelaukdami padėkos ar trokšdami pagerbimo. Toks buvo ir didžius darbus nuveikęs a. a. kunigas Petras Ažubalis. Pasak a. a. kun. Dr. J. Gutausko, jis buvo „veiklos žmogus, veržlus, ištvermingas, drąsus, plačių užsimojimų ir tvirtos valios. Vizijos žmogus, kuris iš anksto pramatė vykdytinų darbų programą ir laiku ėmėsi atitinkamų priemonių. Dirbo daugiau, negu leido jėgos, todėl atliko tikrai didelių darbų. Niekad nesigyrė, kad atlieka ar atliks didelius darbus. Apie tai neskambino visais varpais. Jo kuklumas buvo atvirkščiai proporcingas jo nuveiktiems darbams. Netroško, kad būtų pagerbtas ar išskirtas kokiu nors paaukštinimu.“

Todėl ir mano užmojai ir troškimas kuo daugiau visus supažindinti su kun. Petro asmenybe, jo gyvenimu, turi daugiau pažintinį tikslą. Lietuvių išeivių karta, kuriai Jis priklausė, vis daugiau ir dažniau atgula amžinajam poilsiui. Iškeliauja tie, kurie dar pamena kleboną ir turėjo progos kartu dirbti, kurti, bendrauti, dalytis savo džiaugsmais ir skausmais. Norisi, kad ta pažintis ir atmintis neišnyktų… Svajonė nors kiek prisidėti ir suteikti galimybę kun. Ažubaliui sugrįžti į savo gimtinę nuostabiame Biržų krašte, bei aplankyti kitas lietuvių bendruomenes, nugali visus sunkumus ir abejones. Dėkoju Dievui, a. a. kun. Petrui ir visiems, kurie prisideda prie šios sugrįžimo kelionės. Viliuosi, kad tai paskatins ir kitus ieškoti, domėtis bei pasidalyti savo atradimais, žiniomis, atsiminimais ir išgyvenimais su plačiąja bendruomene. Ypač šiais Pasaulio lietuvių metais linkiu visiems lietuviams drąsos, ištvermės ir vienybės. Linkiu niekada nenuleisti sparnų!