Jurgita Stankauskaitė: „ir aš būnu ten, o Tu?”

Jurgita Stankauskaitė

Diena iš dienos jis darosi vis galingesnis, spartesnis ir platesnis. Šiandien jau norisi sakyti, kad jis beribis – atsako į kiekvieną klausimą arba nuorodomis padeda patiems susirasti atsakymą. Kas jis? Internetas. Mes net neįsivaizduojame, kaip jis gali padėti arba, priešingai, sužlugdyti pačią asmenybę.

Rugpjūčio „Aušros“ numeryje Petras Maksimavičius užvedė įdomią temą apie duomenų kaupimą virtualioje erdvėje, įvardijo jų saugojimo pozityviąją pusę medicinos srityje, bet ir palietė klausimus, susijusius su interneto tinklų pavojais, priklausomybe nuo jų ir poveikiu mąstymui, į kuriuos privalau atsakyti jaunesnės kartos akimis.

Gyvename laikais, kada jau nereikia klausti – kas, o kaip veikia žmogų: pasaulėžiūrą, pasaulėvoką, gyvenimo būdą, šeimą, tikslus ir net svajones. Sunku patikėti, bet vos prieš penkiolika metų teko kelti klausimą, kas keičia XXI a. žmoniją. Tada kalbėjome, kad televizija, telefonai ir pamažu į kasdienybę ateinantis internetas. Šiandien jis ima viršų, o telefonai – tik priemonė, leidžianti naudotis juo absoliučiai kiekvienoje vietoje ir bet kuriuo paros metu. Taigi kaip mus veikia internetas? Mūsų karta negali gyventi be jo. Beje, teigdama, kad mūsų karta, privalau pridurti, kad be virtualios erdvės neapsieina nei jaunesni, nei vyresni už mane. Ji tapo mūsų nuolatine vieta, į kurią neriame atsipalaiduoti, sužinoti, pasidomėti, pailsėti.

Štai keletas paprastų pavyzdžių:

1. Šeima rinko laukuose akmenis. Reikėjo nemažai paplušėti, kol pavyko nurinkti pakalnėje „pasėtus“ kumščio dydžio akmenis, mat tėvas plotą ruošė žolei sėti. Pertrauka buvo viena. Pietų. Susėdę ant minkštos žolės lopinėlio, iš apdulkėjusio maišelio išsitraukė po dešrigalį. Pavargusiems, išalkusiems ir ištroškusiems ji atrodė dar kvapnesnė nei ką tik nupirkta parduotuvėje. Jaunuolis pirmas pagriebė dešros gabalą ir atsikando. Vienoje rankoje laikė maistą, o kitoje telefoną. Tėvai net nekreipė dėmesio. Tai buvo įprastas sūnaus vaizdas. Kiekvieną laisvą minutę leisdavo naršydamas. Kiti šeimos nariai tyloje valgė pietus ir mėgavosi bręstančiu pavasariu. Sūnus buvo šalia, bet ne su jais.
2. Mergina dirbo savo mylimą darbą. Kompiuteris buvo jos neatsiejama gyvenimo dalis. Dirbti galėjo visur – prie stalo, kieme ant suoliuko, kitoje valstybėje. Svarbiausia – jai reikėjo turėti interneto prieigą. Be jo – prapuolimas: nei darbo, nei atostogų. Ji dirbo ne aštuonias, o bent dešimt valandų per parą, tad reikėjo ir pertraukų. Juk protas ir kūnas turi pailsėti. Pertraukas darė valgydama. Tačiau ji nevalgė akimis, nesimėgavo maistu, nebuvo sutelkus dėmesio į burną dedamo maisto kiekį ir kokybę. Jos akys nuolat buvo įbestos į ekraną. Laiką leido sekdama nuomonės formuotojus (influencerius – iš anglų kalbos), stebėdama kitų gyvenimus, klausydama pasakojimų apie turtingųjų gyvenimus. Šitaip „ilsėdamasi“ apgaudinėjo savo kūną ir protą.
3. Vyko jaunimo suėjimas. Nusprendė jie susitikti, pabendrauti, pabūti kartu. Vieni sėdėjo ant sofos, kiti ant dvigubo fotelio, o trečia grupelė bandė patogiai įsitaisyti ant kilimo. Buvo pokalbių, bet vis kuri nors jų rankoje maigė telefoną. Vieni ilgiau, kiti trumpiau. Jie privalėjo patikrinti, kas vyksta kitoje pusėje, kai kėlė tostą už susitikimą. Jautė pareigą atrašyti draugui į žinutę „ką tu?“, kurių per dieną sulaukia bent septynių. Kol vienas atrašinėjo, kitas pasilenkęs virš lėkštės fotografavo savo nugertą koktelį ir dalijosi su pasauliu. Nepraėjo nė minutė, kai nuotrauką nusėjo dešimtys širdelių ir „patinka“ nykščių.

Nežinau, kiek skaitytojų suprato pateiktus pavyzdžius, tačiau tai yra mūsų jaunimo realybė, dviejų susipynusių ir sąveikaujančių pasaulių atvaizdas. Jeigu ir ne viskas aišku, leiskite kalbėti anūkams – jie puikiai susigyvenę su globaliais dalykais. Tai jau ne tik Vakarų „išmonė“. Bet kur link einu, pateikusi tris trumpas ir neišgalvotas mūsų jaunimo patirčių iškarpas? Tai atsakymas, kaip jaunąją kartą veikia internetas, kaip lengvai ir nejučiomis pasiglemžia galimybę visais žmogiškais pojūčiais patirti kasdienybės dovanas.

Šiuose pasakojimuose tiksliai neįvardijau vieno svarbaus elemento. Visi interneto laikais gyvenantys asmenys yra priklausomi nuo socialinių tinklų. Jeigu sunku nuo jų atsiriboti net ir dalyvaujant pokylyje, tuomet drąsiai galima kalbėti apie priklausomybę, kuri iš paskos tempia pavojus. Tapti priklausomu galima nuo to, kas mus traukia, be ko negalime normaliai funkcionuoti. Socialiniai tinklai savo turiniu lengvai susuka protą. Ypač dabar. Prieš keliolika metų buvo kitaip. Pirmieji mano kartos žingsniai juose buvo be galo nuobodūs ir neįdomūs, tačiau mėnuo po mėnesio prie šių erdvių ėmė jungtis vis daugiau žmonių. Jų paskyrose atsirado tūkstančiai gražių nuotraukų, šimtai provokuojančių visiems matomų įrašų, kritikos, nekasdienių straipsnių. Norėjosi skaityti, žiūrėti, tiesiog – sekti. Taip ir atsirado dar viena asmens „sekimo“ funkcija. Atėjo noras kuo dažniau, buitiškai tariant, pasinerti į internetą, kad tik nebūtų praleistas koks nors mūsų sekamo draugo, pasaulinio lygio žvaigždės arba visiškai svetimo žmogaus įrašas. Štai ir taip sukasi visų socialinių tinklų nevaldomas variklis su savo vertingu ir visiškai beprasmiu turiniu. Didelė dalis įrašų neturi jokios naudos. Jie kuriami iš įpročio, dėl populiarumo ir pinigų.

Kadangi priėjau prie finansinės dalies, vyresnieji skaitytojai gali nežinoti, kad galima dirbti socialiniuose tinkluose ir neblogai pasipelnyti už dar aktyvesnį gyvenimą tinkle. Kaip tai atrodo? Pavyzdžiui, tik populiarėjantys arba žinomiausi vartotojai gali už kelių sakinių įrašą užsidirbti kelių nulių sumą. Reklamos agentai siūlo stambų honorarą už kokio nors, sakykim, pienių turtingo šampūno reklamavimą, siekdami padidinti prekės pardavimo apimtis. Neslėpsiu, kad tikrai toks darbas atrodo beprasmiškas, tačiau mes vis tiek norime jį žiūrėti, o už peržiūras irgi kapsi centai. Būna, kad bandome save įkalbėti, kad mūsų sekama asmenybė nieko naudingo nerodo, tačiau vis tiek nemokame nutraukti su ja surišusios grandinės. Toliau bandome išgaudyti įdomius jos gyvenimo faktus, akis paganyti į apdorotas nuotraukas. Juodoji šio verslo pusė yra ta, kad sekamas asmuo susilaukia giriančių ir niekinančių komentarų. Kiek yra skirtingų žmonių, tiek nuomonių. Dėl to šiandien nuolat kalbama apie „heiterius“ (iš anglų kalbos hater – tas, kuris skleidžia neapykantą). Socialiniai tinklai moka iš žmogaus padaryti buką, sumaterialėjusią, pirkimo manijai ir išoriniam grožiui pasidavusia esybę. Silpnesnius neretai nuveda į depresiją, sukelia sveikatos ir mitybos sutrikimų. Bet tai ne viskas. Virtualioje erdvėje daug dalykų gali būti pasiskolinta, pavogta, panaudota. Be jokių pastangų. Svetimos akys neaišku kam ir kokiais tikslais gali naudoti tai, ką skelbiame socialiniuose tinkluose. Tad, kur tas privatumas, jeigu su mūsų nuotraukomis svetimi gali padaryti, ką nori? Jo nėra, bet vis tiek viešiname todėl, kad būtų linksma. Kiekvienas galime nusikopijuoti draugo atvaizdą, paviešinti jo įrašą, pasijuokti ir rytoj viską užmiršti, bet mūsų palikti pėdsakai išlieka ir jais gali pasinaudoti blogų ketinimų turintis asmuo. Iš tiesų pačiai teko savo akimis matyti iš vieno portalo į kitą nukopijuotą draugo nuotrauką. Leidimo niekas neprašė, nes nereikėjo. Turime žinoti, kad jeigu viešiname savo atvaizdus, juos gali bet kas ir bet kur panaudoti. Mūsų duomenys socialiniuose tinkluose lengva ranka pasiekiami. Tad patys turime priimti atsakomybę, kur ir ką skelbiame.

Visas socialinių tinklų pasaulis – tai plati galimybių, bet ir praradimų erdvė. Joje keliauti nepaprastai lengva, tačiau kiekvienas žingsnis privalo būti atsargus ir apgalvotas. Ir pabaigoje norisi paklausti, kas vyksta su tais, kurie nesinaudoja čia minėta prabanga? Yra laisvi ir nepriklausomi? Tam tikra prasme taip. Jų niekas nenukopijuos, bet… pasaulis juos vadins atsilikėliais visomis prasmėmis. Jiems tenka vadovautis kitokiais informacijos šaltiniais, kurie visada yra išgludinti, pagražinti ir šiek tiek pavėluoti. Kaip pavyzdį galiu pateikti žemės taršos problemą – ji greičiau iškilo į paviršių interneto vartotojų dėka. Televizija ar spauda dar ilgai tylėjo, lyg tai būtų išprotėjusių ekologų sumanymas…