Irena Gasperavičiūtė

Irena Gasperavičiūtė, „Aušros” redaktorė

Ir vėl ilgėja vakarai, orai darosi žvarbesni.. Prasidėjo mokyklinė rutina, ūkininkai šiemet skundžiasi prastu derliumi dėl sausros, tačiau jų darbų įkarštis dar nesibaigė. Rugsėjį įprastai grybavimo metas, tačiau dar vis negirdėti, kad mūsų miškuose būtų užderėję grybų.

Visuomenėje mažiau renginių, po Žolinės atlaidų lyg ir pasibaigia kultūrinio gyvenimo sezonas. Punsko lietuvių kultūros namų choreografinis sambūris sugrįžo iš koncertų turo Serbijoje, o Klojimo teatras jau irgi kelyje namo iš Kanados.

Seinuose lenkų visuomenė atšventė pergalę prieš lietuvius prieš šimtą metų. Po renginio pasigirdo balsų, kad atseit, lietuviai yra nesukalbami, todėl ir neįmanoma surengti bendro minėjimo. Nejaugi jie patys nesugeba įvertinti to, kad jų pačių galvose turėtų įvykti pasikeitimų ir privalėtų keistis retorika kalbant apie įvykius prieš 100 metų. Tada ir su lietuviais bus lengva susitarti.

Beje, rugsėjo 7 d. po dešimties metų pertraukos šiemet jau antrąkart rinkosi Lenkijos ir Lietuvos seimų asamblėja, šį kartą Lietuvoje. Seimo pranešime spaudai skelbiama, kad rugsėjo 7 d. ryte asamblėjos nariai „pagerbs sovietinio totalitarizmo aukas: padės gėlių ant Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago kapo, prie Sausio 13-osios aukų kapų Antakalnio kapinėse, prie atminimo kryžiaus Kaniūkų kaime, skirto žuvusiųjų Kaniūkų kaimo gyventojų atminimui. Taip pat dalyvaus pasmerktųjų karių pagerbimo ir perlaidojimo ceremonijoje Eišiškėse. Tą pačią dieną popiet Asamblėjos nariai rinksis į sesiją Seimo rūmuose“.

Pasmerktieji kariai – tai AK kariai, kurie Vilniaus krašte kovojo už Lenkiją su 1939 metų sienomis. Įdomu, ką nori pasakyti tie Lietuvos Seimo nariai, kurie vyksta į minėtąjį AK karių pagerbimo renginį?