Asta Pečiulienė

2019 m. rugpjūčio 10–20 d. Punsko lietuvių kultūros namų tautinių šokių grupė „Vyčiai“ dalyvavo Tarptautinių šokių festivaliuose Serbijoje. Kad programa būtų įvairesnė, o ir persirengti laiko užtektų, į šią kelionę pasikalbinome gerus ir senus mūsų bičiulius, su kuriais nuo 2013 m. dalyvaujame įvairiuose festivaliuose pasaulyje – Alytaus kultūros ir komunikacijos kamerinį chorą „Varsa“ (vad. Vidas Simanauskas).

Į Serbiją vykome autobusu, skristi lėktuvu nebuvo įmanoma dėl to, kad ten mums reikėjo važinėti iš vienos vietovės į kitą, kur ir vyko visi festivaliai. Kelionė nusimatė ilga, ir nors mus lydėjo du vairuotojai, jiems pailsėti irgi reikėjo. Dėl to važiuodami pirmyn nusprendėme pakeliui sustoti ir aplankyti Vengrijos sostinę – Budapeštą, vieną gražiausių Europos miestų, daugelio vadinamą „Rytų Paryžiumi“. Šis miestas mus sužavėjo savo didybe, karališka architektūra, dvasia, juolab kad ten sutikome Lietuvos ambasadoje dirbantį mūsų kraštietį – Darių Nevulį iš Seinų. Budapešte praleidome visą dieną. Daiva ir Jolanta buvo mūsų gidės, kurios iš anksto suplanavo ekskursijos pėstute planą, taigi labai sparčiai, bet per visą dieną aplankėme žymiausias Budos ir Pešto vietas viename ir kitame plataus Dunojaus krante. Apsilankėme didžiausioje Budapešto šventovėje, Šv. Stepono bazilikoje, grožėjomės didingais Parlamento rūmais. Akį patraukė ir kraupias mintis sukėlė Memorialas holokausto aukoms Dunojaus krantinėje – 60 išrikiuotų metalinių batų porų (tada batai buvo brangūs, todėl prieš sušaudymą žydai privalėjo batus nusiauti). Didžiuliu ir masyviu (įspūdingai nušviestu naktį) Grandinių tiltu (ilgis 380 m) perėjome iš Pešto į Budą, kur grožėjomės Žvejų bastionu, Dievo Motinos bažnyčia ir Karaliaus rūmais.

This slideshow requires JavaScript.

Vakarop iš Budapešto patraukėme Serbijos link. Mums dar buvo likę apie 650 km. Privažiavę Vengrijos–Serbijos sienos perėją prisiminėme ką reiškia siena! Ir eilės, ir keleivių išlaipinimas, ir pasų patikra… Serbijoje mūsų tikslas buvo Leskovaco miestas Serbijos pietrytinėje dalyje (apie 60 tūkst. gyventojų). Jį pasiekėme ankstų rugpjūčio 13-osios rytą. Apsigyvenome moksleivių bendrabutyje. Tik nuvykus į apsistojimo vietą, iš mūsų buvo surinkti pasai, mat organizatorius privalėjo per 24 val. priregistruoti mus migracijos skyriuje, tokie Serbijoje įstatymai.

Gyvenimo sąlygos visai neblogos, nepaisant, kad miegojome dviaukštėse lovose. Maistas taip pat buvo sotus: rytais – įspūdingo dydžio mielinis ragelis (vos tilpo į didelę lėkštę) su stikline karšto pieno, pietums ir vakarienei – sriuba, mėsos patiekalai (ypač Serbijoje populiarios pleskavicos – kiaulienos ir jautienos malti kotletai, kepti ant grotelių, arba vištienos krūtinėlės) ir daržovės.

Serbija mums pasirodė kitokia šalis, negu pratę esame gyventi. Iš karto supratome, jog esame Europos pietuose, kur žmonės atsipalaidavę, neskubantys, nesirūpinantys savo aplinka ir pan. Šokiravo mus visur besimėtančios šiukšlės, begalės palaidų, niekam nepriklausančių, miesto gatvėmis bėgiojančių šunų, apleisti, dulkių apnešti, apgriuvę gyvenamieji daugiaaukščiai, pradėti ir nebaigti statyti pavieniai namai, kuriuose tik pirmam aukšte įstatyti langai, antro tik sienos suremtos, bet žmonės ten jau įsikūrę ir gyvena. Stebino mus ir mieste išvedžiota elektra (turbūt ilgintuvais), jų laidai sunarplioti tiesiog medžio šakose, paleisti vos virš praeivių galvų. Tiesiog visur matėsi netvarka, riogsantys šiukšlynai ir pietietiškas nevalyvumas.

Bet už tai žmonės ten puikūs: mieli, geranoriški, besišypsantys, atsipalaidavę ir nuoširdūs. Jiems turbūt visiškai netrukdo, kad gyvena tokiomis sąlygomis, kur aplinkui ir visur (mokyklose, kavinėse, prie baseinų) beprotiškai rūkoma, dūmai pučiami į akis nerūkantiems, motina, nešdama du mažus vaikučius ant rankų, dar sugeba traukti cigaretę, o nuorūką mesti čia pat ant žemės, užminti ją koja ir gyventi laiminga toliau.

Nuostabą kėlė dar ir tualetai. Ten daugelyje viešųjų vietų yra tik pertvaros su skylėmis. Mums tai buvo tik senų laikų prisiminimas, bet jaunimas pirmą kartą matė tokią įrangą.

Todėl greitai įvertinome ir pasidžiaugėme, kad gyvename kur kas švariau, tvarkingiau ir mūsų aplinka yra mums mielesnė širdžiai.

Gamta ir gamtovaizdis ten kerinčiai gražūs. Serbijos pietinė dalis – kalvota, net kalnuota, horizonte driekiasi kalnai, žaliuoja augmenija. Mūsų akį patraukė didžiuliai saulėgrąžų, avietynų, paprikos bei pomidorų laukai. Ir uogos, ir daržovės ten auga dažniausia po atviru dangumi. Teko lankytis ir miesto daržovių turguje. Serbijos pomidorų skonis – nepakartojamas. Ką reiškia saulės spinduliuose užaugintos daržovės – mums tik pasvajoti. Mes, rodos, taip pat auginame naminius pomidorus – bet tikrojo skonio išgauti mums šiauriečiams nepavyks – pas mus ne tokia kaitri saulutė. Taigi daržovių ir vaisių skonis – ten nepalyginamai sodresnis ir tikresnis. „Vyčių“ vyrai iš Serbijos parsivežė didžiulį arbūzą, kurį visi kartu su „Varsa“ sudorojome susitikę Veisiejų stadione Dainų šventėje – rugpjūčio 24 d. Oi, „gardu“ buvo prisiminti saulėtą Serbiją.

Į Serbiją važiavome pakviesti dalyvauti trijuose Tarptautiniuose folkloro festivaliuose, kurie vyko Medvedos, Lebanės ir Vučijės miesteliuose.

Pirmasis festivalis rugpjūčio 14 d. Medvedoje vyko antrąjį kartą. Be mūsų, jame dalyvavo ansamblis iš Lenkijos ir penki ansambliai iš Serbijos. Festivalis prasidėjo ansamblių eisena miestelio gatvėmis, bendru serbų šokiu, kurį ir mes sugebėjome išmokti, po to sekė pasirodymai miestelio kultūros centre. Salė buvo sausakimša, tačiau visus mus nustebino žiūrovų elgesys. Kad žmonės plojo ir šiltai sutiko kiekvieną ansamblį – kas be ko, bet… Mums buvo neįprasta, kad žiūrovai labai garsiai elgėsi tiek pertraukų, tiek pasirodymų metu. Salėjo virė diskusijos, girdėjosi garsus šurmuliavimas. Baiminausi, ar choras „Varsa“ išgirs vadovo duotą ženklą, ar jie iš vis pradės dainuoti, mat žiūrovai suklusdavo tik įpusėjus dainai. Matyt, tokie dainų sąskambiai jiems buvo negirdėti ir kartu patrauklūs.

Netoli Medvedos miestelio yra dar vienas Serbijos atrakcionas – tai terminių vandenų baseinai Sijarinska Banjoje. Prieš festivalį nuvykome ten pasipliuškenti. Vieni išdrįso lipti į tuos baseinus, kiti ne… Vanduo pasirodė kiek tirštokas, tačiau mūsų gera nuotaika sveikiausiu juoku pavertė visus termos trūkumus – sulipome į tą „kisielių“ tarsi į prabangiausią vonią. J

Lebanės miestelyje Tarptautinis folkloro festivalis „Jablaničkog širdies ritmu“ vyko jau dešimtąjį kartą, truko tris dienas (rugpjūčio 15–17d.). Kiekvieną dieną reikėjo parodyti skirtingą iki 15 min. programą. Šiame festivalyje dalyvavo 20 kolektyvų iš įvairių šalių: Šiaurės Makedonijos, Slovėnijos, Bulgarijos, Rumunijos, Lenkijos, Lietuvos ( „Vyčiai“ ir „Varsa“ atstovavo Lietuvai) bei daugiausia (net 13 kolektyvų) iš Serbijos.

Festivalis vyko miesto stadione. Kasdien jame susirinkdavo pilnos tribūnos. Renginiai vyko vakarais, nes dieną saulė neblogai mus kepindavo ir dalyviams dieną būtų buvę sudėtinga ir nepakenčiama išbūti su tautiniais rūbais dėl karščio. Kiekviena festivalio diena prasidėdavo visų kolektyvų eitynėmis miesto gatvėmis. Eitynes lydėdavo keli romų tautybės muzikantų pučiamųjų orkestrai. Neatpasakosiu kokio jie garsumo ir kokios stiprybės, tačiau, rodėsi, kad žemė po mumis dreba, kai romai užgriaudžia savo vario dūdomis. Patyrėme kažką nepakartojama. Pučiamųjų instrumentai – rodos nieko ypatinga, bet su kokia aistra, meile ir ištikimybe groja jais romai – sunku perduoti…, reikia patiems išgirsti ir pamatyti. Eisenoje kiekvienas kolektyvas dar turėjo atlikti 3 min. programą. Todėl mes susirinkusiems žiūrovams turbūt ir įstrigome savo švelnia ir melodinga „Kepurine“ bei žaisminga ir trankia „Senamiesčio polka“. Žiūrovai taip pat gėrėjosi spalvingais ir gražiais mūsų rūbais.

Pirmą kartą organizatoriai sumanė, kad šis festivalis bus konkursinis. Buvome nepaprastai laimingi, kad lietuviai antrąją festivalio dieną, beje, varžydamiesi su lenkais, už šokius „Jurginų valsą“, „Lenciūgėlį“ ir „Klumpakojį“ bei dainą „Buvo dūda Vilniuj“ pelnė pirmąją vietą ir buvo išrinkti geriausiu folkloro ansambliu. Tai mums buvo didžiulis išgyvenimas. Konkurso vertinimo komisija išgyrė mus už puikų atlikimą, už aukštą kolektyvo lygį, už išraiškingus šokėjų veidus, laikyseną ir žavų chorą.

Dovanų gavome auksinę Justiniano Pirmojo (Rytų Romos imperatoriaus, valdžiusio VI a.) statulėlę. Šis imperatorius Serbijai įsimintinas tuo, jog VI a. įkūrė savo miestą (Caricin Grad), kuriame gyvenimas virė apie 100 m, vėliau jis buvo dingęs iš žemėlapių ir tik XX a. pradžioje atsitiktinai jo pėdsakus atrado paprasti kaimiečiai, žemdirbiai, rinkdami miško gėrybes, po to archeologai istorikai suprato, kad čia gali būti dingęs Justiniano Didžiojo miestas. Mes šio miesto griuvėsius taip pat aplankėme.

Paskutinis Folkloro festivalis vyko Vučijės vietovėje – nedideliame miestelyje kalnų papėdėje. Šiame miestelyje toks festivalis vyko pirmą kartą. Jame dalyvavo Lebanės festivalio didžiojo prizo laimėtojai – puikus kolektyvas iš Šiaurės Makedonijos, ansamblis „Kurpianka“ iš Lenkijos, keli stiprūs gretimų miestų serbų kolektyvai ir mes. Žiūrovų vėl buvo didžiausios minios, jie sėdėjo akis įbedę ir ausis išpūtę, labai šiltai sutikdavo visus kolektyvus ir lydėdavo gausias plojimais.

Žodžiu, šventė buvo ir atlikėjams, ir klausytojams. Iš Vučijės miestelio išvažiavome gilią naktį, mūsų lagaminai jau buvo sukrauti, tad trumpai atsipūtėme, nuplovėme dienos prakaitus ir leidomės kelionei namolio.

Grįždami, vėl, kad vairuotojai galėtų pailsėti – 9 val. – privalomą autobuso stovėjimo laiką praleidome pramogaudami prie Balatono ežero Vengrijoje.

Kelionė buvo įdomi, laiminga, su neišdildomais įspūdžiais. Namo grįžome pavargę, bet praturtėję vertybėmis, kurių niekas iš mūsų neatims, o kuriomis pasidaliję tikimės praturtinsime ir „Aušros“ skaitytojus. Serbija – įdomi ir kitokia šalis. Jei turėsite progos – nuvažiuokite ir patys tuo įsitikinsite.

Nuoširdžiai dėkoju „Varsai“, kuri mums talkino ir įspūdingomis dainomis puošė mūsų pasirodymus, dėkoju visam „Vyčių“ kolektyvui – ir vyresniųjų grupei, ir jaunimo atstovams, dėkoju už visas darbingas atostogas besiruošiant šiai išvykai, dėkoju už kartu smagiai ir prasmingai praleistą laiką, tikiuosi tai nepaskutinė mūsų bendra kelionė, juk dar daug pasaulyje festivalių ir kraštų, kuriuos verta pamatyti ir parodyti ten lietuvišką kultūrą.